Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Prisiekusiųjų nebuvo kiek daugiau nei pusvalandį. Jie grįžo su nuosprendžiu, kuris visiems pasirodė išankstine išvada, nuosprendžiu: “Kaltas“.

Išgirdęs nuosprendį, misteris Satervaitas susiraukęs išėjo iš salės.

Paprasčiausi žmogžudžių teismai jo netraukė. Jis buvo per daug išrankus, kad galėtų domėtis žemomis vidutiniškų nusikaltimų detalėmis. Tačiau Vaildo byla buvo kitokia. Jaunasis Martinas Vaildas galėjo vadintis džentelmenu, o auka, jauna sero Džordžo Barnebio žmona, asmeniškai pažinojo tą džentelmeną.

Jis galvojo apie tai, žingsniuodamas Holborno gatve, o paskui pasinėrė į tankų gatvelių, vedančių link Soho, raizginį. Vienoje iš tų gatvelių buvo restoranėlis, apie kurį žinojo tik keletas, taip pat ir misteris Satervaitas. Patiekalai nepasižymėjo pigumu. Priešingai, jie buvo išskirtinai brangūs, kadangi skirti viskuo persisotinusiems gourmet 5 , o aptarnavimas irgi pirmos klasės. Jokie styginiai džiazo instrumentai netrikdė pritildytos atmosferos. Čia būdavo gana tamsu. Padavėjai minkštapadžiais batais išnirdavo iš prieblandos, nešdami pasidabruotas lėkštes, tarsi būtų dalyvavę kažkokiose šventose apeigose. Restoranas vadinosi “Arlekinas“.

Vis dar susimąstęs misteris Satervaitas įėjo į “Arlekiną“ ir pasuko prie mėgstamo staliuko nuošaliame kampe. Dėl jau anksčiau minėtos prieblandos jis, tik priėjęs pakankamai arti, pamatė, kad prie staliuko kažkas sėdi. Vietą užėmė aukštas tamsiaplaukis vyras, kurio veidą dengė šešėlis, o spalvų žaismas nuo dėmėto lango jo rimtus drabužius pavertė kažkokiu margu juokdario apsiaustu.

Misteris Satervaitas būtų pasukęs atgal, bet kaip tik tą akimirką nepažįstamasis sujudėjo ir buvo atpažintas.

— Dieve, palaimink, — pasakė linkęs į senamadiškus posakius misteris Satervaitas. — Juk tai misteris Kvinas!

Jis jau triskart buvo susitikęs misterį Kviną, ir visi trys susitikimai baigėsi kiek neįprastai. Keistasis misteris Kvinas sugebėdavo parodyti jam tai, ką jis ir taip žinojo, iš priešingos pusės.

Misteris Satervaitas pajuto malonų jaudulį. Jis žinojo, kad pagrindinis jo vaidmuo yra žiūrovo, tačiau kartais, šalia misterio Kvino, jis tarsi tapdavo pagrindiniu aktoriumi.

— Kaip malonu, — pasakė, švytėdamas visu padžiūvusiu veiduku. — Išties malonu. Tikiuosi, neprieštarausite, jei aš prisijungsiu?

— Man bus malonu, — atsakė misteris Kvinas. — Kaip matote, dar nepradėjau valgyti.

Pagarbus padavėjas išslinko iš šešėlių. Misteris Satervaitas, kaip ir derėjo vyrui su išskirtiniu skoniu, visą dėmesį sutelkė į valgių pasirinkimą. Po kelių minučių vyresnysis padavėjas pasitraukė, pritariančiai šyptelėjęs, o patarnavimų ėmėsi jaunas palydovas. Misteris Satervaitas pasisuko į misterį Kviną.

— Aš ką tik iš Old Beilio, — pasakė. — Liūdni reikalai.

— Jį pripažino kaltu? — pasiteiravo misteris Kvinas.

— Taip, prisiekusieji užtruko tik pusvalandį.

Misteris Kvinas linktelėjo.

— Su tokiais įkalčiais to ir reikėjo tikėtis.

— Tačiau... — pradėjo misteris Satervaitas ir nutilo.

Misteris Kvinas pabaigė sakinį už jį:

— Tačiau jūs simpatizuojate apkaltintajam? Tai norėjote pasakyti?

— Na, taip. Martinas Vaildas yra simpatiškas jaunuolis. Sunku to iš jo tikėtis. Tačiau buvo daug simpatiškų jaunuolių, kurie žudydavo ypač šaltakraujiškai ir pasibjaurėtinai.

— Per daug, — ramiai tarė misteris Kvinas.

— Atsiprašau? — nustebo misteris Satervaitas.

— Per daug Martinui Vaildui. Nuo pat pradžių buvo laikomasi tendencijos, kad šis nusikaltimas priklauso tam pačiam tipui — vyras nori atsikratyti vienos moters, kad galėtų vesti antrąją.

— Na, — sudvejojo misteris Satervaitas. — Įkaičiai...

— O! — skubiai įsiterpė misteris Kvinas. — Bijau, kad nesekiau visų įkalčių.

Misteris Satervaitas atgavo pasitikėjimą savimi. Pajuto staigią galią. Jis troško būti dramatiškas.

— Leiskite pamėginti jums juos parodyti. Suprantate, aš pažįstu Barnebį. Žinau ypatingas aplinkybes. Man padedant, jūs pereisite per sceną, pamatysite įvykius iš vidaus.

Misteris Kvinas pasilenkė į priekį ir padrąsindamas nusišypsojo.

— Jei kas nors gali man tai parodyti, tai tik misteris Satervaitas, — sumurmėjo.

Misteris Satervaitas abiem rankom įsitvėrė stalo. Jis jautė pagyvėjimą. Kurį laiką jis buvo paprastas ir tyras aktorius, aktorius, kurio priemonės yra žodžiai.

Keliais trumpais štrichais jis nupiešė gyvenimo Diering Hile paveikslą. Seras Džordžas Barnebis vyresnysis — aptukęs, išpuikęs dėl turto. Vyras, nuolat besiblaškantis dėl smulkmenų. Žmogus, kuris kiekvieną penktadienio popietę prisuka savo laikrodžius, kiekvieną antradienio rytą užpildo savo namų knygas ir kuris visada nakčiai užrakina duris. Atsargus žmogus.

Ledi Barnebi. Ją misteris Satervaitas apibūdino švelniau, tačiau su tokiu pat pasitikėjimu. Ją buvo matęs tik kartą, bet įspūdis liko ryškus ir patvarus. Gyvybinga įžūli būtybė — apgailėtinai jauna. Misteris Satervaitas pavadino ją vaikeliu spąstuose.

— Ji jo nekentė, suprantate? Ji ištekėjo už jo, nesuvokdama, ką daro. O dabar...

Ji desperatiška — taip ją galima apibūdinti. Ji neturi savo pinigų. Visiškai priklauso nuo to pagyvenusio vyriškio. Ir vis dėlto ji buvo beviltiškoje padėtyje — dar nesuvokianti savo jėgos, o jos grožis išryškės tik ateityje. Ir ji buvo godi. Misteris Satervaitas tuo įsitikinęs. Šalia įžūlumo buvo ir godumo ruoželis — godumo kabintis į gyvenimą.

— Martino Vaildo nepažįstu, — tęsė misteris Satervaitas. — Bet kai ką apie jį girdėjau. Gyveno už kokios mylios. Vertėsi ūkininkavimu. O ji domėjosi žemdirbyste... ar bent apsimetinėjo, kad domisi. Man rodos, apsimetinėjo. Manau, kad ji jame matė išgelbėtoją ir godžiai tarsi vaikas įsikibo į jį. Na, tai galėjo baigtis tik vienaip. Žinome, kokia buvo pabaiga, nes teisme perskaitė laiškus. Jis saugojo jos laiškus, o ji jo — ne, tačiau iš jos laiškų turinio galima suprasti, kad jis atvėso. Jis irgi tai pripažįsta. Buvo kita mergina. Ji irgi gyveno Diering Veilo kaime. Jos tėvas ten dirbo gydytoju. Tikriausiai matėte ją teisme? Ne, prisimenu, sakėte, kad nebuvote ten. Turiu jums apie ją papasakoti. Sviesi mergina — labai šviesi. Švelni. Gal... na, gal truputį kvailoka. Tačiau tyli, žinote. Ir ištikima. Nepaprastai ištikima.

Jis pažiūrėjo į misterį Kviną, laukdamas paskatinimo, ir misteris Kvinas, jam pritardamas, lėtai nusišypsojo.

— Jūs girdėjote paskutinįjį laišką, — tęsė misteris Satervaitas. — Tai yra turėjote skaityti jį laikraščiuose. Parašytas penktadienio ryte, rugsėjo tryliktąją. Jame begalės desperatiškų priekaištų ir miglotų grasinimų, o baigiasi jis prašymu. Ji prašė Martiną Vaildą ateiti į Diering Hilą tą patį vakarą, šeštą valandą. “ Aš paliksiu tau atidarytas šonines duris, tad niekas nesužinos, jog tu čia buvai. Būsiu muzikos kambaryje“. Laišką atidavė tiesiai į rankas.

Misteris Satervaitas patylėjo.

— Pamenate, pirmą kartą areštuotas Martinas Vaildas neigė, kad jis išvis tą vakarą buvo tuose namuose. Jis sakė, kad pasiėmė šautuvą ir išėjo medžioti į mišką. Bet kai policija pateikė įkalčius, tas teiginys sužlugo. Pamenate, jie rado jo pirštų atspaudus ant šoninių durų medžio ir ant vienos iš taurių, stovėjusių ant stalo muzikos kambaryje. Jis prisipažino, kad kai atėjo pasimatyti su ledi Barnebi, jie smarkiai susibarė, tačiau pagaliau jam pavyko ją nuraminti. Jis prisiekinėjo, kad paliko savo šautuvą ant sienelės priešais duris, ir kad ledi Barnebi jam išėjus buvo gyva ir sveika. Tada buvo maždaug dvidešimt minučių po šešių. Jis sako, kad ėjo tiesiai namo. Tačiau iš parodymų paaiškėjo, kad jis grįžo į savo fermą tik be ketvirčio septynios, o kaip aš jau minėjau, ji yra tik už mylios. Nereikia pusvalandžio, kad iki ten nueitum. Jis sakė, kad pamiršo savo šautuvą. Nelabai panašu į tiesą, tačiau...