Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Taip, — pasakė misteris Kvinas. — Magiškas triukas. Tikslus apibūdinimas. Matote — vėl atmosfera. O kame yra magiško triuko esmė?

— Rankų miklumas apgauna žvilgsnį, — guviai pacitavo misteris Satervaitas.

— Ir tai viskas, tiesa? Apgauna žvilgsnį? Kartais rankų miklumu, o kartais kitaip. Yra daug būdų — pistoleto šūvis, pamojavimas raudona nosine; kažkas atrodo svarbu, o tikrovėje — nereikšminga. Žvilgsnis nukreipiamas nuo tikrojo veiksmo, pagaunamas spektakliška išmone, kuri visiškai nieko nereiškia.

Misteris Satervaitas palinko į priekį. Jam akys spindėjo.

— Čia kažkas yra. Idėja.

Jis tęsė tyliai:

— Pistoleto šūvis. Kas šiame magiškame triuke atstojo pistoleto šūvį? Kas buvo spektakliška išmonė, užvaldanti vaizduotę?

Jis giliai įkvėpė.

— Dingimas, — atsikvėpė misteris Satervaitas. — Pašaliname tai, ir nieko nelieka.

— Nieko? Įsivaizduokite įvykius be šio dramatiško gesto!

— Norite pasakyti, kad jeigu mis Le Kuto vis dėlto parduoda Ešli Greindžą ir išvyksta... Be priežasties?

— Na.

— Na, kodėl ne? Kiltų apkalbos, būtų daug susidomėjusių namo turinio verte ir... O! Palaukite!

Jis valandėlę patylėjo, tada prapliupo:

— Jūs teisus, čia per daug rampos šviesos kapitonui Harveliui. O kodėl ji lieka šešėlyje? Mis Le Kuto! Visi klausinėja: “Kas toks buvo kapitonas Harvelis? Iš kur jis atvyko?“ Kadangi ji yra nuskriaustoji, niekas neužduoda klausimų apie ją. Ar ji išties yra prancūzė iš Kanados? Ar tas nuostabus palikimas išties buvo skirtas jai? Jūs buvote teisus, kai sakėte, kad mes netoli nuklydome nuo temos — tik už kanalo. Tos taip vadinamos šeimyninės vertybės buvo pavogtos iš Prancūzijos pilių, dauguma iš jų — vertingi objets d’art 4 , todėl jais sunku disponuoti. Ji nusiperka namą, tikriausiai pusvelčiui. Įsikuria čia ir moka didelius pinigus nepriekaištingai anglei, kuri ją globoja. Tada pasirodo jis. Sąmokslas sukuriamas iš anksto. Vedybos, dingimas ir trumpalaikė sensacija! Visai suprantama, kad moteris sudaužyta širdimi norės parduoti viską, kas jai primena praėjusią laimę. Amerikietis yra žinovas, daiktai — tikri ir gražūs, kai kurie neįkainojami. Jis pasiūlo, ji sutinka. Ji palieka kaimynus, liūdna ir tragiška. Padarytas sėkmingas ėjimas. Publikos akis apdumia rankų miklumas ir spektakliška triuko prigimtis.

Misteris Satervaitas patylėjo, išraudęs nuo triumfo.

— Bet be jūsų niekada nebūčiau to pamatęs, — staiga nusižemino. — Jūs labai keistai mane veikiate. Kartais pasakai žodžius, net nesuvokdamas, ką jie iš tiesų reiškia. Jūs sugebate tai parodyti. Bet man vis dar neaišku. Harveliui turėjo būti nepaprastai sunku taip išnykti. Pagaliau policija jo ieškojo visoje Anglijoje.

— Paprasčiausia būtų pasislėpti Greindže, — susimąstęs tęsė misteris Satervaitas. — Jei tai būtų įmanoma.

— Manau, jis buvo labai netoli Greindžo, — pasakė misteris Kvinas.

Jo reikšmingas žvilgsnis neliko misterio Satervaito nepastebėtas.

— Matijo kotedžas? — šūktelėjo jis. — Tačiau policija jį tikriausiai apieškojo?

— Manyčiau, pakartotinai, — pasakė misteris Kvinas.

— Matijas, — susiraukęs ištarė misteris Satervaitas.

— Ir misis Matijas, — pridūrė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas kietai jį nužvelgė.

— Jei šita gauja išties buvo Klondiniai, — pasakė svajingai, — tai joje yra trys nariai. Jaunieji buvo Harvelis ir Eleonora Le Kuto. Dabar motina... Ji — misis Matijas? Bet tada...

— Matiją kankino reumatas, tiesa? — nekaltai įsiterpė misteris Kvinas.

— O! — sušuko misteris Satervaitas. — Jau supratau. Bet ar tai galima padaryti? Manau, taip. Klausykit. Matijas buvo čia mėnesį. Tuo metu Harvelis su Eleonora buvo išvykę dviem medaus savaitėms. Prieš vestuves jie tikriausiai buvo mieste. Gudrus vyrukas galėjo atlikti Harvelio ir Matijo roles. Kai Harvelis būdavo Kertlington Malete, Matiją suriesdavo reumatas, o misis Matijas palaikydavo tokią fikciją. Jos rolė buvo labai svarbi. Be jos kas nors galėjo įspėti tiesą.

Kaip sakėte, Harvelis pasislėpė Matijo kotedže. Jis buvo Matijas. Kai pagaliau planas išdegė, Ešli Greindžas buvo parduotas, jis su žmona paskelbia, kad persikelia į Eseksą. Džonas Matijas su žmona visam laikui nulipa nuo scenos.

Pasigirdo beldimas į kavinės duris, ir įėjo Mastersas.

— Mašina stovi prie durų, sere, — pranešė jis.

Misteris Satervaitas atsistojo. Tą pat padarė misteris Kvinas. Jis nuėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas. Mėnulio spinduliai užliejo kambarį.

— Audra pasibaigė, — tarė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas movėsi pirštines.

— Kitą savaitę pietausiu su komisaru... O! Aš pateiksiu jam savo versiją.

— Ją galima lengvai patvirtinti ar paneigti, — pasakė misteris Kvinas. — Palyginant Ešli Greindžo daiktus su prancūzų policijos turimu sąrašu!..

— Na, taip, — pritarė misteris Satervaitas. — Ne koks džiaugsmas misteriui Bredbemui, bet... na...

— Manau, jis galės ištverti praradimą, — tarė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas ištiesė ranką.

— Sudie, — ištarė. — Negaliu išpasakyti, kaip mane nudžiugino šis netikėtas susitikimas. Sakėte, jog išvykstate rytoj?

— Tikriausiai šįvakar. Mano reikalai sutvarkyti... Žinote, aš ateinu ir išeinu.

Misteris Satervaitas prisiminė, kad šį vakarą jau buvo girdėjęs šiuos žodžius. Gana keista.

Jis nuėjo prie mašinos, pas laukiantį Mastersą. Pro atviras baro duris pasigirdo savimi patenkintas garsus šeimininko balsas.

— Neperprantama paslaptis, — sakė jis. — Neperprantama paslaptis, štai kas tai.

Bet jis nepanaudojo žodžio “neperprantama“. Žodis, kurį jis pasakė, turėjo visai kitą atspalvį. Misteris Viljamas Džonsas buvo nusimanantis žmogus, kuris pritaikydavo būdvardžius kompanijai. Kompanija bare mėgo riebius būdvardžius.

Misteris Satervaitas patenkintas įsitaisė patogiame limuzine. Jo krūtinė kilnojosi nuo triumfo. Jis pamatė merginą Meri, nulipančią laiptais ir sustojančią po tarškančiu užeigos ženklu.

— Ji nežino, — pats sau sumurmėjo misteris Satervaitas, — ji nežino, ką aš ruošiuosi daryti!

“Varpų ir juokdario“ ženklas švelniai siūbavo vėjyje.

Ženklas danguje

Teisėjas baigė sakyti savo kalbą prisiekusiesiems.

— Dabar, džentelmenai, einu prie to, ką norėjau jums pasakyti. Nuspręskite iš šių įkalčių, ar ši byla aiškiai įrodo šito vyro kaltę dėl Vivjenos Barnebi nužudymo. Jūs girdėjote tarnų parodymus apie šūvio laiką. Jie visi sutapo. Matėte laišką, kurį Vivjena Barnebi parašė ginamajam tos pačios dienos rytą — penktadienį, rugsėjo tryliktąją, — laišką, kurio gynyba negalėjo nuneigti. Girdėjote, kad kalinys iš pradžių neigė savo apsilankymą Diering Hile, vėliau, kai policija pateikė įkalčius, prisipažino, jog ten lankėsi. Iš šių duomenų jūs patys pasidarysite išvadas. Tai nėra tiesioginių įrodymų byla. Jums teks padaryti išvadas, atsižvelgiant į motyvus, reikšmę, galimybes. Gynybos turinys: kažkoks žmogus nepastebėtas įėjo į muzikos kambarį po to, kai ginamasis iš jo išėjo, nušovė Vivjeną Barnebi šautuvu, kurį ginamasis keistai užsimiršęs paliko išeidamas. Girdėjote ginamojo pasakojimą apie priežastis, dėl kurių jam prireikė pusvalandžio grįžimui namo. Jei jūs nepatikėjote ginamojo pasakojimu ir be jokių abejonių manote, kad ginamasis rugsėjo tryliktąją, penktadienį, iššovė iš šautuvo, laikomo netoli Vivjenos Barnebi galvos, ketindamas ją nužudyti, tada, džentelmenai, jūsų nuosprendis turi būti: “Kaltas“. Iš kitos pusės, jei turite kokių protingų abejonių, jūsų pareiga išteisinti kalinį. Dabar paprašysiu jus išeiti iš šio kambario, nuspręsti, ir kai padarysite išvadas, leiskite man jas žinoti.