Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Jūs man meilikaujate, — tarė misteris Satervaitas ir norėjo kalbėti toliau, bet misteris Kobas jį nutraukė.

— O štai ir jis. Tuoj pat jus supažindinsiu.

Jis atsikėlė nuo stalo. Misteris Satervaitas nuėjo su juo prie aukšto nerangaus jaunuolio, kuris stovėjo atsirėmęs į sieną ir žvelgė į pasaulį iš už nuožmaus rūstumo užtvaros.

Misteris Kobas atliko būtiną pristatymo procedūrą, ir misteris Satervaitas prabilo mandagiai ir formaliai.

— Ką tik turėjau malonumą įsigyti vieną iš jūsų paveikslų — “Negyvas Arlekinas“.

— O! Na, jūs neprakišite, — šiurkščiai paskelbė misteris Bristou. — Nors tai sakau aš, bet tai velniškai geras darbelis.

— Matau, — atsakė misteris Satervaitas. — Misteri Bristou, jūsų darbai mane labai domina. Tokiam jaunuoliui, kaip jūs, jie neįprastai brandūs. Norėčiau žinoti, ar suteiksite man malonumą su jumis pavakarieniauti? Ar jūs užimtas šįvakar?

— Tiesą pasakius, ne, — misteris Bristou vis dar apsiėjo be perdėto mandagumo.

— Tada gal tariamės aštuntą? — pasiteiravo misteris Satervaitas. — Štai mano vizitinė kortelė.

— O, gerai, — pasakė misteris Bristou. — Ačiū, — pridūrė aiškiai pagalvojęs.

“Jaunuolis, kuris yra prastos nuomonės apie save ir bijo, kad pasaulis tai sužinos“, apibendrino misteris Satervaitas, išėjęs į saulės atokaitą Bondo gatvėje, o misterio Satervaito apibrėžimai apie draugus retai būdavo klaidingi.

Frenkas Bristou atvažiavo penkios minutės po aštuonių ir rado jo belaukiančius misterį Satervaitą ir trečiąjį svečią. Pastarasis buvo pristatytas kaip pulkininkas Monktonas. Jie beveik tuoj pat nuėjo vakarieniauti. Ovalus raudonmedžio stalas buvo padengtas keturiems asmenims, ir misteris Satervaitas keliais žodžiais tai paaiškino:

— Tikėjausi, kad užsuks mano draugas, misteris Kvinas, — pasakė jis. —Įdomu, ar buvote jį sutikęs. Misterį Harlį Kviną.

— Niekada nesutinku žmonių, — suniurnėjo Bristou.

Pulkininkas įbedė į jį tokį žvilgsnį, lyg būtų apžiūrinėjęs naują medūzų rūšį. Misteris Satervaitas pamėgino užmegzti draugišką pokalbį.

— Aš atkreipiau ypatingą dėmesį į jūsų paveikslą, nes pamaniau, jog atpažinau verandą Čarnlėjuje. Ar aš buvau teisus?

Kai dailininkas linktelėjo, jis tęsė:

— Tai labai įdomu. Keletą kartų buvau apsistojęs Čarnlėjuje. Gal pažįstate ką nors iš šeimos?

— Ne, nepažįstu! — atšovė Bristou. — Tokia šeima nesivargintų pažintimi su manimi. Aš nuvykau ten šarabanu.23

— Dieve mano, — atsiduso pulkininkas Monktonas tik tam, kad ką nors pasakytų. — Šarabanu! Dieve mano...

Frenkas Bristou rūsčiai dėbtelėjo į jį.

— Kodėl gi ne? — pasiteiravo lediniu balsu.

Vargšas pulkininkas buvo netikėtai užkluptas. Jis priekaištingai pažvelgė į misterį Satervaitą, tarsi sakydamas: “Šios primityvios gyvybės formos jus gali dominti kaip gamtininką, bet kam įvėlėte mane?“

— O, šarabanai yra baisus dalykas! — šūktelėjo jis. — Jie krato jus, važiuodami per nelygumus.

— Jei negali leisti sau Rols Roiso, tenka važiuoti šarabanu, — niršiai atkirto Bristou.

Pulkininkas Monktonas pažiūrėjo į jį. Misteris Satervaitas pagalvojo: “Jei aš nesugebėsiu šio jauno vyro nuraminti, mūsų vakarėlis bus labai nervingas.“

— Mane visada žavėjo Čarnlėjus, — pasakė. — Po tragedijos buvau ten tik kartą. Namas niūrus ir vaiduokliškas.

— Tas tiesa, — pritarė Bristou.

— Yra du autentiški vaiduokliai, — įsiterpė Monktonas. — Sakoma, kad Čarlzas I vaikštinėja veranda su savo galva po pažastimi... Tik pamiršau, kodėl. Tada ten yra Verkianti dama su sidabriniu ąsočiu, kuri nuolat matoma po vieno iš Čarnlių mirties.

— Nesąmonė, — pašaipiai nukirto Bristou.

— Jie išties buvo negeros lemties persekiojama šeima, — skubiai įsiterpė misteris Satervaitas. — Keturi titulo nešiotojai numirė smurtine mirtimi, o paskutinysis lordas Čarnlis nusižudė.

— Šlykštus reikalas, — rimtai tarė Monktonas. — Buvau ten, kai tai nutiko.

— Pagalvokime... tai buvo prieš keturiolika metų, — prabilo misteris Satervaitas. — Nuo tada namas stovi uždarytas.

— Nesistebiu, — atsiliepė Monktonas. — Jauną merginą tai turėjo siaubingai sukrėsti. Mėnuo kaip jie susituokę ir ką tik grįžę po medaus mėnesio. Jų sugrįžimui atšvęsti iškeltas didžiulis persirengėlių balius. Kai ėmė važiuoti svečiai, Čarnlis užsirakino Ąžuolo kabinete ir nusišovė. Taip elgtis negalima. Atleiskite?

Jis staiga pasuko galvą į kairę ir, pasižiūrėjęs į misterį Satervaitą per stalą, atsiprašydamas nusijuokė.

— Mane apėmė baltoji karštinė, Satervaitai. Akimirką man pasirodė, kad kažkas sėdi šioje tuščioje kėdėje ir kažką man sako.

— Taip, — tęsė jis po valandėlės, — Eliksę Čarnli tai labai bjauriai sukrėtė. Ji buvo gražutė mergina, kimšte prikimšta taip vadinamo gyvenimo džiaugsmo, o dabar kalbama, kad ji pati tarsi šmėkla. Tačiau nemačiau jos jau daugelį metų. Manau, kad daugiausia laiko ji leidžia užsienyje.

— O berniukas?

— Berniukas — Itono koledže. Ką jis veiks, kai subręs, nežinau. Tačiau nemanau, kad jis prikels gyvenimui senąją vietelę.

— Būtų galima padaryti gerą Žmonių pasilinksminimo parką, — pasakė Bristou.

Pulkininkas Monktonas pažiūrėjo į jį su šaltu pasibjaurėjimu.

— Ne ne, jūs išties nenorite to pasakyti, — paprieštaravo misteris Satervaitas. — Jei taip manytumėte, nebūtumėte nutapęs to paveikslo. Tradicijos ir atmosfera yra nematerialūs dalykai. Tai pastatoma per šimtmečius, ir jei tai sugriausite, neatkursite per dvidešimt keturias valandas.

Jis atsistojo.

— Eikime į rūkomąjį. Turiu keletą Čarnlėjaus fotografijų, kurias norėčiau jums parodyti.

Vienas iš misterio Satervaito pomėgių buvo mėgėjiškas fotografavimas. Jis taip pat buvo išdidus knygos “Mano draugų namai“ autorius. Visi aprašytieji draugai užėmė aukštą padėtį visuomenėje, ir knyga parodė misterį Satervaitą kiek snobiškesnį, nei jis iš tiesų buvo.

— Čia aš pernai nufotografavau verandą, — pasakė jis, paduodamas nuotrauką Bristou. — Matote, čia beveik tas pats žiūrėjimo kampas, kaip ir jūsų paveiksle. Čia yra nuostabus kilimas — gaila, kad nuotraukose nesimato spalvų.

— Pamenu jį, — atsiliepė Bristou. — Nuostabus spalvų šėlsmas. Jis švytėjo kaip ugnis. Vis dėlto ten jis atrodė kiek ne vietoje. Tokiam dideliam kambariui su juodai baltomis plokštėmis jo dydis netinkamas. Kambaryje daugiau niekur nėra kilimo. Jis sugadino visą efektą — išrodė lyg milžiniška kraujo dėmė.

— Gal jis ir davė idėją jūsų piešiniui? — paklausė misteris Satervaitas.

— Gal, — susimąstęs atsakė Bristou. — Žmogus natūraliai inscenizuotų tragediją paneliuotame kambarėlyje, šalia jo.

— Ąžuolo kabinetas, — ištarė Monktonas. — Taip, tai gana vaiduoklių lankomas kambarys. Ten yra Žynių slaptavietė — judantys paneliai prie židinio. Pasak žmonių, ten kartą buvo pasislėpęs Čarlzas I. Du kartus šiame kambaryje žuvo dvikovos aukos. Ir, kaip sakiau, čia nusišovė tas Redžis Čarnlis.

Jis paėmė nuotrauką iš Bristou.

— Ką gi, tai Bokharos kilimas, — pasakė. — Manau, vertas poros tūkstančių svarų. Kai ten lankiausi, jis buvo Ąžuolo kabinete. Atrodo kvailai ant šios marmurinių plokščių daugybės.

Misteris Satervaitas žiūrėjo į tuščią kėdę, kurią jis pasistatė šalia savosios. Tada pasakė susimąstęs: