Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Deja, dabar jos nėra šalyje, sere. Prieš šešis mėnesius ji išvyko į Kanadą.

— Ar negalėtumėte man duoti dabartinio jos adreso?

Liokajus pasakė, kad turbūt negalėsiąs. Ji išvyko į kalnus... Škotiškas pavadinimas... O! Tai Banfas. Kitos merginos namuose laukė iš jos kokios nors žinutės, bet ji neparašė ir nedavė joms jokio adreso.

Misteris Satervaitas padėkojo ir padėjo ragelį. Jis vis dar nebuvo išgąsdintas. Kelionių dvasia buvo stipri jo širdyje. Jis vyks į Banfą. Jei Luiza Buliar ten, tai jis vienaip ar kitaip ją suseks.

Jo paties nuostabai, jam labai patiko kelionė. Jau daug metų nebuvo plaukęs toli jūra. Rivjera, Le Tuke, Dovilis ir Škotija buvo jo įprastas maršrutas. Jausmas, kad jis vyksta su neįmanoma misija, pridėjo jo kelionei paslaptingo pikantiškumo. Jei jo kelionės tikslą sužinotų bendrakeleiviai, tai galvotų, kad jis visiškas kvailys! Bet... jie nepažinojo misterio Kvino.

Banfe jis lengvai rado savo susidomėjimo objektą. Luiza Buliar dirbo dideliame viešbutyje. Praėjus dvylikai valandų po atvykimo, jis stovėjo priešais ją.

Tai buvo maždaug trisdešimt penkerių metų amžiaus moteris, pablyškusi, tačiau tvirtai sudėta. Jos plaukai buvo šviesiai rudi, linkę garbanotis, o akys rudos, sąžiningos. Jis pamanė, kad ji atrodo kvailoka, bet labai patikima.

Ji gana ramiai priėmė jo žodžius, kad jo paprašė kiek daugiau iš jos sužinoti apie Diering Hilo tragediją.

— Laikraštyje mačiau, kad Martinas Vaildas buvo pripažintas kaltu, sere. Labai liūdna.

Tačiau atrodė, kad ji neabejoja jo kalte.

— Toks šaunus jaunas džentelmenas, ir taip baisiai pasielgė. Bet nors apie mirusius negalima blogai šnekėti, vis dėlto ledi pati jį viliojo. Ji negalėjo palikti jo ramybėje, negalėjo. Ką gi, abu nubausti. Kai buvau vaikas, ant mano sienos kabėjo užrašas “Dievas nėra pajuokos objektas“, ir tai tikra tiesa. Aš žinojau, kad tą vakarą kažkas turi nutikti, taip ir buvo.

— Kaip čia taip? — paklausė misteris Satervaitas.

— Buvau savo kambaryje, sere, persirenginėjau ir pažvelgiau pro langą. Tolumoje važiavo traukinys, leisdamas baltus dūmus, ir, ar patikėsite, jie susiformavo į gigantišką ranką. Didžiulė balta ranka dangaus raudonyje. Pirštai buvo sulenkti, lyg kažko siektų. Tai išties mane paveikė. “Ar gali žinoti? — pasakiau sau. — Tai ženklas, kad kažkas nutiks“. Ir kaip tik tą akimirką išgirdau šūvį. “Tai nutiko“, — pasakiau sau, nubėgau žemyn ir prisijungiau prie Kerės ir kitų, kurie buvo koridoriuje, ir mes įlėkėme į muzikos kambarį, ir ten ji buvo, su peršauta galva... ir kraujas, ir visa kita... Siaubinga! Aš kalbėjau ir pasakiau serui Džordžui, kad prieš tai mačiau ženklą, bet jis nesusimąstė. Tai buvo nelaiminga diena, nuo pat ryto jaučiau tai visu kūnu. Trylikta, penktadienis, — ko daugiau gali tikėtis?

Ji kliedėjo toliau. Misteris Satervaitas kantriai klausėsi. Jis vėl ir vėl grąžindavo ją prie nusikaltimo, uždavinėjo tikslius klausimus. Pagaliau jam teko prisipažinti pralaimėjus. Luiza Buliar pasakė viską, ką žinojo, ir jos pasakojimas buvo paprastutis ir tiesmukas.

Tačiau jis surado vieną svarbų faktą. Dabartinę tarnybą jai pasiūlė misteris Tompsonas, sero Džordžo sekretorius. Siūloma alga buvo tokia didelė, kad ji susigundė ir ėmėsi darbo, nors dėl jo jai teko skubiai palikti Angliją.

Misteris Denmenas sutvarkė visus su tuo susijusius reikalus ir įspėjo ją, jog ji nerašytų Anglijoje likusiems draugams tarnams, nes tai “galėtų sukelti rūpesčių su migracijos tarnybomis“. Šiuo perspėjimu ji aklai patikėjo.

Kai ji tarp kitko paminėjo algos dydį, jis buvo toks didelis, kad misteris Satervaitas apstulbo. Kiek padvejojęs, jis nutarė kreiptis į tą misterį Denmeną.

Jam nebuvo sunku įtikinti Denmeną viską iškloti. Pastarasis susidūrė su Tompsonu Londone, ir Tompsonas jam padėjo. Rugsėjį sekretorius jam parašė, kad dėl asmeninių priežasčių seras Džordžas trokšta išgrūsti tą merginą iš Anglijos. Ar jis negalėtų rasti jai darbo? Buvo atsiųsti pinigai, norint pakelti algą.

— Spėju, įprastas rūpestis, — pasakė misteris Denmenas, atsainiai atsilošdamas kėdėje. — O ji atrodo rami miela mergytė.

Misteris Satervaitas nesutiko, kad tai įprastas rūpestis. Jis buvo tikras, kad Luiza Buliar nėra sero Džordžo Barnebio atstumta meilutė. Dėl kažkokių priežasčių buvo gyvybiškai svarbu pašalinti ją iš Anglijos. Bet dėl kokių? Ir kas stovėjo už viso to? Pats seras Džordžas, veikiantis per Tompsoną? Ar pastarasis, veikiantis savo iniciatyva ir besidengiantis darbdavio vardu?

Vis dar galvodamas apie visa tai, misteris Satervaitas grįžo atgal. Jis buvo prislėgtas ir nusiminęs. Iš jo kelionės neišėjo nieko gero.

Įskaudintas pralaimėjimo, kitą dieną po grįžimo jis nuėjo į “Arlekiną“. Jis nesitikėjo, kad jam pavyks jau pirmą kartą, tačiau jo pasitenkinimui pažįstama figūra sėdėjo prie nuošalaus staliuko, ir tamsiame misterio Harlio Kvino veide švytėjo pasisveikinimo šypsena.

— Na, — pasakė misteris Satervaitas, — tepdamasis sviestą ant duonos, — jūs išsiuntėte mane žiemą grybų rinkti.

Misteris Kvinas kilstelėjo antakius.

— Aš išsiunčiau? — suabejojo. — Juk tai buvo jūsų sumanymas.

— Kad ir kieno jis buvo, jis niekam tikęs. Luiza Buliar neturėjo ką pasakyti.

Čia misteris Satervaitas atpasakojo pašnekesio su kambarine detales ir perėjo prie pokalbio su misteriu Denmenu. Misteris Kvinas klausėsi tylėdamas.

— Tam tikra prasme man pasisekė, — tęsė misteris Satervaitas. — Ji buvo sąmoningai pašalinta iš kelio. Bet kodėl? Nesuprantu.

— Ne? — kaip visada provokuojančiu tonu pasiteiravo misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas paraudo.

— Jūs turbūt manote, kad galėjau sumaniau ją apklausti. Galiu jus užtikrinti, kad vis grąžindavau ją prie pasakojimo pradžios. Ir ne mano kaltė, kad negavau to, ko troškome.

— Ar jūs tikras, — įsiterpė misteris Kvinas, — kad negavote to, ko troškote?

Misteris Satervaitas apstulbęs pažiūrėjo į jį ir sutiko liūdną, pašaipų, taip gerai pažįstamą žvilgsnį.

Mažasis žmogus kiek sumišęs papurtė galvą.

Kurį laiką buvo tylu, tada misteris Kvinas pasakė visai kitu tonu:

— Tą kartą jūs man puikiai apibūdinote žmones. Po keleto jūsų sakinių jie atsistojo priešais mane tokie ryškūs, tarsi būtų nutapyti. Norėčiau, kad tą patį padarytumėte ir su vieta. Jūs palikote ją šešėlyje.

Misteris Satervaitas pasijuto pagerbtas.

— Vieta? Diering Hilas? Na, tai labai įprastas šiuolaikinis namas. Žinote, raudonos plytos ir keturių dalių langai, išlindę iš sienos. Iš išorės atrodo gana bjauriai, bet viduje labai jauku. Namas nedidukas. Apie du akrus žemės. Tie priemiesčių namai visi vienodi. Pastatyti turtuoliams. Namo vidus primena viešbutį: miegamieji apstatyti kaip viešbučiuose. Visuose miegamuosiuose yra šaltas ir karštas vanduo, o kur dar begalės paauksuotų lempučių gaubtų! Visur nepaprastai patogu, bet nelabai primena kaimą. Nuo to Diering Veilo iki Londono tik devyniolika mylių.

Misteris Kvinas atidžiai klausėsi.

— Kiek girdėjau, geležinkelio tarnyba dirba prastai.

— O! Apie tai aš nieko nežinau, — atsiliepė misteris Satervaitas. Jam pradėjo patikti ši tema. — Praėjusią vasarą kurį laiką ten gyvenau. Kaip miestukas, jis visai lengvai pasiekiamas. Žinoma, traukiniai važiuoja tik kas valandą. Iš Vaterlo stoties keturiasdešimt aštuonios minutės po valandos – iki 10.48.

— O kiek reikia važiuoti iki Diering Veilo?

— Apie keturiasdešimt penkias minutes. Diering Veile būsite dvidešimt aštuonios minutės po valandos.