Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ji apsižvalgė apsunkusiu ir apsnūdusiu žvilgsniu, tarsi vaikas, kuris pakartojo per gerai išmoktą pamoką.

Pulkininkas Monktonas išsišnypštė nosį.

— Dieve mano, — tarė, — tad štai kaip buvo. Na, tai dar labiau paaiškina tuos dalykus...

— Argi? — suabejojo misteris Satervaitas. — Tai nepaaiškina vieno dalyko. Tai nepaaiškina , kodėl misteris Bristou nutapė šį paveikslą.

— Ką turite galvoje?

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į misterį Kviną, lyg laukdamas padrąsinimo, ir turbūt sulaukė, nes tęsė:

— Taip, žinau, kad jums tai nuskambės kvailai, bet paveikslas yra viso reikalo akcentas. Mes čia šįvakar susirinkome tik dėl paveikslo. Paveikslas turėjo būti nutapytas — štai ką aš norėjau pasakyti.

— Turite galvoje slėpiningą Ąžuolo kabineto įtaką?

— Ne, — atsakė misteris Satervaitas. — Ne Ąžuolo kabineto. Verandos. Štai! Numirėlio siela stovi už lango, žiūri vidun ir mato savo lavoną ant grindų.

— Ko ji negalėjo padaryti, — pasakė pulkininkas, — nes lavonas buvo Ąžuolo kabinete.

— Tarkime, kad ne, — pasakė misteris Satervaitas. — Tarkime, kad jis buvo tiksliai ten, kur jį vaizduotėje matė misteris Bristou, tai yra, ant juodai baltų plokščių priešais langą.

— Nusišneki, — atkirto pulkininkas Monktonas. — Jei taip būtų, nebūtume jo radę Ąžuolo kabinete.

— Nebent kas nors jį ten pernešė, — pasakė misteris Satervaitas.

— O tokiu atveju, kaip mes galėjome matyti Čarnlį, įeinantį į Ąžuolo kabinetą? — pasidomėjo pulkininkas Monktonas.

— Na, juk jūs nematėte jo veido, ar ne? — pasakė misteris Satervaitas. — Noriu pasakyti, manau, jog matėte, kaip vyras, apsirengęs karnavaliniu kostiumu, eina į Ąžuolo kabinetą.

— Brokatinis audinys ir perukas, — pasakė Monktonas.

— Taigi ir jūs pamanėte, kad tai lordas Čarnlis, nes mergina pašaukė jį tuo vardu.

— Ir todėl, kai po kelių minučių įsilaužėme, ten buvo tik negyvas lordas Čarnlis. Negali nuo to pabėgti, Satervaitai.

— Ne, — neteko drąsos misteris Satervaitas. — Ne... nebent ten buvo kokia nors slėptuvė.

— Ar jūs nesakėte, kad tame kambaryje yra Žynių slaptavietė? — įsiterpė Frenkas Bristou.

— O! — šūktelėjo misteris Satervaitas. — Tarkime?.. — jis mostelėjo ranka, reikalaudamas tylos, parėmė kaktą kita ranka ir tada lėtai ir dvejodamas prašneko: — Turiu versiją — ji gali tik ja ir likti, bet manau, tai susiję. Tarkime, kas nors nušovė lordą Čarnlį. Nušovė verandoje. Tada jis... ir kitas asmuo įvilko lavoną į Ąžuolo kabinetą. Paguldė jį ten ir šalia dešinės rankos padėjo pistoletą. Dabar pereiname prie kito ėjimo. Turi visiškai tikrai atrodyti, kad lordas Čarnlis nusižudė. Tai galima sutvarkyti labai paprastai. Vyras brokatiniu kostiumu ir su peruku eina per koridorių link Ąžuolo kabineto durų, ir kažkas, kad viską užtvirtintų, nuo laiptų viršaus pašaukia jį kaip lordą Čarnlį. Jis įeina, užrakina abi duris ir iššauna į medinę plokštę sienoje. Jei pamenate, tame kambaryje jau buvo kulkų skylės, tad dar vienos niekas nepastebės. Tada jis ramiai pasislepia slaptavietėje. Išlaužiamos durys, ir įbėga žmonės. Atrodo, kad lordas Čarnlis tikrai nusižudė. Niekada neiškeliama kita versija.

— Na, manau, kad tai tauškalai, — supeikė jį pulkininkas Monktonas. — Tu pamiršti, kad Čarnlis turėjo motyvą savižudybei.

— Laišką rado paskui, — pasakė misteris Satervaitas. — Melagingas žiaurus laiškas, parašytas labai gudrios ir beširdės aktoriūkštės, kuri svajojo vieną dieną pati tapti ledi Čarnli.

— Jūs turite omeny?..

— Merginą, susimokiusią su Hugu Čarnliu, — pasakė misteris Satervaitas. — Monktonai, visi žino, kad tas vyras buvo nevidonas. Jis manė, kad tikrai gaus titulą. — Jis staiga atsisuko į ledi Čarnli. — Kuo vardu buvo mergina, parašiusi laišką?

— Monika Ford, — atsakė ledi Čarnli...

— Monktonai, ar Monika Ford pašaukė lordą Čarnlį nuo laiptų viršaus?

— Taip, dabar, kai tai pasakei, manau, kad taip ir buvo.

— O, tai neįmanoma, — įsikišo ledi Čarnli. — Aš... aš nuėjau pas ją dėl to. Ji pasakė man, kad viskas teisybė. Po to mačiau ją tik kartą, bet ji tikrai negalėjo visą laiką vaidinti.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į Espaziją Glen.

— Manau, galėjo, — ramiai pasakė. — Manau, kad ji turi labai kvalifikuotos aktorės savybių.

— Jūs nepaaiškinote vieno dalyko, — tarė Frenkas Bristou. — Verandoje ant grindų buvo kraujo dėmė. Turėjo būti. Jie negalėjo paskubomis jos išvalyti.

— Ne, — pripažino misteris Satervaitas, — bet jie galėjo padaryti štai ką — tai užimtų vos porą sekundžių — galėjo užmesti ant kraujo dėmių Bokharos kilimą. Prieš tą naktį niekas nematė Bokharos kilimo tame kambaryje.

— Manau, tu teisus, — pritarė Monktonas, — tačiau vis dėlto kažkada tas kraujo dėmes išvalė?

— Taip, — atsakė misteris Satervaitas, — vidurnaktį. Moteris su ąsočiu ir dubeniu gana lengvai galėjo nulipti laiptais ir išvalyti kraujo dėmes.

— Bet tikriausiai kažkas ją matė?

— Nesvarbu, — atsakė misteris Satervaitas. — Kalbu taip, kaip viskas buvo iš tiesų. Sakiau, moteris su ąsočiu ir dubeniu. Bet jei būčiau pasakęs Verkianti ledi su sidabriniu ąsočiu, tai šitaip viskas atrodytų. — Jis atsikėlė ir nuėjo prie Espazijos Glen. — Štai ką jūs padarėte, — tarė. — Dabar jus vadina “Moterimi su šaliku“, bet tą naktį jūs atlikote savo pirmąjį vaidmenį — “Verkianti ledi su sidabriniu ąsočiu“. Štai kodėl jūs ką tik numetėte kavos puoduką nuo stalo. Išsigandote, kai pamatėte tą paveikslą. Pamanėte, kad kažkas žino.

Ledi Čarnli ištiesė baltą kaltinančią ranką.

— Monika Ford, — iškvėpė ji. — Atpažįstu tave.

Espazija šaukdama pašoko ant kojų. Ji smarkiai stumtelėjo misterį Satervaitą į šoną ir drebėdama atsistojo priešais misterį Kviną.

— Tad aš buvau teisi. Kažkas žinojo! O, manęs neapgausite šiuo kvailiojimu. Šiuo apsimetinėjimu, kad tiriate įvykius, — ji parodė į misterį Kviną. — Jūs ten buvote. Jūs buvote ten ir pro langą žvelgėte vidun. Jūs matėte, ką padarėme mes su Hugu. Žinojau, kad kažkas žiūri vidun, visą laiką tai jaučiau. Ir vis dėlto, kai apsižvalgiau, ten nieko nebuvo. Žinojau, kad kažkas mus stebi. Kartą pamaniau, kad matau veidą, šmėstelėjusį lange. Tai baugino mane visus tuos metus. Kodėl jūs dabar sulaužėte tylą? Štai ką aš noriu žinoti!

— Gal tam, kad mirusieji galėtų ilsėtis ramybėje, — atsakė misteris Kvinas.

Staiga Espazija Glen nubėgo prie durų ir metė per petį kelias įžūlias frazes.

— Darykit, ką norit. Dievas žino, kad tam, ką sakiau, yra pakankamai liudininkų. Man nesvarbu, visai nesvarbu. Aš mylėjau Hugą, padėjau jam šitame bjauriame darbe, ir po to jis mane pametė. Jis mirė pernai. Galite, jei norite, mano pėdsakais pasiųsti policiją, bet kaip čia pasakė tas mažas sudžiūvėlis, aš esu ypač gera aktorė. Jiems bus sunku mane rasti, — ji trenkė durimis, ir po akimirkos jie dar išgirdo paradinių durų trinktelėjimą.

— Redži, — sušuko ledi Čarnli. — Redži. — Ašaros tekėjo jai per skruostus. — O brangusis, brangusis, dabar aš galiu grįžti į Čarnlėjų. Galėsiu ten gyventi su Diku. Galėsiu pasakyti jam, kas buvo jo tėvas, — šauniausias, nuostabiausias žmogus pasaulyje.

— Mes turime labai rimtai pasitarti, ką dabar daryti, — pasakė pulkininkas Monktonas. — Elikse, brangute, leiskite nuvežti jus namo, ir norėčiau persimesti su jumis keliais žodžiais ta tema.