Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

“įdomus veidas, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Tikras veidas. Tai kažką reiškia.“

Jaunuolis, pasilenkęs į priekį, kažką energingai šnekėjo. Mergina klausėsi. Nė vienas iš jų nepriklausė misterio Satervaito pasauliui. Jis juos priskyrė bohemai. Mergina dėvėjo gana beformį apdarą iš pigaus žalio šilko. Jos balto satino batai buvo supurvinti. Jaunuolis dėvėjo vakarinius drabužius, ir matėsi, kad jis jaučiasi juose nepatogiai.

Du vyriškiai praėjo pro juos pirmyn ir atgal keletą kartų. Kai jie tai padarė ketvirtą, prie poros prisijungė trečiasis — šviesiaplaukis jaunuolis, primenantis klerką. Jo atėjimas sukėlė tam tikrą įtampą. Naujokas žaidė su savo kaklaraiščiu ir jautėsi nesmagiai, gražus merginos veidas buvo atsuktas į jį ir surimtėjęs, o jos palydovas įtūžęs raukėsi.

— Įprasta istorija, — labai tyliai pasakė misteris Kvinas, kai jie ėjo pro šalį.

— Taip, — atsiduso misteris Satervaitas. — Manau, tai neišvengiama. Dviejų šunų urzgesys dėl kaulo. Visada taip buvo, visada taip bus. Tačiau galima norėti ko nors kito. Grožio... — jis nutilo. Grožis misteriui Satervaitui reiškė kažką labai nuostabaus. Jam buvo sunku apie tai kalbėti. Jis pažiūrėjo į misterį Kviną, kuris suprasdamas rimtai linktelėjo galvą.

Jie grįžo į savo vietas antrajam aktui.

Pasibaigus spektakliui, misteris Satervaitas energingai atsisuko į savo draugą.

— Šiandien naktis drėgna. Čia yra mano mašina. Leiskite man jus parvežti... e... kur nors.

Paskutiniai žodžiai buvo ištarti dėl misterio Satervaito delikatumo. “Parvežti jus namo“, jis jautė, atsiduotų smalsumu. Misteris Kvinas visada buvo ypatingai slapus. Nuostabu, kiek nedaug apie jį žinojo mažasis misteris Satervaitas.

— Bet gal, — tęsė mažasis žmogutis, — jūsų laukia mašina?

— Ne, — atsakė misteris Kvinas. — Mašina manęs nelaukia.

— Tada...

Bet misteris Kvinas papurtė galvą.

— Jūs labai malonus, — pasakė jis, — bet aš norėčiau eiti savais keliais. Be to, — pridūrė gana keistai šypsodamasis, — jei kažkas turėtų... atsitikti, jūs galėsite veikti. Labanakt, ir dėkoju jums. Mes dar kartą drauge pasižiūrėjome dramą.

Jis nuėjo taip greitai, kad misteris Satervaitas nespėjo užprotestuoti, ir jis liko kiek sutrikęs stovėti. Apie kurią dramą kalbėjo misteris Kvinas? Apie “ Paglicicci“ ar kokią kitą?

Mastersas, misterio Satervaito vairuotojas, buvo įpratęs laukti šoninėje gatvelėje. Jo šeimininkas nemėgo ilgos gaišaties, kai mašinos paeiliui nuvažiuodavo nuo Operos rūmų. Dabar, kaip ir anksčiau, jis skubiai nuėjo už kampo ir gatve ten, kur žinojo, kad ras jo laukiantį Mastersą. Kaip tik priešais jį ėjo mergina su vyriškiu, ir kaip tik tada, kai jis juos atpažino, prie jų prisijungė kitas vyras.

Viskas įvyko per minutę. Piktas pakeltas vyro balsas. Kitas vyras įsižeidęs protestuoja. O tada peštynės. Smūgiai, piktas alsavimas, daugiau smūgių, policininkas, išdidžiai pasirodęs iš niekur... ir kitą minutę misteris Satervaitas atsistoja prie merginos, atšokusios prie sienos.

— Leiskite, — sako jis. — Jums nereikia čia pasilikti.

Jis paėmė ją už rankos ir švelniai nuvedė gatve. Vieną kartą ji atsigręžė.

— Ar aš neturėčiau... — pradėjo neužtikrintai.

Misteris Satervaitas papurtė galvą.

— Jums būtų labai nemalonu į tai įsivelti. Jus tikriausiai paprašytų su jais nueiti į policijos nuovadą. Esu tikras, kad nė vienas iš jūsų... draugų to nenorėtų.

Jis sustojo.

— Tai mano mašina. Jei leisite man tai padaryti, man bus labai malonu parvežti jus namo.

Mergina sunerimusi pažvelgė į jį. Senamadiškas misterio Satervaito garbingumas maloniai ją nuteikė. Ji linktelėjo galvą.

— Dėkui jums, — pasakė ji ir įlipo į mašiną, kurios dureles laikė atidaręs Mastersas.

Atsakydama į misterio Satervaito klausimą, ji davė adresą Čelsyje, ir jis atsisėdo šalia jos.

Mergina buvo nuliūdusi ir neturėjo noro kalbėtis, ir misteris Satervaitas buvo pakankamai taktiškas, kad nesiveržtų į jos mintis. Tačiau pagaliau ji pati atsisuko į jį ir prašneko.

— Norėčiau, — pasakė irzliai, — kad žmonės nebūtų tokie kvaili.

— Tai kankynė, — sutiko misteris Satervaitas.

Jo abejinga elgsena ją nuramino, ir ji tęsė, tarsi būtų panorusi kam nors išsipasakoti.

— Nebuvo tarsi... noriu pasakyti, buvo taip. Misteris Istnis ir aš ilgai draugavome — nuo pat mano atvykimo į Londoną. Jis nuolatos rūpinosi mano balsu, keletą kartų mane labai gerai supažindino ir buvo man neišpasakytai malonus. Jis visiškas muzikos pakvaišėlis. Labai miela, kad jis šį vakarą mane pasikvietė. Esu įsitikinusi, kad iš tikro jis to negali sau leisti. O tada prie mūsų priėjo misteris Bernsas ir prašnekino — esu tikra, kad gana maloniai, o Filas, misteris Istnis, surūgo. Nežinau, kodėl. Juk čia laisva šalis. O misteris Bernsas visada malonus ir geros nuotaikos. Kaip tik mums einant į metro, jis priėjo prie mūsų ir vos jis pasakė porą žodžių, Filipas užpuolė jį kaip beprotis. Ir... O! Man tai nepatinka.

— Tikrai? — labai švelniai paklausė misteris Satervaitas.

Ji išraudo, bet labai nesmarkiai. Ji tikrai nebuvo sąmoninga viliokė. Turi būti kažkoks malonus susijaudinimas, kai dėl tavęs kaunasi, — tai tik gamta, bet misteris Satervaitas nusprendė, kad pirmiausia ji labai susirūpinusi, ir tą jo sprendimą patvirtino jos nenuoseklūs žodžiai:

— Tikiuosi, kad jis jo nesužeidė.

“Dabar kuris yra “jo“, pagalvojo misteris Satervaitas, tamsoje šypsodamasis pats sau.

Jis nusprendė atspėti pats ir pasakė:

— Tikitės, kad misteris... e... Istnis, nesužeidė misterio Bernso?

Ji linktelėjo.

— Taip, aš taip ir sakiau. Tai taip baisu. Norėčiau žinoti.

Mašina privažiavo prie namo.

— Ar jūs turite telefoną? — paklausė jis.

— Taip.

— Jei norite, aš tiksliai sužinosiu, kas įvyko, ir tada paskambinsiu jums.

Merginos veidas nušvito.

— O, jūs labai malonus. Ar jūs tikras, kad tai per daug jūsų nenuvargins?

— Visiškai ne.

Ji vėl jam padėkojo ir pasakė jam telefono numerį, droviai pridurdama:

— Mano vardas Džilijana Vest.

Misteris Satervaitas važiavo per naktį atlikti to pavedimo. Keista šypsena atsirado jo lūpose.

Jis pagalvojo: „Štai kaip... Veido forma, smakro linkis“.

Bet jis išpildė savo pažadą. II

Kitą sekmadienio popietę misteris Satervaitas nuėjo į Kevo sodus pasižiūrėti į rododendrus. Labai seniai (neįtikėtinai seniai, — atrodė misteriui Satervaitui), jis vyko į Kevo sodus su tokia jauna ledi pasižiūrėti katilėlių. Prieš tai misteris Satervaitas mintyse labai atidžiai sugalvojo, ką jis sakys ir tikslią frazę, kurią jis panaudos, prašydamas jaunosios ledi rankos. Jis kaip tik stropiai kartojo ją mintyse ir kiek išsiblaškęs atsakinėjo į jos ekstaziškus šūksnius apie katilėlius, kai jį ištiko šokas. Jaunoji ledi liovėsi šūkčiojusi apie katilėlius ir staiga prisipažino misteriui Satervaitui (kaip tikram draugui) apie meilę kitam. Misteris Satervaitas atidėjo į šalį paruoštą kalbelę ir skubiai sudėjo simpatijas ir draugystes į apatinį savo minčių stalčių.

Toks buvo misterio Satervaito romanas — gana šaltas, ankstyvasis viktoriškasis, bet jam liko romantiški prisiminimai apie Kevo sodus, ir jis dažnai eidavo ten pasižiūrėti į katilėlius ar, jei išvykdavo į užsienį vėliau nei paprastai, į rododendrus ir dūsaudavo, ir jausdavosi gan sentimentaliai, ir tikrai smagindavosi senamadiškais, romantiškais būdais.