Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Jo nustebimui, palietus ji prasivėrė. Akimirką dvejojo, tada plačiai ją atlapojo. Dar po akimirkos jis atšoko nuo lango, sušukęs iš baimės. Prie lango stovėjo moteris ir žvelgė į jį. Ji buvo apsivilkusi juodai, pečius apsisiautusi nėriniuota mantija.

Misteris Satervaitas prapliupo kalbėti itališkų ir vokiškų žodžių mišraine — artimiausių ispaniškiems, kuriuos jis galėjo paskubomis surasti. Jis puolė į neviltį, gėdijosi, kliuvinėdamas aiškinosi. Sinjora turi jam atleisti. Moteris neištarė nė žodžio, tad jis skubiai pasitraukė.

Buvo jau perėjęs per pusę kiemo, kai ji prabilo, o žodis buvo aštrus kaip botago pliaukštelėjimas.

— Grįžkite!

Tokia išlota komanda galėtų būti skirta šuniui, tačiau joje slypėjo tokia milžiniška galia, kad misteris Satervaitas beveik automatiškai skubiai apsisuko ir nubėgo atgal prie lango, nespėjęs pajusti jokio apmaudo. Jis pakluso kaip šuo. Moteris vis dar nejudėdama stovėjo prie lango. Nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, nepaprastai ramiai vertindama.

— Jūs anglas, — pasakė ji. — Aš taip ir maniau.

Misteris Satervaitas antrą kartą pamėgino atsiprašyti.

— Jei būčiau žinojęs, kad mokate angliškai, — kalbėjo, — būčiau galėjęs aiškiau išsireikšti. Noriu kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti už savo įžūlumą, už tai, kad išdrįsau atverti langinę. Bijau, kad negaliu pateikti jokio kito pasiaiškinimo, išskyrus smalsumą. Labai norėjau pamatyti, kaip toks žavus namas atrodo iš vidaus.

Ji staiga nusijuokė giliu krūtininiu juoku.

— Jei tikrai norėjote pamatyti, — pasakė, — jau geriau būtumėt užėjęs vidun.

Ji pasitraukė, o misteris Satervaitas, jausdamas malonų susijaudinimą, įėjo į kambarį. Jame buvo tamsu, kadangi kitų langų langinės buvo uždarytos, bet jis matė, kad jis apstatytas skurdžiai, gana apleistas, o visur guli storas dulkių sluoksnis.

— Ne čia, — pasakė ji. — Aš nenaudoju šio kambario.

Ji išėjo, jis nusekė jai iš paskos. Koridoriumi nuėjo į kitą kambarį. Čia pro langus matėsi jūra, vidun veržėsi saulės spinduliai. Baldų kokybė, kaip ir pirmajame kambaryje, buvo prasta, tačiau kai kurie numindyti kilimai savo laiku turėjo būti brangūs, čia stovėjo didelė širma iš ispaniškos odos ir vazonai su gėlėmis.

— Jūs su manimi išgersite arbatos, — tarė šeimininkė. Pridūrė ramindama: — Tai puiki arbata, ir užplikysiu ją verdančiu vandeniu.

Ji išėjo pro duris ir šūktelėjo kažką ispaniškai, tada grįžo ir atsisėdo ant sofos priešais savo svečią. Misteris Satervaitas pirmą kartą galėjo ištyrinėti jos išvaizdą. Iš pradžių ji privertė jį pasijusti dar žilesniu, labiau susitraukusiu ir senesniu nei paprastai, nes ji pati buvo visai kitokia — tvirta. Tai aukšta moteris, labai įdegusi, tamsiaplaukė ir graži, nors ir nebejauna.

Kai ji buvo kambary, rodės, kad saulė šviečia dvigubai karščiau, ir misterį Satervaitą užplūdo keistas šilumos bei gyvybės pojūtis. Jautėsi, tarsi tiestų liesas, sudžiūvusias rankas prie raminančios liepsnos. Jis pagalvojo: “Ji turi tiek gyvybės, kad gali daug jos atiduoti kitiems žmonėms“.

Jis prisiminė jos įsakmų balsą, kuris jį sustabdė, ir panoro, kad jo protežė Olga galėtų perimti šiek tiek tos galios. Jis pagalvojo: “Kokia iš jos būtų Izolda! Tačiau ji tikriausiai nemoka dainuoti. Gyvenimas blogai sutvarkytas“. Jis vis dar truputį jos bijojo. Jam nepatiko valdingos moterys.

Ji aiškiai mąstė apie jį, kai atsisėdusi parėmė smakrą delnais, ir neapsimetinėjo, kad to nedaro. Pagaliau linktelėjo galvą, tarsi kažką nusprendusi.

— Džiaugiuosi, kad atėjote, — tarė. — Šią popietę man baisiai reikėjo su kuo nors pasikalbėti. O jūs prie to įpratęs, tiesa?

— Aš jūsų nesuprantu.

— Noriu pasakyti, žmonės jums išsipasakoja. Jūs mane supratote. Kam apsimetinėti?

— Na... gal...

Ji tęsė, nepaisydama jo veblenimo:

— Jums galima pasakyti bet ką. Todėl, kad jūs pusiau moteris. Žinote, ką mes jaučiame, galvojame, kokius keisčiausius dalykus išdarinėjame.

Ji nutilo. Aukšta besišypsanti ispanė atnešė arbatos. Arbata buvo gera, kinietiška, ir misteris Satervaitas su pasitenkinimu jos sriūbtelėjo.

— Jūs čia gyvenate? — paklausė jis draugiškai.

— Taip.

— Bet ne visada. Juk namas paprastai uždarytas, tiesa? Bent jau man taip sakė.

— Aš dažnai čia gyvenu, dažniau, nei mano kiti. Naudoju tik šiuos kambarius.

— Ar jau seniai turite šį namą?

— Jis man priklauso jau dvidešimt dveji metai, ir aš dar čia gyvenau metus prieš tai.

— Tai labai ilgas laikotarpis, — gana kvailai (bent taip jis pamanė) atsiduso misteris Satervaitas.

— Metai? Ar dvidešimt dveji metai?

Susidomėjęs misteris Satervaitas paaiškino:

— Tai priklauso nuo...

Ji linktelėjo.

— Tas tiesa. Yra du skirtingi periodai. Tarp jų nėra nieko bendro. Kuris ilgas? Kuris trumpas? Net dabar aš nieko negaliu pasakyti.

Kurį laiką ji susimąsčiusi tylėjo. Tada nusišypsojo ir pasakė:

— Aš taip seniai su kažkuo šnekėjausi... taip seniai. Aš neatsiprašinėju. Jūs priėjote prie mano langinės. Jūs norėjote pažvelgti pro mano langą. Visada taip ir darote, ar ne? Pastumiate langinę ir žiūrite pro langą tiesiai į žmonių gyvenimus. Jei jie jums leidžia. Ir net jei neleidžia! Nuo jūsų sunku ką nors nuslėpti. Jūs spėliosite — ir atspėsite.

Misteris Satervaitas pajuto keistą troškimą būti visiškai atviru.

— Man šešiasdešimt devyneri, — pasakė. — Viską, ką žinau apie gyvenimą, sužinojau per tarpininkus. Kartais labai dėl to gailiuosi. Tačiau aš tikrai daug išmanau.

Ji susimąsčiusi linktelėjo.

— Žinau. Gyvenimas labai keistas. Neįsivaizduoju, kaip galima būti tik žiūrovu, — jos tone jautėsi nuostaba.

Misteris Satervaitas nusišypsojo.

— Taip, jūs neįsivaizduojate. Jūs esate scenos viduryje. Jūs visada būsite primadona.

— Kaip keistai kalbate.

— Bet aš teisus. Jums visą laiką kas nors atsitinka. Kartais netgi ištinka tragedijos. Ar ne tiesa?

Jos akys susiaurėjo, ir ji pašnairavo į jį.

— Jei jūs čia pagyvensite ilgiau, kas nors papasakos jums apie anglų plaukiką, kuris nuskendo šios uolos papėdėje. Jums papasakos, koks jis buvo jaunas ir stiprus, koks gražus, ir papasakos, kad jo jauna žmona žvelgė žemyn nuo uolos viršūnės ir matė, kaip jis skęsta.

— Taip, aš jau girdėjau šį pasakojimą.

— Tas žmogus buvo mano vyras. Čia jo vila. Kai man buvo aštuoniolika, jis mane čia atsivežė, o po metų nuskendo — užplaukė burlente ant juodųjų uolų, buvo mirtinai sudaužytas, sumuštas ir sužalotas.

Misteris Satervaitas apstulbęs šūktelėjo. Ji pasilenkė į priekį, degančiomis akimis įsisiurbusi į jo veidą.

— Jūs kalbėjote apie tragediją. Ar galite įsivaizduoti didesnę tragediją nei ši? Jauna žmona, kuri tik metai kaip ištekėjusi, stovi bejėgė, kol vyras, kurį ji mylėjo, kaunasi dėl savo gyvybės ir ją praranda. Siaubinga.

— Baisu, — pasakė misteris Satervaitas. Jis kalbėjo nuoširdžiai. — Baisu. Aš sutinku su jumis. Niekas gyvenime negali būti taip siaubinga.

Staiga ji nusijuokė, atlošdama galvą.

— Jūs klystate, — pasakė. — Yra siaubingesnių dalykų. Kai jauna žmona stovi ten ir viliasi, tikisi, kad jos vyras nuskęs...

— Bet gerasis Dieve, — sušuko misteris Satervaitas. — Jūs nenorite pasakyti?..

— Noriu. Taip iš tiesų ir buvo. Aš čia klūpėjau, — klūpėjau ant uolos ir meldžiausi. Tarnai ispanai manė, kad meldžiuosi, jog jo gyvybė būtų išgelbėta. To nedariau. Meldžiau Dievą, kad jo nepasigailėtų. Vėl ir vėl sakiau šiuos žodžius: “Dieve, padėk man nelinkėti jam mirties. Dieve, padėk man nelinkėti jam mirties“. Bet iš tų šiaudų nebuvo grūdų. Visą laiką aš vyliausi... vyliausi... ir mano viltis išsipildė.