Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Turite man atleisti, bet čia aš su jumis nesutinku, — pasakė misteris Satervaitas. — Niekas nežino, ką galvoja kitas žmogus. Galima įsivaizduoti, kad žinote, bet beveik visada klysite.

— Na, turbūt taip ir yra, — kiek suglumęs pasakė Kosdenas.

— Mintys priklauso tik jums, — pasakė jo kompanionas. — Niekas negali pakeisti ar paveikti naudos, kurią norite iš jų išpešti. Pakalbėkime apie mažiau skausmingus dalykus. Pavyzdžiui, apie senąją vilą. Ji keistai žavi, užsklęsta, atskirta nuo pasaulio, ir dievai žino, kokią paslaptį ji slepia. Ji paskatino mane abejotinai pasielgti. Aš pabandžiau pastumti vieną langinę.

— Jūs tai padarėte? — Kosdenas staigiai pasuko galvą. — Bet, žinoma, ji buvo užsklęsta?

— Ne, — atsakė misteris Satervaitas. — Atidaryta.

Pridūrė švelniai:

— Trečia langinė nuo galo.

— Bet, — prapliupo Kosdenas, — juk tai ta...

Jis staiga nutilo, bet misteris Satervaitas pamatė šviesos blyksnį jo akyse. Jis patenkintas atsistojo.

Jis vis dar truputį nerimavo. Naudodamas savo mėgstamą dramos metaforą, jis tikėjosi, kad savo kelias eilutes pasakė teisingai. Nes tai buvo labai svarbios eilutės.

Bet, dar sykį apie tai pagalvojus, jo artistiniai gabumai visai neblogi. Eidamas ant uolos, Kosdenas pamėgins atstumti langinę. Žmogiškoji prigimtis jį nugalės.

Prisiminimai apie tai, kas atsitiko prieš dvidešimt metų, atvedė jį į šią vietą, tas pats prisiminimas nuves jį prie langinės. O paskui?

— Ryte sužinosiu, — pasakė misteris Satervaitas ir pradėjo metodiškai persirenginėti vakarienei.

Buvo maždaug dešimta valanda, kai misteris Satervaitas vėl pasuko į La Paz sodą. Manuelis šypsodamasis tarė: “Labas rytas“ ir įteikė jam rožę, kurią misteris Satervaitas atsargiai įsisegė į sagos kilpelę. Tada jis nuėjo prie namo. Kurį laiką stovėjo ten ir žvelgė į taikias baltas sienas, į oranžinius vijoklius ir į išblukusias žalias langines. Taip tylu, taip ramu. Ar viskas buvo tik sapnas?

Bet tą akimirką atsidarė vienas langas, ir išėjo ledi, apie kurią galvojo misteris Satervaitas. Ji ėjo tiesiai prie jo džiugiais lengvais žingsniais, tarsi kažkas būtų užliejęs ją didžiule triumfo banga. Jos akys spindėjo, jos nuotaika buvo pakili. Ji atrodė tarsi džiaugsmo įsikūnijimas po šalčių. Ji nedvejojo, neabejojo ir nebijojo. Atėjo tiesiai prie misterio Satervaito, padėjo rankas jam ant pečių ir pabučiavo — ne vieną, bet daug kartų. Didelės, tamsiai raudonos rožės, aksominis švelnumas — štai ką po to jis prisiminė. Saulės spinduliai, vasara, čiulbantys paukščiai — štai kokia nuotaika jį užplūdo. Šiluma, džiaugsmas ir energija.

— Aš tokia laiminga, — kalbėjo ji. — Mielasis! Kaip jūs sužinojote? Kaip jūs galėjote žinoti? Jūs kaip gerasis pasakų burtininkas.

Ji nutilo, netekusi žado iš laimės.

— Šiandien mes einame pas konsulą ir susituoksime. Kai atvažiuos Džonas, jo tėvas bus čia. Mes jam pasakysime, kad praeityje įvyko nesusipratimas. O! Jis neklausinės. Aš tokia laiminga... tokia laiminga... tokia laiminga...

Laimė išties tvino iš jos bangomis, kurios apsupo misterį Satervaitą šilta gaivinančia srove.

— Entonis taip apsidžiaugė, sužinojęs, kad turi sūnų. Niekada net nepagalvojau, jog jis apie tai mąsto ir rūpinasi, — ji pasitikėdama žvelgė misteriui Satervaitui į akis. — Argi nekeista, kad viskas susitvarkė ir baigsis gražiai?

Tačiau jam prieš akis iškilo aiški jos vizija. Vaikas... vis dar vaikas — su meilės kuriamomis viltimis, jos pasakos, kurios baigiasi gražiai, ir du žmonės “gyvena laimingi per amžius“.

Jis švelniai pasakė:

— Jei jūs suteiksite tam vyrui laimę paskutiniaisiais mėnesiais, jūs išties būsite padariusi nuostabų dalyką.

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

— O! — šūktelėjo. — Juk negalvojate, kad leisiu jam numirti? Po šitiek metų, kai jis grįžo pas mane. Pažįstu daug žmonių, dėl kurių pasidavė daktarai, o jie šiandien vis dar gyvena. Mirti? Aišku, kad jis nemirs!

Jis pažvelgė į ją, jos jėgą, grožį, gyvybingumą, jos nepalenkiamą narsą ir valią. Jis taip pat žinojo, kad daktarai klysta... Asmeniniai veiksniai... niekada negali žinoti jų svarbos.

Ji vėl pasakė sutrikusi ir pašaipiai:

— Juk nemanote, kad leisiu jam numirti?

— Ne, — pagaliau labai švelniai atsakė misteris Satervaitas. — Kažkodėl nemanau, mieloji, kad leisite...

Tada jis nuėjo pro kiparisus ant suoliuko pažiūrėti į jūrą ir rado ten žmogų, kurį ir tikėjosi sutikti. Misteris Kvinas atsikėlė ir pasisveikino — toks pat, kaip ir visada, tamsus, melancholiškas, besišypsantis ir liūdnas.

— Jūs manęs laukėte? — paklausė.

Ir misteris Satervaitas atsakė:

— Taip, aš jūsų laukiau.

Jie kartu susėdo ant suoliuko.

— Sprendžiant iš jūsų išraiškos, manau, kad dar kartą suvaidinote Dievo apvaizdą.

Misteris Satervaitas priekaištingai pažiūrėjo į jį.

— Tarsi apie tai nežinotumėte.

— Jūs visada kaltinate mane visažinyste, — nusišypsojo misteris Kvinas.

— Jei nieko nežinote, tai kodėl jūs čia lūkuriavote praėjusią naktį? — atkirto misteris Satervaitas.

— Ak, tai..?

— Taip.

— Turėjau atlikti įgaliojimą.

— Kam?

— Jūs kartais mane vadinate mirusiųjų advokatu.

— Mirusiųjų? — sutriko misteris Satervaitas. — Nesuprantu.

Misteris Kvinas parodė ilgu liesu pirštu į žydras gelmes apačioje.

— Prieš dvidešimt dvejus metus čia nuskendo vyras.

— Žinau... bet nesuprantu...

— Tarkime, kad tas vyras vis dėlto mylėjo savo jauną žmoną. Meilė iš vyrų gali padaryti ir angelus, ir velnius. Ji jį mergaitiškai garbino, bet jis niekada nepajuto joje moteriškumo, ir tai varė jį į beprotybę. Jis ją kankino, nes ją mylėjo. Taip atsitinka. Žinote tai taip pat gerai, kaip ir aš.

— Taip, — pripažino misteris Satervaitas, — mačiau tokių dalykų, bet retai... labai retai...

— Ir taip pat jūs matėte, daug dažniau, kad yra toks dalykas kaip sąžinės graužimas — noras pasitaisyti, bet kokia kaina pasitaisyti.

— Taip, bet mirtis atėjo per greitai.

— Mirtis! — misterio Kvino balse skambėjo panieka. — Jūs tikite gyvenimu po mirties, ar ne? O kas gi jūs toks, kad galėtumėte sakyti, jog tie patys norai ir troškimai negali veikti tame kitame gyvenime? Jei troškimas pakankamai stiprus, galima rasti pasiuntiny.

Jo balsas susilpnėjo.

Misteris Satervaitas atsikėlė truputi drebėdamas.

— Turiu grįžti į viešbutį, — pasakė. — Jei einate į tą pusę...

Bet misteris Kvinas papurtė galvą.

— Ne, — pasakė. — Aš grįšiu ten, iš kur atėjau.

Kai misteris Satervaitas pažvelgė atgal per petį, jis pamatė, kad jo draugas eina prie uolos krašto.

Balsas tamsoje I

— Man kiek neramu dėl Mardžerės, — pasakė ledi Strenlei.

— Žinote, dėl mano mergytės, — pridūrė.

Ji liūdnai atsiduso.

— Pasijunti siaubingai sena, kai turi suaugusią dukterį.

Misteris Satervaitas, kuris klausėsi šios išpažinties, galantiškai pasinaudojo galimybe pasakyti komplimentą.

— Niekas nepatikėtų, jog tai įmanoma, — pareiškė nusilenkdamas.

— Saldžialiežuvis, — neaiškiai sumurmėjo ledi Strenlei, ir galėjai jausti, kad jos mintys plaukioja kažkur kitur.

Misteris Satervaitas truputį susižavėjęs žvelgė į smulkią baltai apsivilkusią figūrėlę. Švytinti Kanų saulė viską ryškiai apšvietė, bet ledi Strenlei puikiai išlaikė bandymą. Iš atstumo jaunumo įspūdis buvo išties neįprastas. Beveik galėjai svarstyti, ar ji jau suaugusi, ar ne. Misteris Satervaitas, kuris žinojo viską, žinojo, kad ledi Strenlei jau galėtų turėti suaugusių anūkų. Ji reprezentavo meno triumfą prieš gamtą. Jos figūra, jos sudėjimas buvo nuostabūs. Ji praturtino daug grožio salonų, o rezultatai užėmė kvapą.