Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Entonio Kosdeno (tokia nepažįstamojo pavardė) gyvenimą misteris Satervaitas maždaug taip ir įsivaizdavo. Iš jo buvo prastas pasakorius, bet klausytojas pakankamai lengvai sudėjo taškus ant i. Labai paprastas gyvenimas — didelės pajamos, šiek tiek armijos, kai tik yra vieta pasportuoti, tuoj pat to imasi, turi begales draugų, mėgaujasi begale malonumų, jam užtenka moterų. Toks gyvenimo būdas praktiškai atstoja sensaciją ir nuslopina visas protingesnes mintis. Kalbant atvirai, gyvulio gyvenimas.

“Bet yra daug blogesnių dalykų, — pagalvojo misteris Satervaitas iš savo praeities gelmių. — O! Daug blogesnių dalykų nei šis.“ Šitas pasaulis Entoniui Kosdenui atrodė visai šauni vietelė. Jis niurnėjo, nes visi niurna, tačiau tai niekada nebūdavo rimtas niurnėjimas. O dabar — prašom.

Jis pagaliau prabilo apie tai, gana miglotai ir nerišliai. Nieko ypatingo nejautė — nieko. Nuėjo pas savo gydytoją, o anas pasiūlė jam nueiti pasitikrinti į Harlio gatvę. O tada — neįtikėtina tiesa. Jie norėjo tai apeiti, kalbėjo apie rūpinimąsi, ramų gyvenimą, bet neįstengė nuslėpti, kad tai tik akių dūmimas ir kad jis lėtai gęsta. Tame slypėjo štai kas — šeši mėnesiai. Štai ką jie jam davė. Šešis mėnesius.

Jis pažiūrėjo savo patetiškomis rudomis akimis į misterį Satervaitą. Aišku, vyruką tai šokiravo. Dabar jis nežino, kaip, ką daryti.

Misteris Satervaitas rimtai ir supratingai linktelėjo.

Iš karto viską aprėpti buvo truputį sunku — tęsė Entonis Kosdenas. Kaip paskirstyti laiką. Gana suknistas reikalas laukti, kol bus nugalėtas. Jis dar nesijaučia tikras ligonis, nors tas pojūtis ateis vėliau, — taip pasakė specialistas. Faktiškai taip turės būti. Tokia nesąmonė mirti, kai dar nieko nenuveikei. Jis manė, kad geriausia būtų elgtis kaip paprastai. Bet kažkaip nesigavo.

Čia misteris Satervaitas jį nutraukė. Ar čia nebuvo kokios moters — užsiminė delikačiai.

Bet, regis, nebuvo. Žinoma, buvo moterų, bet tai ne tas pats. Jo kompanija labai linksma. Jie nemėgsta — taip jis davė suprasti — lavonų. Jis nenori pasidaryti vaikščiojančiomis kapinėmis. Tai visus trikdytų. Tad jis išvyko į užsienį.

— Jūs atvykote į šias salas? Bet kodėl? — misteris Satervaitas ieškojo kažko neapčiuopiamo, delikataus, kas jam vis išsprūsdavo, bet jis buvo tikras, kad tai egzistuoja. — Tikriausiai lankėtės čia ir anksčiau?

— Taip, — jis pripažino tai beveik nenorom. — Prieš daugelį metų, kai buvau dar jauniklis.

Ir staiga beveik nesąmoningai jis per petį pažiūrėjo vilos link.

— Prisiminiau šią vietą, — pasakė, smakru rodydamas į jūrą. — Vienas žingsnis į amžinybę!

— Ir todėl jūs atėjote čia vakar naktį, — ramiai užbaigė misteris Satervaitas.

Entonis Kosdenas sunerimęs dirstelėjo į jį.

— O! Aš sakiau... iš tiesų... — protestavo.

— Vakar naktį jūs čia kažką radote. Šią popietę jūs radote mane. Jums du kartus išgelbėjome gyvybę.

— Galite sakyti ir taip, bet, po velnių, tai mano gyvenimas. Galiu daryti su juo, ką noriu.

— Tai klišė, — nuvargusiu balsu atsiliepė misteris Satervaitas.

— Aš suprantu jūsų požiūrį, — didžiadvasiškai tarė Entonis Kosdenas. — Jūs taip turite sakyti. Aš pats bandyčiau perkalbėti vyruką, nors giliai širdyje žinočiau, kad jis teisus. O jūs žinote, kad aš teisus. Greita aiški pabaiga geriau nei užsitęsęs galas, kuris kelia rūpesčius, išlaidas ir visus vargina. Bet kokiu atveju šiame pasaulyje man niekas nepriklauso.

— O jei priklausytų? — griežtai pasiteiravo misteris Satervaitas.

Kosdenas giliai įkvėpė.

— Nežinau. Manau, net tada tai būtų geriausia išeitis. Šiaip ar taip, aš neturiu...

Jis staiga nutilo. Misteris Satervaitas smalsiai pažiūrėjo į jį. Būdamas nepagydomas romantikas, jis vėl spėjo, kad čia kažkur įpainiota moteris. Bet Kosdenas tai neigia. Jis sakė, kad neturėtų skųstis. Pagaliau jo gyvenimas labai geras. Gaila, kad viskas taip greitai baigsis, ir tiek. Bet, šiaip ar taip, jis turėjo viską. Išskyrus sūnų. Jis norėtų turėti sūnų. Jam patiktų žinoti, kad po jo šiame pasaulyje gyvens jo sūnus. Tačiau, — pakartojo jis, — jo gyvenimas buvo labai geras...

Čia misterio Satervaito kantrybės taurė persipildė. Niekas, — pabrėžė jis, — kas vis dar yra lervos stadijoje, negali paskelbti, kad išvis ką nors žino apie gyvenimą. Kadangi žodžiai “lervos stadija“ Kosdenui aiškiai nieko nesakė, jis pratęsė mintį:

— Jūs dar nepradėjote gyventi. Jūs vis dar esate gyvenimo pradžioje.

Kosdenas nusijuokė.

— Ką jūs? Mano plaukai žili. Man keturiasdešimt...

— Tai visiškai nesusiję dalykai, — nutraukė jį misteris Satervaitas. — Gyvenimas yra fizinių ir protinių patirčių suma. Man, pavyzdžiui, šešiasdešimt devyneri metai, ir aš išties esu šešiasdešimt devynerių. Aš arba pats, arba per kitus patyriau viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas. O jūs esate kaip žmogus, kuris kalba apie visus metus, nors nematė nieko, išskyrus sniegą ir ledą! Pavasario gėlės, ilgesingos Vasaros dienos, krentantys Rudens lapai — jis nieko apie tai nežino, netgi nežino, kad tokie dalykai egzistuoja. Ir jūs ruošiatės atsukti nugarą netgi šiai galimybei juos pažinti.

— Atrodo, pamiršote, — atšovė Entonis Kosdenas, — kad bet kokiu atveju aš turiu tik šešis mėnesius.

— Laikas, kaip ir visa kita, yra reliatyvus, — paaiškino misteris Satervaitas. — Šie šeši mėnesiai gali būti ilgiausi ir įvairiausi jūsų gyvenime.

Kosdenas neatrodė įtikintas.

— Būdamas mano vietoje, — pasakė, — jūs pasielgtumėte lygiai taip pat.

Misteris Satervaitas papurtė galvą.

— Ne, — pasakė paprastai. — Pirmiausia, abejoju, ar išdrįsčiau. Tai reikalauja drąsos, o aš apskritai nesu narsus žmogus. O antra...

— Na?

— Aš visada noriu žinoti, kas atsitiks rytoj.

Kosdenas staiga nusijuokė ir atsistojo.

— Ką gi, sere, jūs buvote labai geras, leidęs man išsikalbėti. Aš nežinau, kodėl... šiaip ar taip, tai atsitiko. Pasakiau aiškiai per daug. Pamirškite apie tai.

— O kai rytoj bus pranešta apie nelaimingą atsitikimą, turiu tai taip ir palikti? Nepasakyti apie savižudybę?

— Kaip norite. Džiaugiuosi, jog suvokiate vieną dalyką — negalite manęs apsaugoti.

— Mano brangus jaunuoli, — taikiai tarė misteris Satervaitas, — aš vos galiu susivaldyti nuo elgimosi su jumis kaip su žinomu moliusku. Anksčiau ar vėliau jūs išslystumėte man iš rankų ir įgyvendintumėte savo tikslus. Bet, šiaip ar taip, šią popietę jūs esate apimtas frustracijos. Vargu ar norėsite žudytis, suvokdamas, jog sudarote galimybę apkaltinti mane už jūsų nustūmimą nuo skardžio.

— Tai tiesa, — atsakė Kosdenas. — Jei jūs liksite čia...

— Liksiu, — kietai pranešė misteris Satervaitas.

Kosdenas linksmai nusijuokė.

— Tad kuriam laikui tą planą teks atidėti. Tokiu atveju grįžtu į viešbutį. Gal dar pasimatysime.

Likęs vienas, misteris Satervaitas žiūrėjo į jūrą.

— O dabar, — tyliai pasakė, — kas toliau? Turi būti... tęsinys. Įdomu...

Jis atsikėlė. Kurį laiką stovėjo ant plynaukštės krašto, žiūrėdamas, kaip apačioje šoka vanduo. Bet tas vaizdas jo neįkvėpė, tad lėtai apsigręžė ir nužingsniavo į tylų sodą kiparisų taku. Pažiūrėjo į uždarytą taikų namą ir pasidomėjo, kaip domėjosi ir anksčiau, ar kas ten gyvena ir kas įsikūrė už tų ramių sienų. Paveiktas staigaus impulso, jis užlipo sutrūkinėjusiais akmeniniais laiptais ir padėjo ranką ant vienos iš tų išblukusių žalių langinių.