Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Bajoro Misos duktė išteka šiandien,

Į vestuves turiu skubėt nedelsiant.

Ji tikriausiai pamanė, kad jis išprotėjęs. Jis ją čiupo, rėkdamas kažką nesuprantamo, ir pusiau išstūmė, pusiau ištempė ją laiptinę.

Į vestuves turiu skubėt nedelsiant...

Je-he!

Puiki aukšta nata, pilna gerkle, galinga, tvirtai išrėkta viduryje, nata, kuria galėtų didžiuotis bet koks dainininkas. O tada kitas garsas, silpnas sudužusio stiklo cinktelėjimas.

Benamė katė pramovė pro juos į butą. Džilijana sujudėjo, bet misteris Satervaitas atitraukė ją, nerišliai kalbėdamas:

— Ne, ne... Tai mirtina: jokio kvapo, nieko, kas galėtų jus įspėti. Tik įkvėpimas, ir viskas baigta. Niekas nežino, ant kiek tai mirtina. Nepanašu, kad kas nors būtų tai anksčiau išbandęs.

Jis kartojo tai, ką Filipas Istnis pasakė jam prie vakarienės stalo.

Džilijana žiūrėjo į jį, nieko nesuprasdama. III

Filipas Istnis išsitraukė laikrodį ir pažiūrėjo į jį. Buvo kaip tik pusė dvylikos. Paskutiniuosius tris valandos ketvirčius jis vaikštinėjo krantine. Jis pažiūrėjo į Temzę ir tada atsisuko — pažiūrėti į savo vakarienės kompaniono veidą.

— Keista, — pasakė jis ir nusijuokė. — Atrodo, mums lemta susitikinėti kiekvieną vakarą.

— Jei vadinate tai Likimu, — pasakė misteris Satervaitas.

Filipas Istnis pažiūrėjo į jį atidžiau, ir jo išraiška pasikeitė.

— Taip? — ramiai ištarė.

Misteris Satervaitas ėjo tiesiai prie reikalo.

— Aš ką tik iš mis Vest buto.

— Taip?

Toks pat balsas, ta pati mirtina ramybė.

— Mes... iš jo išnešėme negyvą katę.

Stojo tyla, tada Istnis paklausė:

— Kas jūs?

Misteris Satervaitas kurį laiką kalbėjo. Jis atpasakojo visą įvykių grandinę.

— Tad matote, aš suspėjau, — užbaigė jis. Patylėjo ir švelniau pridūrė: — Ar turite ką... pasakyti?

Jis kažko laukė, kažkokio sprogimo, kokio laukinio teisinimosi. Bet nieko neatsitiko.

— Ne, — ramiai atsakė Filipas Istnis, pasisuko ant kulnų ir nuėjo.

Misteris Satervaitas žiūrėjo jam iš paskos, kol jo figūrėlė sutirpo prieblandoje. Pats nustebęs, jis jautė keistą draugiškumą Istniui, menininko jausmą kitam menininkui, sentimentalisto tikram meilužiui, paprasto vyro genijui.

Pagaliau jis pašoko ir nuėjo ta pačia kryptimi, kaip ir Istnis. Pradėjo kilti rūkas. Tada jis sutiko policininką, kuris įtariai jį nužvelgė.

— Ar dabar girdėjote pliumptelėjimą? — paklausė policininkas.

— Ne, — atsakė misteris Satervaitas.

Policininkas pasilenkė prie upės.

— Manau, dar viena savižudybė, — suniurnėjo liūdnai. — Jie to trokšta.

— Tikiuosi, — tarė misteris Satervaitas, — kad jie turi savų priežasčių.

— Daugiausia pinigai, — paaiškino policininkas. — Kartais ir moteris, — pasakė, ruošdamasis nueiti. — Tai ne visada jų kaltė, bet kai kurios moterys kelia daug rūpesčių.

— Kai kurios moterys, — švelniai sutiko misteris Satervaitas.

Kai policininkas nuėjo, jis atsisėdo ant suoliuko, o aplink jį rangėsi rūkas. Galvojo apie Trojos Eleną ir galvojo, ar ji buvo miela, paprasta moteris, palaiminta ar prakeikta dėl nuostabaus veido.

Negyvas Arlekinas

Misteris Satervaitas lėtai ėjo Bondo gatve, mėgaudamasis saulės spinduliais. Jis kaip visada buvo dailiai ir kruopščiai apsirengęs. Ėjo į Harčesterio galeriją, kurioje vyko Frenko Bristou paveikslų paroda. Ligi šiol tas dailininkas buvo nežinomas, tačiau atrodė, kad jis staiga taps paskutiniu mados žodžiu. Misteris Satervaitas buvo menų mecenatas.

Įėjęs į Harčesterio galeriją, misteris Satervaitas tuoj pat buvo sutiktas su miela atpažįstančia šypsena.

— Labas rytas, misteri Satervaitai, seniai nesimatėme. Žinote Bristou darbus? Išties puikūs... Tikrai. Savotiškai unikalūs.

Misteris Satervaitas nusipirko katalogą ir pro atvertas arkines duris įėjo į pailgą kambarį, kuriame buvo išstatyti dailininko darbai. Čia buvo akvarelė, atlikta su tokia neįprasta technika ir apdaila, kad paveikslai priminė graviūras. Misteris Satervaitas ėjo palei sienas, atidžiai apžiūrinėdamas darbus, bet iš esmės jam jie patiko. Jis pagalvojo, kad dėl šio jaunuolio buvo verta atvažiuoti. Paveikslai originalūs, vaizdingi, nutapyti labai tikslia ir griežta technika. Žinoma, neapsieita ir be bjaurasčių. To ir reikėjo tikėtis, bet čia buvo ir kažkoks artimas ryšys su genialumu. Misteris Satervaitas trumpam sustojo prieš paveikslėlį su Vestminsterio tiltu, per jį važiuojančius autobusus, tramvajus ir skubančia pėsčiųjų minia. Smulkus ir nuostabiai tobulas daiktelis. Pavadinimas: “Skruzdėlynas“. Senukas nuėjo toliau ir staiga trūkčiodamas įkvėpė — tai buvo kažkas patrauklu, žavinga.

Paveikslas vadinosi “Negyvas Arlekinas“. Pirmame jo plane buvo pavaizduotos juodų ir baltų marmuro plokščių grindys. Grindų viduryje gulėjo aukštielninkas Arlekinas su į šalis ištiestomis rankomis, o jo rūbai buvo juodai raudoni. Už jo matėsi langas, o pro langą į figūrą ant grindų žvelgė tas pats vyras, kurį nušvietė raudona besileidžianti saulė.

Misterį Satervaitą paveikslas sukrėtė dėl dviejų priežasčių. Pirma buvo ta, kad jis atpažino ar manė atpažįstąs vyro paveiksle veidą. Buvo ryškus panašumas į tokį misterį Kviną, pažįstamą, kurį misteris Satervaitas porą kartų netikėtai susitiko kiek paslaptingomis aplinkybėmis.

— Aš tikrai negaliu klysti, — sumurmėjo jis. — Jei taip yra, ką gi tai reiškia?

Mat misterio Satervaito patirtis bylojo, kad kiekvienas misterio Kvino pasirodymas turi kažkokią aiškią prasmę.

O štai ir jau paminėta antroji misterio Satervaito susidomėjimo priežastis. Jis atpažino paveikslo veiksmo vietą.

— Veranda Čarnlėjuje, — konstatavo misteris Satervaitas. — Keista. Ir labai įdomu.

Jis įdėmiau pažiūrėjo į paveikslą, svarstydamas, ką tiksliai juo norėjo pasakyti dailininkas. Vienas Arlekinas negyvas ant grindų, kitas Arlekinas žvelgia pro langą... Ar tai tas pats Arlekinas? Senukas koja už kojos žingsniavo palei sienas, žvelgdamas į paveikslus nereginčiomis akimis, mąstydamas apie tą patį. Jis buvo susijaudinęs. Gyvenimas šįryt atrodė apsnūdęs, bet daugiau toks nebebuvo. Jis gana tiksliai žinojo, kad yra ant įdomių ir jaudinančių įvykių slenksčio. Nuėjo prie stalo, už kurio sėdėjo misteris Kobas, garbingą postą Harčesterio galerijoje užimantis žmogus, kurį jis pažinojo jau daugelį metų.

— Norėčiau nusipirkti Nr. 39, — pasakė, — jei jis dar neparduotas.

Misteris Kobas pasižiūrėjo į sąskaitų knygą.

— Pats geriausias, — murmėjo jis. — Deimančiukas, ar ne? Ne, jis neparduotas. — Jis pasakė kainą. — Tai gera investicija, misteri Satervaitai. Šiuo metu kitąmet jis kainuos trigubai daugiau.

— Tokiais atvejais visada taip sakoma, — šyptelėjo misteris Satervaitas.

— Na, o argi aš neteisus? — užsispyrė misteris Kobas. — Jei parduotumėte savo kolekciją, misteri Satervaitai, tai visi paveikslai kainuotų daugiau, nei už juos davėte.

— Nusipirksiu šį paveikslą, — pasakė misteris Satervaitas. — Dabar duosiu jums čekį.

— Nepasigailėsite. Mes tikime Bristou.

— Jis jaunas?

— Sakyčiau, dvidešimt septynerių ar aštuonerių.

— Norėčiau su juo susipažinti, — pareiškė misteris Satervaitas. — Gal jis galėtų kurį vakarą su manimi pavakarieniauti?

— Galiu duoti jo adresą. Esu tikras, kad jis stversis šios galimybės. Jūsų pavardė meno pasaulyje reiškia gerą sandėrį.