Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Po pauzės jis lėtai ištarė:

— Nutiko kažkas negero.

Jis pamatė, kad jos blakstienos nežymiai suvirpėjo, ir suprato, kad eina teisingu keliu.

— Staiga, po visų tų metų, nutiko kažkas negero, — jis apgraibomis bandė užčiuopti tamsiuosius jos minčių užkampius, kuriuose ji bandė paslėpti nuo jo tą paslaptį.

— Tai susiję su berniuku. Jūs daugiau dėl nieko nesirūpintumėte.

Jis išgirdo jos tylų aiktelėjimą ir suprato, kad bandymas pavyko. Žiauru, bet būtina. Jos valia susikirto su jo valia. Ji turi valdančią negailestingą valią, bet po jo švelniu elgesiu taip pat slypi valia. O, be to, jis turi stebuklingą žmogaus, kuris dirba reikiamą darbą, pasitikėjimą savimi. Jam kiek pagailo žmonių, kurių darbas yra susekti tokias šlykštybes kaip nusikaltimai. Detektyvinis protas, užuominų rinkimas, šis knaisiojimasis, ieškant tiesos, tas laukinis džiaugsmas, kai vis artėji prie tikslo... Jos troškimas nuslėpti tiesą padėjo jai. Jis jautė, kaip ji nepaklusdama įsitempia, kol jis artėja ir artėja.

— Jūs sakote, kad man geriau nežinoti. Geriau man? Bet jūs nesate labai taktiška moteris. Jūs nesijaudinsite dėl nepažįstamojo. Bet tada čia yra kažkas daugiau. Jei man pasakysite, padarysite mane įvykių bendrininku. Tai skamba kaip nusikaltimas. Fantastiška! Negaliu su jumis susieti jokio nusikaltimo. Nebent vieną nusikaltimų rūšį. Nusikaltimą prieš save pačią.

Ji nevalingai nuleido blakstienas, uždengdama akis. Jis pasilenkė į priekį ir nutvėrė ją už riešo.

— Tai tas ir yra! Jūs norite nusižudyti.

Ji slopiai riktelėjo.

— Kaip jūs sužinojote? Kaip sužinojote?

— Bet kodėl? Gyvenimas jūsų neišvargino. Dar nemačiau mažiau nuvargusios moters, tokio gyvybingo spinduliavimo.

Ji atsikėlė ir nuėjo prie lango, atmesdama tamsių plaukų sruogą.

— Kadangi jau tiek daug atspėjote, lengvai galiu jums pasakyti visą tiesą. Šį vakarą man nereikėjo jūsų įsileisti. Turėjau suprasti, kad per daug suprasite. Toks jau esate. Jūs teisus dėl priežasties. Tai berniukas. Jis nieko nežino. Bet kai paskutinį kartą pas mane lankėsi, tragiškai kalbėjo apie savo draugą, ir aš kai ką supratau. Jei jis sužinos, kad yra mergos vaikas, tai sudaužys jam širdį. Jis siaubingai išdidus! Yra mergina. Ak! Aš nesileisiu į smulkmenas. Bet jis atvyks netrukus, norėdamas viską sužinoti apie savo tėvą — visas smulkmenas. Merginos tėvai natūraliai nori žinoti. Kai jis sužinos tiesą, jis nutrauks ryšius su ja, išvažiuos, sugriaus savo gyvenimą. Ak! Žinau, ką jūs pasakysite. Jis jaunas, kvailas ir bukagalvis, jei taip reaguos! Tikriausiai tai tiesa. Bet kam rūpi, kokie turėtų būti žmonės? Yra tokie, kokie yra. Tai sudaužys jo širdį Bet jei, prieš jam atvykstant, įvyks nelaimingas atsitikimas, viską nušluos sielvartas dėl manęs. Jis peržiūrės mano popierius, nieko neras ir bus suirzęs, kad tiek nedaug jam pasakojau. Bet jis neįtars tiesos. Tai geriausia išeitis. Už laimę turi sumokėti, o aš buvau tokia... o! Tokia laiminga. O tikrovėje bus lengva sumokėti. Truputis drąsos — nušokti... Gal tik kančios akimirka.

— Bet mano brangus vaikeli...

— Nesiginčykite su manimi, — užsiplieskė ji. — Nesiklausysiu įtikinamų argumentų. Mano gyvenimas priklauso man pačiai. Iki šiol aš buvau reikalinga Džonui. Bet jam manęs nebereikia. Jam reikia draugės, bičiulės, ir jis dar noriau atiduos jai visus jausmus, nes manęs čia nebebus. Mano gyvenimas beprasmis, bet mano mirtis bus naudinga. O aš turiu teisę elgtis su savo gyvenimu, kaip noriu.

— Jūs tuo tikra?

Ją nustebino jo balso rūstumas. Ji pradėjo mikčioti.

— Jis niekam neteikia naudos, o aš geriausia teisėja.

Jis vėl ją nutraukė.

— Nebūtinai.

— Ką norite pasakyti?

— Klausykite. Aš pateiksiu jums vieną atvejį. Žmogus ateina į tam tikrą vietą, sakysime, nusižudyti. Bet atsitiktinai jis ten randa kitą žmogų, tad jis atsisako savo kėslų ir išeina... išeina gyventi. Antrasis žmogus išgelbėjo pirmajam gyvybę, nors jis jo gyvenime nebuvo nei būtinas, nei pastebimas — išgelbėjo ją tik todėl, kad reikiamu laiku buvo reikiamoje vietoje. Jūs atimsite sau gyvybę šiandien, ir galbūt po kokių penkerių, šešerių, septynerių metų kažkas numirs ar pateks į nelaimę vien dėl to, kad tam tikroje vietoje nebus jūsų. Pasibaidęs arklys gali bėgti gatve ir mestis į šalį, pamatęs jus, ir jam nepavyks sutrypti vaiko, kuris žaidžia griovelyje. Tas vaikas galės užaugti ir tapti didžiu kompozitoriumi ar išrasti vaistus nuo vėžio. Jis galės tiesiog užaugti paprastai kasdieninei laimei...

Ji pažiūrėjo į jį.

— Jūs keistuolis. Niekada nepagalvojau apie tokius dalykus...

— Sakote, kad jūsų gyvenimas priklauso jums, — tęsė misteris Satervaitas. — Bet ar jūs drįsite ignoruoti galimybę, kad vaidinate gigantiškoje dramoje, kurią režisuoja dieviškasis Režisierius? Jūsų rolė gali būti tik pjesės pabaigoje, gali būti visiškai nesvarbi, tik pasivaikščiojimas, tačiau joje gali slypėti pjesės prasmė, jei jūs neperleisite vaidmens kitam aktoriui. Visas pastatas gali subyrėti. Jūs, kaip jūs, gal ir nerūpite niekam pasaulyje, bet jūs, kaip asmuo, tam tikroje vietoje galite neįsivaizduojamai daug reikšti.

Ji sėdosi vis dar žiūrėdama į jį.

— Ką norite, kad padaryčiau? — paklausė paprastai.

Tai buvo misterio Satervaito triumfo valanda. Jis įsakinėjo.

— Mažiausia, ko noriu, kad pažadėtumėte man vieną dalyką: per ateinančias dvidešimt keturias valandas nedarysite nieko paskubomis.

Kurį laiką patylėjusi, ji pasakė:

— Aš pažadu.

— Yra dar vienas dalykas — paslauga.

— Taip.

— Neuždarykite tos langinės, kurią aš atvėriau, ir budėkite tame kambaryje šiąnakt.

Ji smalsiai nužvelgė jį, bet sutikdama linktelėjo galvą.

— O dabar, — pasakė misteris Satervaitas, — suvokdamas, kad įtampa atslūgo, — man iš tiesų reikia eiti. Telaimina jus Dievas, mieloji.

Jis išėjo gana sutrikęs. Augalota ispanė pasitiko jį koridoriuje, atidarė jam šonines duris ir kurį laiką smalsiai jį stebėjo.

Kai jis priėjo viešbutį, jau temo. Terasoje sėdėjo vienišas žmogus. Misteris Satervaitas nuėjo tiesiai prie jo. Jis buvo susijaudinęs, jam smarkiai daužėsi širdis. Pajuto, kad galutinis rezultatas yra jo rankose. Vienas klaidingas judesys...

Bet jis pamėgino nuslėpti savo nerimą ir į Entonį Kosdeną kreipėsi natūraliai ir atsainiai.

— Šiltas vakaras, — pastebėjo. — Sėdėdamas ant uolos, praradau laiko pojūtį.

— Jūs ten buvote visą šį laiką?

Misteris Satervaitas linktelėjo. Pasisuko viešbučio durys, įleisdamos pakeleivį, ir šviesos pluoštas staiga krito ant pašnekovo veido, išplėšdamas iš tamsos jo žvilgsnį, kupiną bukos kančios, pilną nesuprantamo nebylaus ištvermingumo.

Misteris Satervaitas pagalvojo: “Jam blogiau, nei jo vietoje būtų man. Vaizduotė, numanymas, spėlionės — jos daug ką gali tau padaryti. Tu gali susitaikyti su pasikeitimais, nepaisydamas skausmo. Nieko nesuprantančio gyvulio aklas kentėjimas baisus...“

Staiga Kosdenas prašneko šiurkščiu balsu:

— Po vakarienės eisiu pavaikštinėti. Jūs... jūs suprantate? Trečias kartas nemeluos. Dėl Dievo meilės, nesikiškite. Žinau, jūs tik gero norite, ir taip toliau, bet nesivarginkite — tai beprasmiška.

Misteris Satervaitas atsitiesė.

— Aš niekada nesikišu, — sumelavo, nes būtent tai buvo visos jo egzistencijos tikslas ir objektas.

— Žinau, ką galvojate... — tęsė Kosdenas, bet buvo nutrauktas.