Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Įdomu, kada jį pernešė?

— Tikriausiai neseniai. Na, pamenu, kad tragedijos dieną apie tai kalbėjomės. Čarnlis sakė, kad išties jį reikėtų laikyti po stiklu.

Misteris Satervaitas papurtė galvą.

— Tuoj pat po tragedijos namą uždarė, ir viskas liko nepaliesta. Niekas nieko nekeitė.

Bristou įsiterpė su klausimu. Jis atsisakė savo agresyvių manierų.

— Kodėl nusišovė lordas Čarnlis? — paklausė jis.

Pulkininkas Monktonas pasimuistė kėdėje.

— Niekas to nežino, — neaiškiai sumurmėjo.

— Manau, — lėtai pradėjo misteris Satervaitas, — kad tai buvo savižudybė.

Pulkininkas sumišęs atsisuko į jį.

— Savižudybė, — pakartojo. — Aišku kaip dieną, kad tai buvo savižudybė. Drauguži, aš pats buvau tame name.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į tuščią kėdę prie šono ir šypsodamasis pats sau, tarsi iš kažkokio pokšto, kurio kiti negalėjo matyti, tyliai pasakė:

— Kartais po keliolikos metų galima daug aiškiau pamatyti įvykius nei tuo pat metu.

— Nesąmonė, — atrėžė Monktonas, — visiška nesąmonė! Kaip galima aiškiau matyti įvykius, jei jie išblukę jūsų atmintyje ir nebėra aiškūs ir aštrūs?

Bet misteris Satervaitas gavo pastiprinimą iš ten, iš kur to nesitikėjo.

— Žinau, ką turite galvoje, — tarė dailininkas. — Tikriausiai jūs teisus. Tai proporcijų klausimas, ar ne? Turbūt daugiau nei proporcijų. Reliatyvumo ar panašiai.

— Aš tai, — prabilo pulkininkas, — manau, kad visi tie Einšteino sumįslijimai yra klaiki nesąmonė. Tokia pati, kaip ir spiritistai ir senelės vaiduokliai! — jis karingai apsižvalgė.

— Žinoma, tai savižudybė, — tęsė jis. — Argi aš savo paties akimis praktiškai to nemačiau?

— Papasakok mums apie tai, — pasiūlė misteris Satervaitas. — Taip, kad ir mes tai pamatytume savo akimis.

Tyliai niurzgėdamas, pulkininkas patogiau įsitaisė kėdėje.

— Viskas buvo taip netikėta, — pradėjo. — Čarnlis elgėsi kaip visada, normaliai. Dėl to baliaus namie buvo daugybė žmonių. Niekas negalėjo atspėti, kad jis eis ir nusišaus kaip tik prieš atvykstant svečiams.

— Būtų parodęs geresnį išsiauklėjimą, jei būtų palaukęs, kol jie išvažiuos, — pasakė misteris Satervaitas.

— Na, žinoma. Toks veiksmas rodo pasiutusiai prastą skonį.

— Necharakteringa, — pasakė misteris Satervaitas.

— Taip, — sutiko Monktonas, — tai nebūdinga Čarnliui.

— Tačiau tai buvo savižudybė?

— Žinoma, kad taip. Mes trise ar keturiese stovėjome viršutinėje laiptų aikštelėje. Aš, Ostranderių mergiotė, Eldžė Darsi... e... ir pora kitų. Čarnlis apačioje perėjo per vestibiulį ir nuėjo į Ąžuolo kabinetą. Ostranderių mergina pasakė, kad jo žvilgsnis buvo šiurpus ir akys išsprogusios, bet, aišku, tai nesąmonė — ji net negalėjo matyti jo veido nuo ten, kur buvome.. Bet jis ėjo susikūprinęs, tarsi neštų ant pečių viso pasaulio naštą. Viena iš merginų jį pašaukė — manau, kažkieno guvernantė, kurią ledi Čarnli pakvietė į vakarėlį tik iš geraširdiškumo.

Ji dairėsi jo, norėdama perduoti jam žinutę. Ji šūktelėjo: “Lordai Čarnli, ledi Čarnli nori žinoti...“ Jis nekreipė jokio dėmesio, nuėjo į Ąžuolo kabinetą, užtrenkė duris, ir mes išgirdome, kaip spynoje pasisuko raktas. Po minutėlės nuaidėjo šūvis.

Mes nubėgome žemyn į vestibiulį. Iš Ąžuolo kabineto yra kitos durys, vedančios į verandą. Mes pamėginome jas atidaryti, bet jos irgi buvo užrakintos. Pagaliau išlaužėme duris. Čarnlis negyvas gulėjo ant grindų, o netoli jo dešinės rankos voliojosi pistoletas. Dabar... kas gi tai galėjo būti, jei ne savižudybė? Nelaimingas atsitikimas? Nepasakokit. Yra vienintelė kita galimybė — žmogžudystė, bet jų nebūna be žudikų. Manau, tai pripažinsite.

— Žudikas galėjo pasprukti, — spėliojo misteris Satervaitas.

— Neįmanoma. Jei turite lapelį popieriaus ir pieštuką, aš jums nubraižysiu vietos planą. Ąžuoliniame kabinete yra dvejos durys, vienos — į vestibiulį, kitos — į verandą. Abejos durys buvo užrakintos iš vidaus, o raktai — spynose.

— Langas?

— Uždarytas, o langinės užsklęstos.

Stojo tyla.

— Tad štai kaip, — triumfavo pulkininkas Monktonas.

— Rodos, taip ir buvo, — liūdnai tarė misteris Satervaitas.

— Žiūrėk, — pasakė pulkininkas, — nors aš ką tik šaipiausi iš spiritistų, pripažįstu, kad toje vietoje tvyrojo velniškai įtartina nuotaika, o ypač tame kambaryje. Sienų paneliuose yra kelios kulkų skylės (dvikovų, vykusių tame kambaryje, rezultatas), o ant grindų — kažkokia keista dėmė, kuri visada atsiranda iš naujo, nors jie kelis kartus keitė medį. Manau, kad dabar ant grindų bus dar viena dėmė — vargšelio Čarnlio kraujas.

— Ar ten buvo daug kraujo? — pasiteiravo misteris Satervaitas.

— Labai nedaug... Kaip sakė gydytojas, keistai nedaug.

— Kurgi jis šovė — sau į galvą?

— Ne, į širdį.

— Tai labai nelengva padaryti, — pranešė Bristou. — Siaubingai sunku sužinoti, kur yra širdis. Pats tokiu būdu niekada nesižudyčiau.

Misteris Satervaitas papurtė galvą. Kažkodėl nebuvo patenkintas. Jis tikėjosi kažką pasiekti, nors pats nežinojo, ką.

— Čarnlėjus — vaiduokliška vietelė, — tęsė pulkininkas Monktonas. — Žinoma, aš nieko nemačiau.

— Nematėte Verkiančios damos su sidabriniu ąsočiu?

— Ne, sere, nemačiau, — pabrėžė pulkininkas. — Bet, manau, visi tarnai prisiektų, jog jie matė.

— Prietarai buvo viduramžių bėda, — tarė Bristou. — Šen bei ten dar pasitaiko jų pėdsakų, bet, dėkui Dievui, mes nuo jų išsilaisviname.

— Prietarai, — susimąstęs nutęsė misteris Satervaitas, vėl pažvelgdamas į tuščią kėdę. — Kaip jūs manote, gal kartais jie galėtų būti ir naudingi?

Bristou pažiūrėjo į jį.

— Naudingi — keistas apibūdinimas.

— Na, tikiuosi, dabar tu įtikintas, Satervaitai, — pasakė pulkininkas.

— Žinoma, — atsiliepė misteris Satervaitas. — Tai atrodo keista — taip betiksliška jaunavedžiui, jaunam, turtingam, švenčiančiam sugrįžimą namo, bet sutinku, kad nuo faktų niekur nepabėgsi. Faktų, — pakartojo tyliai ir suraukė kaktą.

— Manau, įdomiausia tai, kad niekada nesužinosime visos tiesos, — pareiškė Monktonas. — Žinoma, sklido visokiausi gandai. Jūs žinote, ką šneka žmonės.

— Bet niekas nieko nežino, — susimąstęs pasakė misteris Satervaitas.

— Tai ne pati geriausia paslaptis, ar ne? — pastebėjo Bristou. — Niekas nepasipelnė iš vyriškio mirties.

— Niekas, išskyrus negimusį kūdikį, — tarė misteris Satervaitas.

Monktonas sukikeno.

— Šioks toks smūgis vargšui Hugui Čarnliui, — pareiškė. — Kai tik buvo žinoma, kad gims vaikas, jis gavo dėkingą uždavinį — sėdėti ir įtemptai laukti, ar gims berniukas, ar mergaitė. Jo kreditoriai irgi laukė gan nekantriai. Pagaliau gimė berniukas, ir dauguma jų smarkiai nusivylė.

— Ar našlė buvo labai nelaiminga? — paklausė Bristou.

— Vargšas vaikelis, — atsiliepė Monktonas, — niekada jos nepamiršiu. Ji neverkė, nieko nedaužė ar panašiai. Buvo tarsi... užšalusi. Kaip sakiau, netrukus po to ji užkalė savo namą ir, kiek žinau, jis daugiau nebuvo atidarytas.

— Tad apie motyvą mes nieko ir nežinome, — šyptelėjo Bristou. — Turėjo būti kitas vyras ar kita moteris, tiesa?

— Atrodo, — atsakė misteris Satervaitas.

— Ir beveik galiu lažintis, kad tai buvo kita moteris, — tęsė Bristou, — kadangi mūsų gražioji našlelė nebeištekėjo. Nekenčiu moterų, — pridūrė šaltakraujiškai.