Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Meldžiu, papasakokite ją mums, mesjė, — mandagiai paprašė misteris Satervaitas.

Pjeras Vošeras atsilošė kėdėje ir pažiūrėjo į lubas.

— Istorija prasideda Paryžiuje. Ten gyveno juvelyras. Jis buvo jaunas, lengvabūdis ir darbštus. Buvo sakoma, kad jo laukia nuostabi ateitis. Jam jau buvo sudaryti geri vedybų planai, nuotaka buvo nebjauri, kraitis jį visiškai patenkino. Ir kas gi nutinka tada, kaip jūs manote? Vieną rytą jis pamato merginą. Mesjė, tokią nelaimingą mergelę, kaip smilgelę. Gražią? Galbūt, jei ji nebūtų tokia išbadėjusi. Bet, šiaip ar taip, tam jaunuoliui ji yra toks stebuklas, kuriam jis negali atsispirti. Ji stengiasi gauti darbą, ji yra dorybinga — bent taip ji sako jam. Nežinau, ar tai tiesa.

Iš prieblandos staiga atsklido grafienės balsas:

— Kodėl gi tai negali būti tiesa? Yra daug tokių.

— Na, kaip jau sakiau, jaunuolis ja tikėjo. Ir jis ją vedė — kvailas kaprizas! Jo šeima nebeturėjo ką jam pasakyti. Jis įžeidė jų jausmus. Jis vedė — vadinsiu ją Džine, — ir tai buvo gerai. Jis taip jai sakė. Jis jautė, kad ji turėtų būti jam labai dėkinga. Jis tiek daug dėl jos paaukojo.

— Žavi pradžia vargšei mergaitei, — sarkastiškai pareiškė grafienė.

— Taip, jis ją mylėjo, bet nuo pat pradžių ji jį varė iš proto. Jos nuotaikos keitėsi, ją ištikdavo pykčio priepuoliai, vieną dieną ji būdavo jam šalta, kitą — aistringa. Pagaliau jis praregėjo. Ji niekada jo nemylėjo. Ji ištekėjo už jo, kad išlaikytų kūną ir sielą kartu. Tiesa jį sužeidė, sužeidė siaubingai, bet jis bandė to neparodyti. Ir jis vis dar jautė, kad nusipelnė dėkingumo ir paklusnumo. Jie bardavosi. Ji jam priekaištavo — Dieve mano, ko tik ji jam neprikalbėjo...

Jūs matote kitą ėjimą, ar ne? Tai turėjo atsitikti. Ji jį paliko. Dvejus metus jis gyveno vienas, dirbo savo parduotuvėlėje ir negavo iš jos jokių žinių. Jis turėjo vieną draugą — absentą. Reikalai nesiklostė taip gerai.

Ir tada vieną dieną jis įeina į parduotuvę ir mato ją, sėdinčią ten. Ji gražiai apsivilkusi. Ant jos rankų žiedai. Jis stovi ją stebėdamas. Jo širdis daužosi... bet plaka! Jis pasimetęs, nežino, ką daryti. Jam patiktų ją sumušti, apkabinti rankomis, numesti ją ant grindų ir trypti ant jos, kristi po jos kojomis. Jis nedaro nieko. Jis paima savo žnyples ir tęsia darbą. “Madam ko nors norėtų?“, — formaliai paklausia.

Tai ją nuliūdina. Ji to nesitikėjo, matote. “Pjerai, — sako ji. — Aš grįžau.“ Jis atideda žnyples ir pasižiūri į ją. “Nori, kad tau atleisčiau? — teiraujasi. — Nori, kad priimčiau tave atgal. Tu nuoširdžiai atgailauji?“ “Ar tu priimsi mane atgal?“, šnabžda ji. O! Kaip švelniai ji tai sako.

Jis žino, kad ji spendžia jam spąstus. Jis trokšta suspausti ją savo glėbyje, bet jis per daug išmintingas, kad tai padarytų. Jis apsimeta abejingu.

“Aš krikščionis, — sako jis. — Bandysiu daryti tai, ką liepia bažnyčia“. “O! — galvoja jis. — Aš pažeminsiu ją, parklupdysiu ją ant kelių.“

Bet Džine, kaip aš ją pavadinau, atmeta galvą ir kvatojasi. Tai toks piktas juokas. “Aš tyčiojuosi iš tavęs, mažasis Pjerai, — sakė ji. — Pažiūrėk į šiuos brangius drabužius, šiuos žiedus ir apyrankes. Atėjau tau pasirodyti. Maniau, kad priversiu tave apkabinti mane, o kai tai padarysi, tada... tada aš spjausiu tau į veidą ir pasakysiu, kaip tavęs nekenčiu!“

Ir tada ji išėjo iš parduotuvės. Ar galite patikėti, ponai, kad moteris gali būti tokia pikta — grįžti tik tam, kad mane pakankintų?

— Ne, — atšovė grafienė. — Aš tuo netikiu, ir vyras, kuris nėra kvailas, taip pat tuo nepatikėtų. Bet visi vyrai yra akli kvailiai.

Pjeras Vošeras nekreipė į ją dėmesio. Jis tęsė:

— Taigi tas jaunuolis, apie kurį pasakoju, smuko vis žemyn ir žemyn. Jis gėrė daugiau absento. Parduotuvėlė buvo parduota be jo žinios. Jis tapo padugne, skurdžiumi. Tada prasidėjo karas. O! Tas karas buvo geras. Jis ištraukė tą vyrą iš padugnių ir išmokė jį nebebūti brutaliu gyvuliu. Jis jį ištreniravo ir prablaivė. Jis iškentė šaltį, skausmą ir mirties baimę, bet jis nemirė, ir kai baigėsi karas, jis vėl buvo žmogus.

Tada, ponai, jis atvyko į Pietus. Jo plaučiai buvo paveikti dujų, ir jie sakė, kad jis turi susirasti darbo Pietuose. Nevarginsiu jūsų pasakodamas apie visus tuos dalykus, kuriuos jis darė. Pakaks pasakyti, kad jis baigė kaip krupjė, ir čia... čia vieną vakarą kazino jis vėl pamatė ją — tą moterį, kuri sugriovė jam gyvenimą. Ji jo neatpažino, bet jis atpažino ją. Ji atrodė kaip turtuolė, kuriai nieko netrūksta... Bet ponai, krupjė akys yra įžvalgios. Atėjo vakaras, kai ji ant stalo padėjo savo paskutinį statymą. Neklauskite, kaip tai sužinojau... aš sužinojau... tokius dalykus pajunti. Kiti gali netikėti. Ji vis dar dėvi brangius drabužius — kodėl gi nenunešus jų į lombardą? Bet jei taip padarys, — uch! — jos kreditas tuoj pat prapuls. Jos brangakmeniai? O ne! Argi aš savo laiku nebuvau juvelyras? Tikrieji brangakmeniai seniai pranykę. Karaliaus perlai parduoti po vieną ir pakeisti dirbtiniais. O dabar reikia valgyti ir užsimokėti už viešbučio sąskaitas. Taip, o turtingi vyrai... na, per daugelį metų jie visko prisižiūrėjo. Ai! — sako jie, — jai jau per penkiasdešimt. Mano pinigams reikia jaunesnės katytės.

Nuo langų, kur atsilošusi sėdėjo grafienė, pasigirdo ilgas virpantis atodūsis.

— Taip. Tai buvo didi akimirka. Aš ją stebėjau du vakarus. Pralošia, pralošia ir vėl pralošia. Ir pagaliau pabaiga. Ji pastato viską ant vieno skaičiaus. Šalia jos anglų milordas irgi stato maksimumą — ant kito skaičiaus. Kamuoliukas ritasi... Baigta, ji pralošė...

Jos akys sutinka manąsias. Ką aš darau? Aš sugriaunu savo darbą kazino. Aš apvagiu anglų milordą. “Madam“, — sakau, ir išmoku pinigus.

— O! — pasigirdo dūžis, kai grafienė pašoko ant kojų ir pasilenkė per stalą, mesdama savo stiklinę ant grindų.

— Kodėl? — suriko ji. — Noriu žinoti, kodėl tu tai padarei?

Ilgam stojo tyla, rodės, ji niekada nenutrūks, o tiedu vis dar žiūrėjo vienas į kitą per stalą... Tai buvo tarsi dvikova.

Nemaloni šypsenėlė pasirodė Pjero Vošero veide. Jis iškėlė rankas.

— Madam, — pasakė jis, — yra toks dalykas, kaip užuojauta...

— O!

Ji vėl susmuko kėdėje.

— Suprantu.

Ji buvo rami, šypsojosi, vėl susitvardė.

— Įdomus pasakojimas, mesjė Vošerai, ar ne? Leiskite man pridegti jūsų cigaretę.

Ji mitriai susuko popierių, uždegė jį nuo žvakės ir ištiesė jam. Jis pasilenkė į priekį, ir liepsna pagavo cigaretės, kurią jis laikė tarp lūpų, galiuką.

Tada ji staiga atsistojo.

— O dabar turiu jus visus palikti. Prašau — nereikia manęs lydėti.

Prieš visiems spėjus susivokti, ji jau buvo išnykusi. Misteris Satervaitas norėjo bėgti paskui ją, bet jį sulaikė išgąsdintas prancūzo šūksnis.

— Po perkūnėliais!

Jis žiūrėjo į pusiau sudegusį popieriuką, kurį grafienė numetė ant stalo. Išvyniojo jį.

— Mon Dieu 18 — išspaudė. — Penkiasdešimties tūkstančių svarų banknotas. Suprantate? Jos šio vakaro laimėjimas. Viskas, ką ji turėjo. Ir ji juo pridegė mano cigaretę! Nes buvo per daug išdidi priimti... užuojautą. A! Išdidi, ji visada buvo išdidi kaip velnias. Ji unikali... nuostabi.

Jis pašoko nuo kėdės ir iškūrė lauk. Misteris Satervaitas su misteriu Kvinu taip pat atsistojo. Padavėjas priėjo prie Franklino Radžo.

— La note, monsieur 19 paskelbė bejausmiu balsu.