Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Tiek daug daiktų atrodo gražūs, — tarė misteris Satervaitas, — prieš tai, kai mes juos pasiekiame. Kartais bjauriausi dalykai pasaulyje atrodo nepaprastai nuostabūs.

Pasigirdo žingsniai. Misteris Satervaitas pakėlė galvą. Prieš juos stovėjo šviesiaplaukis vyriškis su kvailu, kažkokiu mediniu veidu. Jis buvo tas, kurį misteris Satervaitas vos pastebėjo prie vakarienės stalo.

— Jie laukia jūsų, Mabele, — pasakė jis.

Ji atsikėlė, iš jos veido dingo buvusi išraiška, jis tapo lygus ir ramus.

— Ateinu, Džerardai, — tarė ji. — Kalbėjausi su misteriu Satervaitu.

Ji išėjo iš kambario, misteris Satervaitas nusekė iš paskos. Išeidamas jis pasuko galvą ir per petį susekė jos vyro išraišką. Alkanas beviltiškas žvilgsnis.

— Kerai, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Jis juos stipriai jaučia. Vargšas vaikinukas, vargšas.

Svetainė buvo gerai apšviesta. Medžė ir Dorisė Koulz garsiai priekaištavo.

— Mabele, tu mažas žvėriūkšti, kur užtrukai?

Ji atsisėdo ant žemos kėdutės, suskambino ukelelę ir uždainavo. Visi prisijungė.

“Argi galimas daiktas, — pagalvojo misteris Satervaitas, kad tiek daug idiotiškų dainų parašyta apie Mano meilutį?“

Bet jis turėjo pripažinti, kad sinkopiški dejuojantys garsai jaudina. Nors, žinoma, jie neatstojo senoviško valso fragmentų.

Ore plaukiojo daug dūmų. Sinkopinis ritmas tęsėsi.

— Jokio pokalbio, — pagalvojo misteris Satervaitas. — Jokios geros muzikos. Jokios taikos. — Jis troško, kad pasaulis nebūtų pasidaręs toks triukšmingas.

Staiga Mabelė Enesli nutilo, nusišypsojo jam per kambarį ir pradėjo dainuoti Grygo dainą.

— Mano gulbe , mano šviesioji ...

Tai buvo misterio Satervaito mėgstamoji. Jam patiko nuoširdaus nustebimo gaida gale.

— Ar tai buvo tik gulbė tada? Gulbė tada?

Po to vakarėlis suiro. Medžė pasiūlė išgerti, kol jos tėvas paėmė numestą ukulelę ir išsiblaškęs pradėjo brązginti stygas. Svečiai atsilabanaktino ir slinko vis arčiau durų. Visi kalbėjo vienu metu. Nemačiom, palikdamas kitus, išsmuko lauk Džerardas Eneslis.

Už svetainės durų misteris Satervaitas ceremoningai linkėjo misis Grehem labos nakties. Čia buvo dvi laiptinės, viena čia pat, o kita ilgo koridoriaus gale. Būtent šia misteris Satervaitas užlipo į savo kambarį. Misis Grehem su sūnumi lipo greta esančia laiptine, kuria jau kopė ramusis Džerardas Eneslis.

— Geriau pasiimk savo ukulelę, Mabele, — pasiūlė Medžė. — Jei nepaimsi, ryte ją pamirši. Tau reikės išvykti taip anksti.

— Eime, misteri Satervaitai, — Dorisė Koulz stipriai sugriebė jį už parankės. — Anksti gulęs... ir taip toliau.

Medžė paėmė jį už kitos rankos ir jie trise nubėgo koridoriumi, o Dorisė kvatojo. Jie sustojo gale, laukdami Deivido Kylio, kuris sekė iš paskos daug oresniu žingsniu, išjungdamas elektrą. Jie keturiese užlipo į viršų.

Kitą rytą misteris Satervaitas kaip tik ruošėsi nulipti į valgomąjį pusryčių, kai pasigirdo tylus beldimas į duris ir įėjo Medžė Kyli. Jos veidas buvo mirtinai išblyškęs, ir ji visa tirtėjo.

— O, misteri Satervaitai.

— Mano brangus vaikeli, kas nutiko? — jis paėmė ją už rankos.

— Mabelė... Mabelė Enesli...

— Taip?

Kas nutiko? Kas? Kažkas baisaus — jis tai žinojo. Medžė vos galėjo kalbėti.

— Ji... vakar ji pasikorė... Ant durų. O! Tai siaubinga, — ji nutilo ir ėmė kūkčioti.

Pasikorė. Neįmanoma. Nesuprantama!

Jis pasakė kelis paguodžiančius senamadiškus žodžius Medžei, tada nubėgo žemyn. Deividas Kylis buvo suglumęs ir nekompetentingas.

— Satervaitai, aš iškviečiau policiją. Tikriausiai taip reikia daryti. Taip sakė daktaras. Jis ką tik baigė apžiūrinėti... apžiūrinėti... gerasis viešpatie, tai gyvuliškas reikalas. Ji turbūt buvo siaubingai nelaiminga... jei taip pasielgė. Keista ta praėjusio vakaro daina. Gulbės giesmė, a? Ji atrodė tarsi gulbė... juoda gulbė.

— Taip.

— Gulbės giesmė, — pakartojo Kylis. — Rodo, kad apie tai ji galvojo, a?

— Taip atrodo... taip iš tiesų atrodo.

Jis padvejojo, tada paklausė, ar negalėtų pamatyti... jeigu...

Jo šeimininkas suprato išlementą prašymą.

— Jei nori... pamiršau, kad tave traukia žmonių tragedijos.

Jis nuvedė jį į viršų plačiais laiptais. Laiptų viršuje buvo Rodžerio Grehemo kambarys, o priešais jį, kitoje koridoriaus pusėje — jo motinos kambarys. Pastarojo durys buvo atviros, ir pro jas smelkėsi silpnas dūmų kvapas.

Misteris Satervaitas trumpam nustebo. Jis nemanė, kad misis Grehem yra tokia moteris, kuri taip anksti ryte rūko. Jis išvis nemanė, kad ji rūko.

Jie nuėjo koridoriumi prie priešpaskutinių durų. Deividas Kylis įėjo į kambarį, misteris Satervaitas nusekė iš paskos.

Kambarys buvo nedidukas, ir jame nesimatė jokių žmogaus buvimo žymių. Durys sienoje vedė į antrąjį kambarį. Nupjautos virvės galas vis dar kadaravo ant kablio viršum durų. Ant lovos...

Misteris Satervaitas valandėlę stovėjo žvelgdamas į sumaigyto šifono krūvą. Jis pastebėjo, kad tai suklostyta ir sudėliota kaip paukštės plunksnos. Po vieno žvilgsnio jis nebežiūrėjo į veidą.

Jis pažiūrėjo pro duris su kabančiu virvagaliu į jungiančias duris, pro kurias įėjo jie.

— Ar jos buvo atidarytos?

— Taip. Bent taip sako kambarinė.

— Ten miegojo Eneslis? Ar jis ką nors girdėjo?

— Sako, kad nieko.

— Beveik neįtikėtina, — sumurmėjo misteris Satervaitas. Vėl pažvelgė į patalo formą.

— Kur jis?

— Eneslis? Jis apačioje su daktaru.

Jie nuėjo žemyn ir pamatė ką tik atvažiavusį policijos inspektorių. Misteris Satervaitas buvo maloniai nustebintas, pažinęs, kad tai jo senas pažįstamas, inspektorius Vinkfildas. Inspektorius užlipo į viršų su gydytoju, ir po kelių minučių atėjo prašymas visiems vakarėlio nariams susirinkti svetainėje.

Užuolaidos buvo nuleistos, ir visas kambarys buvo kažkoks laidotuviškas. Dorisė Koulz atrodė išsigandusi ir prislėgta. Ji nuolatos slėpė akis nosinėje. Medžė buvo ryžtinga ir budri, visiškai kontroliavo savo jausmus. Misis Grehem kaip visada buvo susikaupusi, beaistriu ir rimtu veidu. Atrodė, kad tragedija stipriausiai sukrėtė jos sūnų. Šįryt atrodė, kad jo nervai visiškai pakrikę. Deividas Kylis kaip visada pasitraukė į nuošalę.

Sielvartaujantis vyras sėdėjo vienas, kiek tolėliau nuo kitų. Jis atrodė keistai apsvaigęs, tarsi nesuvoktų, kas vyksta.

Misteris Satervaitas, iš išorės susikaupęs, viduje virė noru tuoj pat atlikti pareigą — suvaidinti savo rolę.

Inspektorius Vinkfildas, lydimas daktaro Moriso, įėjo ir uždarė duris. Atsikrenkštęs prabilo:

— Tai labai liūdnas įvykis... Išties labai liūdnas. Šiomis aplinkybėmis privalau užduoti kiekvienam porą klausimų. Esu tikras, kad neprieštarausite. Pradėsiu nuo misterio Eneslio. Atleiskite man už klausimą, sere, bet ar jūsų geroji ledi kada nors grasino, jog atims sau gyvybę?

Misteris Satervaitas impulsyviai pravėrė lūpas, paskui užsičiaupė. Buvo begalės laiko. Geriau per anksti nekalbėti.

— Aš... ne, aš taip nemanau.

Jo balsas buvo toks dvejojantis, toks ypatingas, kad visi slapčia jį nužvelgė.

— Jūs nesate tuo tikras, sere?

— Taip... aš... beveik tikras. Ji to nedarė.

— A! Ar jūs supratote, kad ji buvo nelaiminga?

— Ne. Aš... Ne, aš nesupratau.

— Ji nieko jums nesakė. Kad jaučiasi prislėgta, pavyzdžiui.

— Aš... ne, nieko.