Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Jis tęsė, nupasakodamas misiją, kurią jam patikėjo ledi Strenlei.

— Pamaniau, nuvyksiu į Ebots Medą ir aplankysiu jaunąją ledi, — paaiškino jis. — Aš... jaučiu, kad privalau kažką daryti. Apie ledi Strenlei neįmanoma galvoti kaip apie paprastą motiną, — jis nutilo ir per stalą pažiūrėjo į misterį Kviną.

— Norėčiau, kad vyktumėte su manimi, — pasakė ilgesingai. — Ar tai neįmanoma?

— Bijau, kad ne, — atsakė misteris Kvinas. — Tačiau pagalvokime — Ebots Medas yra Viltšyre, ar ne?

Misteris Satervaitas linktelėjo.

— Taip ir maniau. Na, aš apsistosiu netoli nuo Ebots Medo, vietoje, kurią žinome abu. — Jis nusišypsojo. — Pamenate tą užeigėlę “Varpai ir juokdarys“?

— Žinoma, — suriko misteris Satervaitas. — Jūs būsite ten?

Misteris Kvinas linktelėjo.

— Savaitę ar dešimt dienų. Gal ir ilgiau. Jei kurią dieną užeitumėte manęs aplankyti, man būtų labai malonu.

Ir kažkodėl misterį Satervaitą keistai nuramino ši garantija. III

— Mano brangioji mis... e... Mardžere, — pasakė misteris Satervaitas, — užtikrinu jus, kad visai nesiruošiu iš jūsų šaipytis.

Mardžerė Geil suraukė kaktą. Jie sėdėjo didelėje patogioje Ebots Medo svetainėje. Mardžerė Geil buvo aukšta tvirto sudėjimo mergina. Ji nebuvo panaši į savo motiną, ir iš savo tėvo pusės pasisavino sunkiai dirbančių kaimo skvairų išvaizdą. Ji atrodė žvali ir sveika, visiškai normalios psichikos. Tačiau misteris Satervaitas prisiminė, kad visa baronų šeima buvo linkusi į psichinį nestabilumą. Mardžerė galėjo paveldėti išorę iš tėvo ir tuo pat metu tam tikrą protinį sutrikimą iš motinos.

— Norėčiau, — pasakė Mardžerė, — atsikratyti tos Kesonų moteriškės. Netikiu spiritizmu ir jo nemėgstu. Ji viena iš tų kvailų moterų, kurios gali ir sveiką žmogų iš proto išvaryti. Visą laiką zyzia, kad įsitaisyčiau čia mediumą.

Misteris Satervaitas atsikosėjo, pasimuistė kėdėje ir pasakė bešališkai:

— Noriu būti tikras, kad turiu visus faktus. Kiek supratau, pirmasis... e... fenomenas ištiko jus prieš du mėnesius?

— Maždaug, — sutiko mergina. — Kartais tai būdavo šnabždesiai, o kartais — gana aiškus balsas, bet žodžiai visada būdavo tie patys.

— Kokie?

— Grąžink tai, kas ne tavo. Grąžink tai, ką pavogei. Aš įsijungdavau šviesą, bet kambarys būdavo tuščias. Pagaliau pasidariau tokia nervinga, kad liepiau Kleiton, motinos kambarinei, miegoti mano kambaryje ant sofos.

— O balsą vis dar girdėjote?

— Taip... Ir mane gąsdina tai, kad Kleiton jo negirdėdavo.

Misteris Satervaitas kurį laiką mąstė.

— Tą vakarą jis buvo garsus ar tylus?

— Beveik šnabždesys, — pripažino Mardžerė. — Jei Kleiton miegojo kietai, manau, kad ji iš tiesų jo negirdėjo. Ji norėjo, kad nueičiau pas daktarą, — mergina karčiai nusijuokė.

— Bet nuo praėjusios nakties net Kleiton patikėjo, — tęsė ji.

— Kas nutiko vakar naktį?

— Kaip tik norėjau jums papasakoti. Dar niekam nepasakojau. Vakar buvau išvykusi į medžioklę, ir mes daug jodinėjome. Mirtinai nusivariau ir miegojau labai kietai. Sapnavau baisų sapną, kad parkritau ant kažkokių geležinių bėgių ir vienas smaigas lėtai bedasi man gerklėn. Atsibudau ir suvokiau, kad tai tiesa, — kažkoks aštrus daiktas rėmėsi man į gerklę, ir tuo pat metu balsas tyliai murmėjo: “Tu pavogei tai, kas priklauso man. Tai yra mirtis.“

— Aš suklykiau, — tęsė Mardžerė, — ir griebiausi oro, bet ten nieko nebuvo. Kleiton išgirdo, kaip klykiu, iš gretimo kambario, kuriame ji miegojo. Ji atbėgo pas mane ir aiškiai pajuto, kad kažkas pro ją tamsoje šmėstelėjo, bet ji sako, kad ir kas tai būtų, tai nebuvo žmogiška būtybė.

Misteris Satervaitas stebėjo ją. Mergina aiškiai buvo stipriai sukrėsta ir nusiminusi. Ant kairiosios jos kaklo pusės pamatė mažą pleistro lopinėlį. Ji pasekė jo žvilgsnį ir linktelėjo.

— Taip, — pasakė. — Kaip matote, tai nebuvo fantazija.

Misteris Satervaitas uždavė klausimą beveik apgailestaudamas; jis skambėjo taip melodramatiškai.

— Ar nieko nepažįstate... e.... kas griežtų ant jūsų dantį? — pasiteiravo.

— Žinoma, ne, — atšovė Mardžerė. — Kas per mintis!

Misteris Satervaitas ėmėsi kitos atakos linijos.

— Kas pas jus lankėsi per pastaruosius du mėnesius?

— Tikiuosi, neturite galvoje tik savaitgalio svečių? Su manimi visą laiką buvo Marse Kyn. Ji mano geriausia draugė, kaip ir aš nepaprastai myli arklius. Tada čia gana ilgai svečiavosi mano pusbrolis Rolis Vavasuras.

Misteris Satervaitas linktelėjo. Pamanė, kad turės susitikti su kambarine Kleiton.

— Manau, ji jau seniai pas jus? — paklausė.

— Gyvą velnią metų, — atsakė Mardžerė. — Ji buvo mamos ir tetos Beatričės kambarinė, kai šios buvo mažos mergytės. Štai kodėl, manau, motina ją išlaikė, nors sau ji turi prancūzę kambarinę. Kleiton siuva ir atlieka smulkius darbelius.

Ji užlipo su juo į viršų, ir pas juos atėjo Kleiton. Tai buvo aukšta, liekna, sena moteris, su tvarkingai perskirtais žilais plaukais, ir atrodė kaip garbingumo viršūnė.

— Ne, sere, — buvo jos atsakymas į misterio Satervaito klausimus. — Negirdėjau gandų, kad šiame name vaidentųsi. Tiesą pasakius, sere, iki praėjusios nakties maniau, kad tai mis Mardžerės fantazijos. Bet aš pajutau, kaip kažkas šmėstelėjo pro mane tamsoje. O jums galiu pasakyti, sere, kad tai nebuvo žmogus. O dar ta žaizda ant mis Mardžerės kaklo. Ji pati to nepadarė, vargšė avelė.

Bet jos žodžiai misteriui Satervaitui pakišo vieną mintį. Ar Mardžerė galėjo pati susižeisti? Jis girdėjo apie keistus atvejus, kai iš pažiūros sveikos ir išlaikančios pusiausvyrą merginos, kaip Mardžerė, išdarinėjo stulbinančius dalykus.

— Ji greitai užgis, — pasakė Kleiton. — tai ne toks randas, kaip pas mane.

Ji parodė į dėmę ant savo kaktos.

— Tai atsitiko prieš keturiasdešimt metų, sere, ir aš vis dar nešioju žymę.

— Kai paskendo “Uralija“, — įsiterpė Mardžerė, — Kleiton į kaktą atsitrenkė sija, ar ne, Kleiton?

— Taip, mis.

— Ką jūs pati manote, Kleiton? — paklausė misteris Satervaitas, — ką reiškė šis mis Mardžerės užpuolimas?

— Tikrai nenorėčiau to pasakyti, sere.

Misteris Satervaitas teisingai suprato, kad tai yra gerai ištreniruotos tarnaitės santūrumas.

— Ką jūs išties manote, Kleiton? — užsispyrė misteris Satervaitas.

— Manau, sere, kad šiame name atsitiko kažkas šėtoniška ir kad iki tol, kol tai bus išnaikinta, čia ramybės nebus.

Moteris kalbėjo rimtai, ir jos šviesiai žydros akys atlaikė jo žvilgsnį.

Misteris Satervaitas gana nusivylęs nulipo žemyn. Kleiton akivaizdžiai laikėsi ortodoksinio požiūrio, ir jai vaiduokliai yra kažkokio blogo poelgio praeityje pasekmė. Misteris Satervaitas taip lengvai nenusiramino. Fenomenas atsitikdavo tik per pastaruosius du mėnesius. Atsitikdavo nuo tada, kai čia gyveno Marse Kyn ir Rolis Vavasuras. Jis turi kažką sužinoti apie tuodu. Gal visas tas dalykas tik pokštas. Bet jis papurtė galvą, nepatenkintas tokia išvada. Čia daug daugiau nuodėmės. Ką tik atnešė paštą, ir Mardžerė atplėšinėjo ir skaitė laiškus. Staiga ji šūktelėjo.

— Mamos elgesys tiesiog absurdiškas, — pasakė. — Perskaitykite tai, — ji padavė laišką misteriui Satervaitui.

Tai buvo rašliava, būdinga ledi Strenlei.

BRANGIOJI MARDŽERE, rašė ji, aš taip džiaugiuosi, kad pas tave apsilankė tas mielas mažasis misteris Satervaitas. Jis siaubingai gudrus ir pažįsta visus vaiduoklių bosus. Tu turi juos visus pasikviesti ir atidžiai viską ištirti. Esu tikra, kad tau tai nepaprastai patiks, ir norėčiau pati ten būti, bet pastarąsias kelias dienas rimtai sirguliavau. Viešbučiuose maistas ruošiamas taip nerūpestingai. Daktaras sakė, kad tai tarsi nuodijimas maistu. Aš tikrai labai sergu.