Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Na, žinoma, — suirzęs mostelėjo ranka misteris Kvinas. — Turėjau prisiminti. Mis Deil kažką lydėjo apie 6.28 tą vakarą, ar ne?

Misteris Satervaitas porą minučių tylėjo. Jis skubiai svarstė apie neišspręstą problemą. Pagaliau pasakė:

— Norėčiau, kad man pasakytumėte, ką turėjote galvoje, kai paklausėte, ar aš esu tikras, kad negavau to, ko troškau.

Toks prašymas atrodė komplikuotas, bet misteris Kvinas neapsimetė, kad jo nesuprato.

— Man tik buvo įdomu, ar jūs nebuvote per reiklus. Pagaliau, jūs sužinojote, kad Luiza Buliar buvo sąmoningai pašalinta iš šalies. Tam turėjo būti priežastis. O priežastis slypi tame, ką ji jums pasakė.

— Na jau, — užginčijo misteris Satervaitas. — Ką gi ji pasakė? Jei ji duotų parodymus teisme, ką galėtų pasakyti?

— Galėtų pasakyti, ką matė, — tarė misteris Kvinas.

— Ką ji matė?

— Ženklą danguje.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į jį.

— Jūs galvojate apie tą nesąmonę? Prietaringus paistalus, kad tai buvo Dievo ranka?

— Galbūt, — atsakė misteris Kvinas, — nes abu žinome, kad tai galėjo būti Dievo ranka.

Pašnekovas aiškiai sumišo dėl jo rimtumo.

— Nesąmonė, — pasakė. — Ji pati aiškino, kad tai buvo traukinio dūmai.

— įdomu, tai buvo atvykstantis ar išvykstantis traukinys? — sumurmėjo misteris Kvinas.

— Vargu ar atvykstantis. Jie važiuoja be dešimties minučių valandą. Tai turėjo būti išvykstantis traukinys — 6.28... Ne, jis netinka. Ji pasakė, kad tuoj pat išgirdo šūvį, o mes žinome, kad iššauta buvo dvidešimt minučių po šešių. Traukinys negalėjo išvykti dešimčia minučių anksčiau.

— Šioje linijoje — ne, — sutiko misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas žvelgė kažkur jam virš galvos.

— Tikriausiai prekinis, — šnibždėjo. — Bet jei taip...

— Tada iš tiesų nereikėtų jos versti iškeliauti iš Anglijos, — sutiko misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas susižavėjęs žiūrėjo į jį.

— 6.28, — ištarė lėtai. — Bet jei taip, jei šūvis nuaidėjo tada, kodėl visi sakė, kad jį išgirdo anksčiau?

— Akivaizdu, — pasakė misteris Kvinas. — Laikrodžiai rodė neteisingą laiką.

— Visi? — suabejojo misteris Satervaitas. — Žinote, tai gana abejotinas sutapimas.

— Tai nebuvo sutapimas, — paprieštaravo antrasis. — Tai buvo penktadienis.

— Penktadienis? — pakartojo misteris Satervaitas.

— Žinote, jūs man sakėte, kad seras Džordžas penktadienio popietėmis visada nustato savo laikrodžius, — atsiprašydamas pasakė misteris Kvinas.

— Jis atsuko juos atgal dešimčia minučių, — sušnabždėjo misteris Satervaitas, priblokštas savo atradimo. — Tada jis nuėjo žaisti bridžo. Manau, tą rytą jis atplėšė savo žmonos laiškelį Martinui Vaildui... Taip, jis tikrai jį atplėšė. Jis išėjo iš bridžo lošimo 6.30, rado prie šoninių durų stovintį Martino šautuvą, įėjo ir šovė į ją iš nugaros. Tada vėl išėjo, įmetė šautuvą į krūmus, kuriuose vėliau jį ir rado, ir tarsi išeidinėjo lauk pro kaimyno vartelius, kai kažkas atbėgo jo pakviesti. Bet kaipgi telefonas? O! Aš suprantu. Jis jį atjungė, kad tokiu būdu policijai nebūtų galima pranešti apie įvykį — jie būtų galėję užsirašyti pranešimo laiką. O dabar turime Vaildo pasakojimą. Realus jo išėjimo laikas buvo dvidešimt penkios minutės po šešių. Lėtai eidamas, jis grįžo namo maždaug be penkiolikos septynios. Taip, aš viską suprantu. Jam kėlė pavojų tik Luiza su savo nesiliaujančiomis šnekomis apie prietaringus įsivaizdavimus. Kažkas galėjo suvokti traukinio reikšmę, o tada — sudie puikiam alibi.

— Nuostabu, — pakomentavo misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į jį, išraudęs nuo pasitenkinimo.

— Dabar tik... ką mums daryti?

— Aš siūlyčiau pranešti Silvijai Deil, — pasakė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas atrodė sumišęs.

— Aš jums sakiau, kad ji man pasirodė kiek... kvailoka.

— Ji turi tėvą ir brolius, kurie padarys, kas reikalinga.

— Tas tiesa, — su palengvėjimu atsiduso misteris Satervaitas.

Netrukus jis jau sėdėjo su mergina ir dėstė jai istoriją. Ji atidžiai klausėsi. Neklausinėjo jo, bet kai jis baigė, atsistojo.

— Turiu tuoj pat išsikviesti taksi.

— Mano brangus vaikeli, ką jūs darysite?

— Važiuoju pas serą Džordžą Barnebį.

— Neįmanoma. Tai visiškai klaidingas žingsnis. Leiskite man...

Jis tauškė, eidamas šalia jos. Bet ji nekreipė į jį dėmesio. Silvija Deil turėjo savo planų. Ji leido jam važiuoti su ja taksi, bet visiems jo protestams ji buvo kurčia. Ji paliko jį automobilyje ir nuėjo į sero Džordžo įstaigą Sityje.

Po pusvalandžio ji išėjo. Atrodė išsekusi, jos šviesus grožis buvo nuvytęs kaip gėlė be vandens. Misteris Satervaitas sutiko ją nerimaudamas.

— Aš laimėjau, — sumurmėjo ji, atsilošdama primerktomis akimis.

— Ką? — pašoko jis. — Ką jūs padarėte? Ką jūs pasakėte?

Ji atsisėdo kiek tiesiau.

— Pasakiau jam, kad Luiza Buliar su savo pasakojimu nuėjo į policiją. Pasakiau, kad policininkai tuo pasidomėjo, ir kad žmonės matė, kaip jis ėjo į savo namus, kaip grįžo atgal maždaug kelios minutės prieš pusę šešių. Pasakiau jam, kad žaidimas baigtas. Jis... jis palūžo. Pasakiau, kad jis vis dar turi laiko pabėgti, kad policininkai atvyks jo areštuoti tik po valandos. Pasakiau, kad jei jis pasirašys prisipažinimą, jog nužudė Vivjeną, aš nieko nedarysiu, bet jei nepasirašys, aš spiegsiu ir visam namui išklosiu tiesą. Jis taip supanikavo, kad nebesuvokė, ką daro. Pasirašė nesuvokdamas, ką daro.

Ji įkišo popierių jam į rankas.

— Paimkite jį... paimkite. Jūs žinote, ką su juo daryti, tad jie paleis Martiną.

— Jis tikrai jį pasirašė! — nustebęs suriko misteris Satervaitas.

— Žinote, jis kiek kvailokas, — pasakė Silvija Deil. — Aš irgi, — pridūrė pagalvojusi. — Todėl žinau, kaip elgiasi kvailiai. Žinote, mes sutrinkame, o tada pasielgiame neteisingai, o paskui gailimės.

Ji suvirpėjo, ir misteris Satervaitas patapšnojo jai per ranką.

— Jums reikia ko nors, kad suimtumėte save į rankas, — pasakė. — Mes esame labai netoli nuo mano mėgstamiausio restorano “Arlekinas“. Ar esate kada nors ten buvusi?

Ji pakratė galvą.

Misteris Satervaitas sustabdė taksi ir nusivedė merginą į restoranėlį. Ėjo prie nuošalaus staliuko, o jo širdis viltingai daužėsi. Bet staliukas buvo tuščias.

Silvija Deil pamatė nusivylimą jo veide.

— Kas nutiko? — paklausė.

— Nieko, — atsakė misteris Satervaitas. — Tai yra aš tikėjausi čia pamatyti savo draugą. Tai nesvarbu. Tikiuosi, kad vieną dieną aš jį vėl pamatysiu...

Krupjė siela

Misteris Satervaitas mėgavosi saulės šviesa terasoje Monte Karle.

Kiekvienais metais antrą sausio sekmadienį misteris Satervaitas vykdavo iš Londono į Rivjerą. Jis buvo punktualesnis už kregždę. Balandžio mėnesį jis grįždavo į Angliją, gegužę ir birželį vykdavo į Askotą. Išvykdavo iš miesto po Itono ir Harovo varžybų, pasisvečiuodavo kaime prieš išsiruošdamas į Dovilį ar Le Tuke. Medžioti važiuodavo dažniausiai spalį ir lapkritį, ir dar praleisdavo porą mėnesių mieste, užbaigdamas metus. Jis pažinojo visus, ir galima sakyti, kad jį irgi visi pažinojo.

Šį rytą jis buvo paniuręs. Jūros žydrynė švytėjo nuostabiai, sodai kaip visada žaviai kvepėjo, bet jį nuvylė žmonės. Pasak jo, jie buvo prastai apsirengę — tiesiog menkavertė minia. Kai kurie, žinoma, buvo lošėjai, prakeiktos sielos, kurios negali pasitraukti. Šie misteriui Satervaitui patiko. Jie sudarė būtiną foną. Bet jam trūko įprasto elitinio rojaus — jo paties aplinkos žmonių.