Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Tačiau? — pasmalsavo misteris Kvinas.

— Na, — lėtai prašneko misteris Satervaitas, — tai įmanoma, ar ne? Advokatai, be abejonės, pasijuokė iš prielaidos, bet manau, kad jie klydo. Matote, pažįstu daug jaunuolių, kuriuos tokios emocinės scenos labai nuliūdina — o ypač tokius niūrius, nervingus kaip Martinas Vaildas. O moterys gali sudalyvauti tokiame ginče, ir po to joms palengvėja. Tai joms tarsi apsauginis vožtuvas, kuris numalšina jų nervingumą ir taip toliau. Bet manau, kad kai Martinas Vaildas išėjo iš ten, jo galvoje viskas buvo susipainioję, jis buvo įširdęs ir nelaimingas ir net nepagalvojo apie šautuvą, paliktą ant sienelės.

Prieš tęsdamas jis patylėjo.

— Bet ne tai svarbu. Deja, kita dalis yra net per daug aiški. Tiksliai dvidešimt po šešių nuaidėjo šūvis. Jį girdėjo visi tarnai — virėja, kambarinė, virėjos padėjėja, liokajus ir ledi Barnebi tarnaitė. Jie nuskubėjo į muzikos kambarį. Ji gulėjo persilenkusi per fotelio ranktūrį. Šautuvas buvo laikomas netoli jos pakaušio, tad šoviniai tiesiog negalėjo išsisklaidyti. Mažiausiai du iš jų perskrodė smegenis.

Jis vėl nutilo.

— Manau, tarnai davė parodymus? — atsainiai paklausė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas linktelėjo.

— Taip. Liokajus atbėgo ten keletu sekundžių anksčiau už kitus, bet visų parodymai praktiškai dubliavo vieni kitus.

— Tad jie visi davė parodymus, — susimąstęs pasakė misteris Kvinas. — Be išimčių?

— Dabar pamenu, — atsiliepė misteris Satervaitas. — Kambarinė buvo apklausta tik per kvotą. Atrodo, po to ji išvyko į Kanadą.

— Suprantu, — tarė misteris Kvinas.

Stojo tyla, ir restoranėlis kažkodėl pasidarė nejaukus. Misteris Satervaitas staiga pasijuto puolamas. — Kodėl gi ne? — pasakė nutrūkstančiu balsu.

— O kodėl gi taip? — truktelėjęs pečiais, atkirto misteris Kvinas.

Klausimas kažkodėl suerzino misterį Satervaitą. Jis norėjo jo išvengti ir atsistoti ant tvirto pagrindo.

— Nebuvo daug abejonių dėl šūvio kaltininko. Tiesą pasakius, tarnai atrodė kiek pametę galvas. Name nebuvo kam paimti vadžias į rankas. Praėjo kelios minutės, kol kažkas sugalvojo paskambinti policijai, tačiau telefonas buvo sugedęs.

— A! — tarstelėjo misteris Kvinas. — Telefonas buvo sugedęs.

— Taip, — pritarė misteris Satervaitas, ir staiga jį apėmė jausmas, kad jis pasakė kažką jaudinančiai svarbaus. — Žinoma, tai galėjo padaryti tyčia, — pasakė lėtai. — Bet nėra jokios prasmės. Mirtis atėjo praktiškai tuoj pat.

Misteris Kvinas nutylėjo, ir misteris Satervaitas pajuto, kad jo paaiškinimas neįtikinamas.

— Nebuvo nė vieno įtariamojo, išskyrus Martiną Vaildą, — tęsė jis. — Net pagal jo pasakojimą jis buvo tik trys minutės kelio nuo namų, kai nuaidėjo šūvis. O kas gi dar galėjo šauti? Seras Džordžas lošė bridžą už kelių namų nuo savojo. Jis išėjo iš ten pusę šešių, ir tarnas, atnešęs naujienas, rado jį prie vartų. Paskutinis roberis baigėsi tiksliai pusę šešių — dėl to nėra jokių abejonių. Dar ten gyvena sero Džordžo sekretorius, Henris Tompsonas. Tą dieną jis buvo Londone, o kai nuaidėjo šūvis — verslo susitikime. Pagaliau — Silvija Deil, kuri turėjo puikų motyvą, tačiau su šituo nusikaltimu negalėjo būti susijusi. Ji buvo Diering Veilo stotyje, lydėjo draugę 6.28 traukiniu. Tai ją išteisina. Tada tarnai. Kokį motyvą, po galais, jie galėjo turėti? Be to, į nusikaltimo vietą jie atėjo praktiškai vienu metu. Ne, tai turėjo būti Martinas Vaildas...

Tačiau misterio Satervaito balse skambėjo nepasitenkinimo gaidelės.

Jie pradėjo valgyti pietus. Misteris Kvinas buvo nekalbus, o misteris Satervaitas pasakė viską, ką turėjo pasakyti. Misterio Satervaito nepasitenkinimas augo, keistai skatinamas kito vyro pritarimo.

Staiga misteris Satervaitas triukšmingai numetė peilį su šakute.

— Tarkime, kad tas jaunuolis išties nekaltas, — pasakė. — O jį pakars.

Jis atrodė labai išsigandęs ir nusiminęs. O misteris Kvinas vis dar tylėjo.

— Tarsi... — pradėjo misteris Satervaitas ir nutilo. — Kodėl gi ta moteris neturėtų vykti į Kanadą? — užbaigė nenuosekliai.

Misteris Kvinas papurtė galvą.

— Aš net nežinau, į kurią Kanados dalį ji išvyko, — niurzgėjo misteris Satervaitas.

— Ar galėtumėte sužinoti? — pasiteiravo pašnekovas.

— Manau, galėčiau. Liokajus... Jis žinos. Arba Tompsonas, sekretorius.

Jis vėl nutilo. Kai prabilo, jo balsas skambėjo kaip maldavimas.

— Juk tai niekaip nesusiję su manimi?

— Kad tas jaunuolis bus pakartas daugmaž po trijų savaičių?

— Na, jei taip apibūdinote. Taip, suprantu, ką norite pasakyti. Mirtis ir gyvenimas. O dar ta vargšė mergytė. Tai ne dėl mano praktiškumo, bet pagaliau... kas iš to? Ar visa tai nėra gana fantastiška? Net jei sužinočiau, kur ta moteris, išvykusi į Kanadą... Na, tai tikriausiai reikštų, kad turiu pats ten išvykti.

Misteris Satervaitas rimtai nusiminė.

— O aš galvojau kitą savaitę nuvykti į Rivjerą, — atsiduso patetiškai.

O jo žvilgsnis į misterį Kviną aiškiai sakė: “Paleiskite mane, gerai?“

— Ar kada nors buvote Kanadoje?

— Niekada.

— Labai įdomi šalis.

Misteris Satervaitas neapsispręsdamas pažiūrėjo į jį. Manote, turiu ten vykti?

Misteris Kvinas atsilošė ir užsidegė cigarą. Kalbėjo, vis išpūsdamas dūmų kamuolėlius.

— Regis, jūs esate turtingas žmogus, misteri Satervaitai. Ne milijonierius, tačiau galite kažkuo mėgautis, negalvodamas apie išlaidas. Jūs stebėjote kitų žmonių dramas. Ar niekada nepanorote įsikišti ir atlikti kokį vaidmenį? Ar nors akimirką nežvelgėte į save, kaip į kitų žmonių likimų arbitrą, — stovintį scenos centre ir laikantį rankose gyvenimą ir mirtį?

Misteris Satervaitas pasilenkė į priekį. Jį užvaldė senasis užsidegimas.

— Norite pasakyti: turiu vykti į tą paiką paiešką?

Misteris Kvinas nusišypsojo.

— O! Vykti į Kanadą pasiūlėte jūs, o ne aš, — pasakė guviai.

— Jūs negalite taip manimi nusikratyti, — nuoširdžiai pasipiktino misteris Satervaitas. — Kai tik aš su jumis susiduriu... — jis užsikirto.

— Na?

— Jumyse yra kažkas, ko aš nesuprantu. Turbūt niekada ir nesuprasiu. Paskutinį kartą buvau jus sutikęs...

— Joninių išvakarėse.

Misteris Satervaitas krūptelėjo, tarsi tuose žodžiuose būtų slypėjusi kažkokia užuomina, kurios jis neperprato.

— Ar tai buvo Joninių išvakarės? — paklausė sumišęs.

— Taip. Bet nesustokime prie to. Tai nesvarbu, ar ne?

— Jei jau taip sakote, — mandagiai tarė misteris Satervaitas. Jis pajuto, kad ta nepagaunama užuomina slysta jam iš rankų. — Kai grįšiu iš Kanados... — jis, pasijutęs nesmagiai, užsikirto, — aš... aš... labai norėčiau vėl su jumis susitikti.

— Bijau, kad dabar neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos, — apgailestavo misteris Kvinas. — Bet aš dažnai lankausi čia. Jei tai darote ir jūs, be jokių abejonių, netrukus susitiksime.

Jie maloniai išsiskyrė. Misteris Satervaitas buvo labai susijaudinęs. Jis nuskubėjo į “Kuko“ bendrovę ir pasiteiravo laivų tvarkaraščio. Tada paskambino į Diering Hilą. Liokajus atsiliepė labai pagarbiu balsu.

— Mano pavardė Satervaitas. Atstovauju... hm... advokatų firmai. Norėčiau šio to pasiteirauti apie jauną moterį, kuri neseniai jūsų ūkyje dirbo kambarine.

— Ar klausiate apie Luizą, sere? Luizą Buliar?

— Taip, apie ją, — atsakė misteris Satervaitas, kuris labai nudžiugo, išgirdęs šį klausimą.