Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Viskas pasikeitė, — niūriai suburbėjo misteris Satervaitas. — Dabar čia vyksta žmonės, kurie niekada anksčiau negalėjo sau to leisti. Be to, aš, žinoma, senstu... Visi atvykstantys jaunuoliai vaikšto į tas šveicariškas vietas.

Bet jis ilgėjosi kitų — gražiai apsirėdžiusių baronų ir užsieniečių diplomatų, didžiųjų kunigaikščių ir karališkųjų princų. Kol kas jis čia matė tik vieną “karališkąjį princą“, kuris dirbo liftininku viename iš mažiau žinomų viešbučių. Jis ilgėjosi ir gražių bei prabangių damų. Čia buvo jų keletas, bet ne tiek, kiek anksčiau.

Misteris Satervaitas buvo nuoširdus Gyvenimo dramų tyrinėtojas, tačiau jis mėgo labai spalvingas dramas.

Jis juto, kaip jį užplūsta nusivylimas. Viskas keičiasi, o jis jau per senas pasikeisti.

Tą akimirką jis pamatė prie jo einančią grafienę Čarnovą.

Jau daug sezonų misteris Satervaitas susitikdavo Monte Karle su grafiene. Pirmą kartą jis ją pamatė didžiojo kunigaikščio draugijoje. Kitą kartą ji buvo su austrų baronu. Sėkmingaisiais metais jos draugai buvo žydų kilmės, geltonveidžiai vyrai su kumpomis nosimis, apsikarstę gana puošniais brangakmeniais. Paskutiniaisiais dvejais metais ją dažnai galėjai pamatyti su labai jaunais vyrais, beveik berniukais.

Dabar ji ėjo su labai jaunu vyru. Misteris Satervaitas atsitiktinai jį pažinojo, ir jam buvo jo gaila. Franklinas Radžas buvo jaunas amerikietis, tipiškas Valstijų vakarų vidurio produktas, gaudantis įspūdžius, šiurkštus, bet mielas, keistas įgimto blaivumo ir idealizmo mišinys. Monte Karle jis viešėjo su grupele kitų abiejų lyčių jaunų amerikiečių, kurie visi buvo to paties tipo. Jie pirmąkart pamatė Senąjį pasaulį jį atvirai kritikavo ir atvirai juo žavėjosi.

Apskritai jie nemėgo anglų viešbutyje, ir anglai nemėgo jų. Misteris Satervaitas, kuris didžiavosi savo kosmopolitiškomis pažiūromis, juos visai mėgo. Jam patiko jų tiesumas ir energija, nors kartkartėmis jų elgesio normų pažeidimai jį šiurpindavo.

Jam atrodė, kad grafienė Čarnova yra pati netinkamiausia draugė jaunajam Franklinui Radžui.

Jis mandagiai nukėlė skrybėlę, kai jie priėjo prie jo, ir grafienė jam žaviai linktelėjo ir nusišypsojo.

Ji buvo labai aukšta moteris, puikiai sudėta. Plaukai juodi, tokios pat ir akys, o jos blakstienos ir antakiai buvo daug juodesni, nei kada Gamta buvo ką papuošusi.

Misteris Satervaitas, kuris daugiau žinojo apie moterų paslaptis, nei reikėtų žinoti vyrams, atidavė pagarbą menui, kuriam padedant ji buvo sukurta. Jos nepriekaištingas veidas buvo lygios kreminės spalvos.

Labai neryškūs tamsiai rudi šešėliai ant jos akių buvo išties efektingi. Jos lūpos nebuvo nei raudonos, nei rusvos, jos švytėjo vyno spalva. Ji buvo apsirengusi labai brangiu juodai baltu drabužiu ir nešėsi violetinį skėtį, kuris labai tiko prie veido spalvos.

Franklinas Radžas atrodė laimingas ir jautėsi svarbus.

“Štai eina jaunas kvailys, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Bet manau, kad tai ne mano reikalas, be to, jis manęs ir neklausytų. Ką gi, aš pats savo laiku įgijau patirties.“

Bet jis vis dar rūpinosi, nes grupelėje buvo labai patraukli amerikietė mergytė, ir jis manė, kad jai išvis nepatiks Franklino Radžo draugystė su grafiene.

Jis kaip tik norėjo eiti į priešingą pusę, kai pamatė tą mergytę, takeliu einančią prie jo. Ji dėvėjo gerai pagal užsakymą pasiūtą kostiumą su balto muslino palaidinuke, avėjo gerus, minkštapadžius batus ir nešėsi turisto vadovą. Būna amerikiečių, kurios pereina per Paryžių ir išnyra apsirengusios kaip Šebos karalienė, bet Elizabeta Martin joms nepriklausė. Ji apžiūrinėjo Europą, apsiginklavusi dorybės ir griežtumo nuotaikomis. Neblogai išmanė kultūrą ir meną ir norėjo gauti kuo daugiau už savo ribotą pinigų kiekį.

Vargu ar misteris Satervaitas pagalvojo apie ją, kaip apie labai menišką ar kultūringą asmenybę. Jam ji atrodė paprasčiausiai labai jauna.

— Labas rytas, misteri Satervaitai, — pasisveikino Elizabeta. — Gal kur nors matėte Frankliną... misterį Radžą?

— Mačiau prieš kelias minutes.

— Manau, su savo drauge grafiene, — šiurkščiai pasakė mergina.

— Mmm... taip, su grafiene, — pripažino misteris Satervaitas.

— Ta jo grafienė man visai nedaro įspūdžio, — gana garsiai ir šiurkščiai pareiškė mergina. — Franklinas kraustosi dėl jos iš proto. Nesupaisau, kodėl.

— Manau, ji labai žavingai elgiasi, — atsargiai tarė misteris Satervaitas.

— Jūs ją pažįstate?

— Šiek tiek.

— Aš nerimauju dėl Franklino, — pasakė mis Martin. — Tas vyrukas paprastai turėdavo košės galvoje. Net nepagalvotum, jog jis užkibs ant tokių sireniškų žaidimėlių. Ir jis nenori nieko girdėti, pasidaro piktesnis už širšę, kai bandai jam ką nors pasakyti. Šiaip ar taip, pasakykite, ar ji tikra grafienė?

— Negalėčiau pasakyti, — atsakė misteris Satervaitas. — Gali būti.

— Tai tikros Cha Cha angliškos manieros, — Elizabeta buvo nepatenkinta. — Galiu pasakyti tik tiek, kad Sargon Springse — tai mūsų gimtasis miestas, misteri Satervaitai, — ta grafienė atrodytų gana keistai.

Misteris Satervaitas pagalvojo, kad tai galimas daiktas. Jis nugalėjo norą pareikšti, kad jie ne Sargon Springse, bet Monako sostinėje, kur grafienė laiko atžvilgiu daug geriau susiderino su aplinka nei mis Martin.

Jis nutylėjo, ir Elizabeta nuėjo kazino link. Misteris Satervaitas atsisėdo ant suoliuko saulutėje, ir prie jo prisijungė Franklinas Radžas.

Iš Radžo trykšte tryško entuziazmas.

— Aš linksminuosi, — paskelbė jis su naiviu entuziazmu. — Taip, sere! Tai aš vadinu gyvenimo pamatymu — kiek kitokio gyvenimo, nei mes turime Valstijose.

Vyresnysis vyras atsuko į jį susimąsčiusį veidą.

— Gyvenimas visur gyvenamas labai panašiai, — pasakė nuvargęs. — Jis aprengtas skirtingais drabužiais, ir tiek.

Franklinas Radžas spoksojo į jį.

— Nesuprantu jūsų.

— Ne, — pritarė misteris Satervaitas. — Kadangi jūs dar turite nukeliauti ilgą kelią. Bet aš atsiprašau. Vyresnieji neturėtų sau leisti įprasti pamokslauti.

— O! Viskas gerai, — Radžas nusijuokė, parodydamas gražius, kaip ir visų jo tautiečių, dantis. — Aš nesakau, jog nesu nusivylęs kazino. Maniau, kad lošimas bus kitoks — daug ugningesnis. Jis man atrodo gana kvailas ir niekingas.

— Lošimas lošėjui yra gyvenimas ir mirtis, bet jis neturi didelės stebėjimo vertės, — atsiliepė misteris Satervaitas. — Apie jį daug įdomiau skaityti nei žiūrėti.

Jaunuolis pritardamas linktelėjo.

— Jūs visuomenės mastu esate gana didelis vabalas, ar ne? — paklausė jis taip atvirai, kad gintis nebuvo įmanoma. — Noriu pasakyti, jūs pažįstate visas tas kunigaikštienes, grafus, grafienes ir kitus.

— Daugumą iš jų, — sutiko misteris Satervaitas. — O taip pat žydus, portugalus, graikus ir argentiniečius.

— Ką? — perklausė misteris Radžas.

— Ką tik aiškinau, — pasakė misteris Satervaitas, — kad aš esu anglų visuomenėje.

Franklinas Radžas valandėlę mąstė.

— Jūs pažįstate grafienę Čarnovą, ar ne? — pasakė nutęsdamas žodžius.

— Šiek tiek, — misteris Satervaitas atsakė taip pat, kaip ir Elizabetai.

— Tai — moteris, su kuria buvo labai įdomu susipažinti. Žmonės mano, kad Europos aristokratija išmesta iš žaidimo ir smunka. Dėl vyrų tai gal ir tiesa, bet su moterimis viskas kitaip. Argi ne malonu susitikti, tokią išskirtinę būtybę, kaip grafienė? Sąmojinga, žavi, protinga, už jos nugaros — civilizacijos kartos, ji aristokratė iki pat pirštų galiukų!