Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Misteris Satervaitas šyptelėjo. Frenkas Bristou pastebėjo šypseną ir šoko priešais.

— Galite šypsotis, — pasakė, — bet nekenčiu. Jos viską gadina. Jos kišasi. Jos stoja tarp jūsų ir jūsų darbo. Jos... aš tik kartą sutikau moterį, kuri buvo... na, įdomi.

— Maniau, kad turėjo viena būti, — tarė misteris Satervaitas.

— Viskas buvo ne taip, kaip jūs galvojate. Aš... aš tiesiog atsitiktinai ją sutikau. Tiesą pasakius, tai nutiko traukinyje. Pagaliau, — pridūrė jis įžūliai, — kodėl gi žmonėms nesusitikus traukiniuose?

— Žinoma žinoma, — ramino jį misteris Satervaitas. — Traukinys tokia pat gera vieta, kaip ir visos kitos.

— Traukinys važiavo iš Šiaurės. Mes buvome vieni vagone. Nežinau, kodėl, bet ėmėme kalbėtis. Nežinau jos vardo ir nesitikiu dar kada nors ją susitikti. Ir nežinau, ar to norėčiau. Galėtų būti... gaila, — jis patylėjo, bandydamas išsireikšti aiškiau. — Žinote, ji nebuvo visiškai tikra. Šešėlinė. Kaip žmogus, kuris galų pasakose išeina iš kalvų.

Misteris Satervaitas švelniai palenkė galvą. Jo vaizduotė gana lengvai nupiešė tą vaizdą. Labai blaivus, realistas Bristou ir sidabrinė, vaiduokliška figūrėlė — šešėlinė, kaip sakė Bristou.

— Manau, jei atsitiktų kažkas labai baisu, beveik nepakeliama, tada taip atrodytum. Galėtum pabėgti nuo realybės į savo pasaulėlį ir tada, po kurio laiko, nebegalėtum sugrįžti.

— Kas jai nutiko? — pasmalsavo misteris Satervaitas.

— Nežinau, — atsakė Bristou. — Ji man nieko nepasakė, aš tik spėlioju. Turi spėlioti, jei nori kažką atspėti.

— Taip, — lėtai ištarė misteris Satervaitas. — Turi spėlioti.

Jis pažiūrėjo į atsidarančias duris. Žvelgė laukdamas, bet liokajaus žodžiai jį nuvylė.

— Pas jus, sere, labai rimtu reikalu užsuko ledi. Mis Espazija Glen.

Misteris Satervaitas apstulbęs atsikėlė. Jam buvo girdėta ši pavardė. Kas gi Londone jos negirdėjo? Pirmiausia, pasivadinusi Moterimi su šaliku, ji viena vaidino grupėje vakarinių spektaklių, kurie sukrėtė Londoną.

Savo šaliko dėka ji skubiai įsikūnydavo į įvairius charakterius. Šalikas būdavo tai vienuolės gobtuvas, tai malūnininkės skara, tai valstietės galvos apdangalas, tai šimtai kitų dalykų, ir kiekviename persikūnijime Espazija Glen būdavo visiškai skirtinga. Misteris Satervaitas labai ją gerbė kaip menininkę. Prieš tai nebuvo jos sutikęs. Šis vizitas tokią neįprastą valandą jį labai suintrigavo. Keliais žodžiais atsiprašęs pašnekovų, jis paliko kambarį ir koridoriumi nuėjo į svetainę.

Mis Glen sėdėjo pačiame didelės kanapos, apmuštos auksiniu brokatu, viduryje. Tokia šaltakraujiška ji dominavo kambaryje. Misteris Satervaitas tuoj pat suvokė, kad ji nori valdyti situaciją. Gana keista, bet iš pradžių jis pajuto antipatiją. Jis buvo nuoširdus Espazijos Glen vaidybos gerbėjas. Jos asmenybė, kai jis ją stebėdavo rampos šviesoje, buvo žavi ir simpatiška. Ji veikdavo daugiau nostalgiškai ir įtaigiai nei valdingai. Bet dabar, būnant su šia moterimi akis į akį, jam susidarė visiškai priešingas įspūdis. Joje buvo kažkas sunku, paryškinta, tvirta. Ji buvo aukšta, tamsiaplaukė, daugmaž trisdešimt penkerių metų amžiaus. Neabejotinai labai gerai atrodė ir aiškiai tai suvokė.

— Turite atleisti man už šį įsiveržimą, misteri Satervaitai, — tarė ji. Jos balsas buvo gilus, turtingas ir viliojantis.

— Negaliu sakyti, kad jau seniai trokštu su jumis susipažinti, bet aš džiaugiuosi atsiprašydama. Dėl atėjimo šįvakar... — ji nusijuokė. — Na, kai aš ko noriu, tiesiog negaliu laukti. Kai kažko užsimanau, tiesiog turiu tai gauti.

— Bet kokį atsiprašymą, kurį man pateikia tokia žavi viešnia, aš mielai priimsiu, — senamadiškai ir galantiškai pasakė misteris Satervaitas.

— Koks jūs malonus man, — tarė Espazija Glen.

— Mano mieloji ledi, — atitarė misteris Satervaitas, — noriu jums čia ir dabar padėkoti už tą malonumą, kurį taip dažnai suteikdavote man, sėdinčiam salėje.

Ji patenkintajam nusišypsojo.

— Eisiu tiesiai prie reikalo. Šiandien lankiausi Harčesterio galerijoje. Pamačiau ten paveikslą, be kurio tiesiog negalėsiu gyventi. Norėjau jį nupirkti, bet negalėjau, nes jūs jau jį nusipirkote. Tad... — ji patylėjo. — Tad aš irgi jo noriu, — tęsė. — Mielasis misteri Satervaitai, aš tiesiog turiu jį gauti. Atsinešiau savo čekių knygelę, — ji su viltimi pažiūrėjo į jį. — Visi sako, kad jūs baisiai malonus. Žinote, žmonės yra man malonūs. Tai labai negerai, bet taip yra.

Štai kokie tie Espazijos Glen metodai. Misteriui Satervaitui visai nepatiko šis kraštutinis feminizmas ir išpaikinto vaiko poza. Ji manė, kad tai jį sužavės, bet taip nebuvo. Espazija Glen suklydo. Ji įvertino jį kaip pagyvenusį diletantą, kurį lengvai suvystys graži moteriškaitė. Bet už galantiškų misterio Satervaito manierų slėpėsi įžvalgus ir kritiškas protas. Jis matė žmones tokius, kokie jie buvo, o ne tokius, kokiais jie norėjo jam pasirodyti. Jis priešais save regėjo ne žavią moterį, meldžiančią patenkinti jos užgaidą, bet kietaširdę egoistę, dėl kažkokios priežasties nutarusią pasiekti savo tikslus, o ta priežastis jam buvo neaiški. Ir jis gana aiškiai žinojo, kad Espazija Glen nepasieks savo tikslo. Jis neatiduos jai paveikslo “Negyvas Arlekinas“. Jis paskubomis mintyse ieškojo geriausio būdo suardyti jos planus be atviro grubumo.

— Esu tikras, — pasakė, — kad visi daro tai, ko trokštate, taip dažnai, kaip tik gali, ir tik džiaugiasi tai darydami.

— Tad jūs išties atiduosite man paveikslą?

Misteris Satervaitas apgailestaudamas papurtė galvą.

— Bijau, kad tai neįmanoma. Matote... — jis patylėjo. — Aš nupirkau šį paveikslą damai. Tai dovana.

— A! Bet iš tiesų...

Ant staliuko šaižiai suzirzė telefonas. Sumurmėjęs atsiprašymą, misteris Satervaitas pakėlė ragelį. Išgirdo tylų, šaltą balsą, rodos, iš labai toli:

— Ar galiu kalbėtis su misteriu Satervaitu, prašyčiau?

— Misteris Satervaitas klauso.

— Aš ledi Čarnli, Eliksė Čarnli. Manau, misteri Satervaitai, jūs manęs nepamenate, nes prabėgo daug metų nuo mūsų susitikimo.

— Mano brangi Eliksė. Aišku, aš jus prisimenu.

— Noriu jus kai ko paprašyti. Šiandien buvau Harčesterio galerijos paveikslų parodoje, vienas iš jų vadinosi “Negyvas Arlekinas“. Tikriausiai jūs atpažinote, kad jis vaizduoja Čarnlėjaus verandą. Aš... aš norėjau turėti šį paveikslą. O jis parduotas jums, — ji patylėjo. — Misteri Satervaitai, dėl tam tikrų asmeninių priežasčių aš noriu šio paveikslo. Ar perparduosite jį man?

“O, juk tai stebuklas“, pagalvojo misteris Satervaitas. Kai jis prabilo į ragelį, džiaugėsi, kad Espazija Glen gali girdėti tik jo žodžius.

— Jei priimsite mano dovaną, miela ledi, padarysite mane labai laimingą, — jis išgirdo šaižų šūksnį už nugaros ir skubiai tęsė: — Nupirkau jį jums. Iš tiesų. Bet klausykite, mano brangi Elikse, noriu paprašyti jus vienos didelės paslaugos.

— Žinoma. Misteri Satervaitai, aš jums taip dėkinga.

— Noriu, kad tučtuojau atvažiuotumėte į mano namus, — pasakė jis.

Po nedidelės pauzės ji ramiai atsakė:

— Tuojau atvykstu.

Misteris Satervaitas padėjo ragelį ir atsisuko į mis Glen.

Ji piktai išbėrė:

— Jūs kalbėjote apie tą paveikslą?

— Taip, — atsakė misteris Satervaitas. — Po kelių minučių į mano namus atvyks ledi, kuriai aš jį dovanoju.

Staiga Espazijos Glen veide vėl sušvito šypsena.