Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Kaip miela, kad atsiuntei man saldainių mieloji, bet iš tiesų tai truputį kvaila, ar ne? Noriu pasakyti, kad ir čia yra nuostabių saldumynų.

Ate ate, mieloji, ir pasimėgauk šeimos šmėklomis. Bimbas sako, kad tenisą aš žaidžiu nuostabiai.

Siunčiu tau vandenyną meilės.

Tavo,

BARBARA.

— Mama visada norėjo, kad vadinčiau ją Barbara, — paaiškino Mardžerė. — Manau, kad tai paprasčiausiai kvaila.

Misteris Satervaitas šyptelėjo. Jis suvokė, kad santūrus dukters konservatyvumas tam tikrais atvejais gali būti labai sunkus išmėginimas ledi Strenlei. Jos laiško turinys jį sukrėtė, o Mardžerės aiškiai — ne.

— Ar pasiuntėte savo motinai saldainių dėžutę? — paklausė jis.

Mardžerė papurtė galvą.

— Ne, nepasiunčiau, tai turbūt kažkas kitas.

Misteris Satervaitas surimtėjo. Jam pasirodė reikšmingi du dalykai: ledi Strenlei gavo saldainių dėžutę ir kenčia nuo rimto apsinuodijimo. Rodos, ji šių dviejų dalykų nesusiejo. Ar tarp jų yra ryšys? Jis pats buvo linkęs manyti, kad yra.

Aukšta tamsiaplaukė mergina išėjo iš miegamojo ir prisijungė prie jų. Ji buvo pristatyta misteriui Satervaitui kaip Marse Kyn. Ši nusišypsojo mažajam žmogučiui nuotaikinga šypsena.

— Ar jūs atvykote medžioti Mardžerės numylėtos šmėklos? — ištarė tingiai. — Mes vis erziname ją dėl to vaiduoklio. Oi, čia Rolis!

Prie paradinių durų privažiavo automobilis, iš jos išvirto aukštas jaunas šviesiaplaukis vyrukas. Elgėsi jis nuoširdžiai ir berniokiškai.

— Sveika, Mardžere! — šūktelėjo jis. — Sveika, Marse! Atvežiau pastiprinimą.

Jis pasisuko į dvi moteriškes, kurios kaip tik įėjo į vestibiulį. Misteris Satervaitas atpažino, kad viena iš jų yra misis Keson, kurią neseniai minėjo Mardžerė.

— Turite man atleisti, Mardžere, brangute, — nutęsė ji, plačiai šypsodamasi. — Misteris Vavasuras sakė mums, kad viskas bus gerai. Iš tikrųjų jis sumanė, kad turėčiau atsivežti misis Loid.

Ji parodė savo bendrakeleivę ranka.

— Tai misis Loid, — triumfavo ji. — Tiesiog nuostabiausia visų laikų mediume.

Misis Loid nebandė kukliai prieštarauti, ji nusilenkė ir stovėjo su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Tai buvo spalvinga jauna moteris. Drabužiai nemadingi, bet gana įmantrūs. Dėvėjo mėnulio akmenų karolius ir mūvėjo keletą žiedų.

Kiek suprato misteris Satervaitas, Mardžerei Geil nepatiko šis įsiveržimas. Ji piktai žiūrėjo į Rolį Vavasurą, kuris tarsi nesuvokė, jog supykdė šeimininkę.

— Manau, priešpiečiai paruošti, — pasakė Mardžerė.

— Gerai, — tarė misis Keson. — Tuoj pat po jų mes atliksime seance 20 . Ar turite misis Loid kokių vaisių? Prieš seance ji niekada nevalgo mėsos.

Jie visi nuėjo į valgomąjį. Mediume suvalgė du bananus bei obuolį ir atsargiai bei lakoniškai atsakinėjo į įvairias mandagias Mardžerės pastabas. Prieš pat jiems pakylant nuo stalo, ji staiga atlošė galvą ir pauostė orą.

— Šiame name tvyro kažkas labai negera. Aš tai jaučiu.

— Argi ji nenuostabi? — sutarškėjo misis Keson žemu džiugiu balseliu.

— O! Be abejo, — sausai atkirto misteris Satervaitas.

Seance buvo pravestas bibliotekoje. Misteriui Satervaitui rodėsi, kad šeimininkė labai to nenorėjo, ir tik aiškus jos svečių džiūgavimas vertė ją taikstytis su sunkiu išmėginimu.

Viskuo pasirūpino misis Keson, kuri aiškiai išmanė tuos reikalus. Kėdės buvo sustatytos ratu, užtrauktos užuolaidos, ir netrukus mediume paskelbė, kad ji pasiruošusi pradėti.

— Šeši žmonės, — ji apsidairė kambaryje. — Tai blogai. Turi būti nelyginis skaičius. Septyni yra idealu. Geriausių rezultatų pasiekiu, kai yra septynių ratas.

— Paimkime vieną tarną, — pasiūlė Rolis. Jis atsistojo. — Aš surasiu liokajų.

— Paimkime Kleiton, — pasakė Mardžerė.

Misteris Satervaitas pamatė gražiame Rolio Vavasuro veide suirzimo išraišką.

— Bet kodėl Kleiton? — paklausė jis.

— Tu nemėgsti Kleiton, — lėtai ištarė Mardžerė. Rolis truktelėjo pečiais.

— Kleiton nemėgsta manęs, — pasakė įnoringai. — Ji mirtinai manęs nekenčia. — Jis luktelėjo keletą minučių, bet Mardžerė nepasidavė. — Gerai, — tarė, — paimkime ją.

Ratelis buvo sudarytas.

Stojo tyla, pertraukiama įprastinių kostelėjimų ir muistymosi. Pagaliau visi išgirdo bilstelėjimą, o tada mediumės valdomą balsą — raudonodžio, vadinamo Čerokiu.

— Indėnas Drąsusis sako jums labas vakaras, ledi ir džentelmenai. Kažkas čia labai trokšta kalbėti. Kažkas čia labai trokšta perduoti žinutę jaunajai ledi. Aš dabar einu. Dvasia sako, ką ji atėjo pasakyti.

Pauzė, ir naujas balsas, šįsyk moters, švelniai ištarė.

— Ar Mardžerė čia?

Rolis Vavasuras ėmėsi atsakomybės.

— Taip, — pasakė. — Kas čia kalba?

— Beatričė.

— Beatričė? Kas ta Beatričė?

Visų nusivylimui vėl pasigirdo raudonodžio Čerokio balsas.

— Turiu žinią visiems jums, žmonės. Gyvenimas čia labai šviesus ir gražus. Mes visi sunkiai dirbame. Padėkite tiems, kas dar nepradėjo.

Vėl tyla, ir dar kartą — moters balsas.

— Čia kalba Beatričė.

— Kokia Beatričė?

— Beatričė Beron.

Misteris Satervaitas palinko į priekį. Jis buvo labai susijaudinęs.

— Beatričė Beron, kuri nuskendo su “Uralija“?

— Taip, teisingai. Aš pamenu “Uraliją“. Turiu žinią šiems namams — Grąžink tai, kas ne tavo.

— Nesuprantu, — bejėgiškai išlemeno Mardžerė. — Aš... O, ar jūs iš tikrųjų teta Beatričė?

— Taip, aš tavo teta.

— Žinoma, kad tai ji, — priekaištingai pareiškė misis Keson. — Kaip tu gali būti tokia įtari? Dvasioms tai nepatinka.

Ir staiga misteris Satervaitas pagalvojo apie labai paprastą bandymą. Jam kalbant, jo balsas virpėjo.

— Ar jūs pamenate misterį Botačetį? — paklausė jis.

Tuoj pat nuskambėjo sidabrinis juokas.

— Vargšas senasis Boutsapsetis. Na, žinoma.

Misteris Satervaitas buvo priblokštas. Bandymas pavyko. Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, kai jis ir barono mergaitės susitiko viename pajūrio kurorte, atsitiko vienas dalykas. Jų pažįstamas, jaunas italas išplaukė su valtimi ir apsivertė, ir Beatričė Beron pašaipiai praminė jį Boutsapsečiu21. Atrodė neįmanoma, kad kambaryje dar kas nors, be jo, žinotų apie tą incidentą.

Mediume sujudėjo ir atsiduso.

— Ji išeina, — pasakė misis Keson. — Bijau, kad tai viskas, ką gavome iš jos šiandien.

Saulės spinduliai vėl nušvietė pilną žmonių kambarį, iš kurių mažiausiai du buvo siaubingai išsigandę.

Misteris Satervaitas iš balto Mardžerės veido matė, kad ji stipriai susijaudinusi. Kai jie atsikratė misis Keson ir mediumės, jis asmeniškai pasišnekėjo su šeimininke.

— Noriu užduoti jums keletą klausimų, mis Mardžere. Jei įnirtumėte jūs ir jūsų motina, kas paveldėtų titulą ir turtus?

— Manau, Rolis Vavasuras. Jo motina buvo mamos pirmos eilės pusseserė.

Misteris Satervaitas linktelėjo.

— Atrodo, kad šią žiemą jis čia ilgai gyveno, — pasakė švelniai. — Atleiskite man už klausimą, bet ar jis... žavisi jumis?

— Prieš tris savaites jis paprašė mano rankos, — ramiai tarė Mardžerė. — Aš atsakiau: “Ne“.

— Pašau atleisti, bet ar jūs susižadėjusi su kuo nors kitu?

Jis pamatė, kaip raudonis užliejo jos veidą.

— Taip, — atsakė aiškiai. — Ruošiuosi tekėti už Noelio Bertono. Mama juokiasi ir sako, kad tai nesąmonė. Jai juokinga, kad galima susižadėti su klebono padėjėju.