Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ledi Čarnli pakilo, priėjo prie misterio Satervaito, suėmė delnais jo pečius ir labai švelniai jį pabučiavo.

— Taip gera būti gyvai, kai tiek laiko buvau mirusi, — tarė ji. — Žinote, tai buvo kaip mirtis. Ačiū jums, brangusis misteri Satervaitai, — ji išėjo iš kambario su pulkininku Monktonu.

Misteris Satervaitas žiūrėjo jiems pavymui. Frenko Bristou, kurį jis buvo pamiršęs, krenkštelėjimas privertė jį staigiai atsigręžti.

— Ji miela būtybė, — niūriai suburbėjo Bristou. — Bet visai neįdomi, ne tokia, kaip tada, — pridūrė paniuręs.

— Tai kalba menininkas, — pabrėžė misteris Satervaitas.

— Na, ji tokia nėra, — atkirto misteris Bristou. — Manau, aš būčiau šaltai sutiktas, jei bandyčiau nuvykti į Čarnlėjų. Netrokštu eiti ten, kur manęs nenori.

— Mano mielas jaunuoli, — prakalbo misteris Satervaitas, — jei mažiau galvosite apie tai, kokį įspūdį darote kitiems žmonėms, manau, būsite išmintingesnis ir laimingesnis. Jums taip pat būtų gerai išmesti iš galvos kai kurias labai senamadiškas pažiūras — o viena iš jų tokia — kad tai, kokioje socialinėje pakopoje gimei, šiais laikais turi kažkokią reikšmę. Jūs vienas iš tų jaunuolių, apie kuriuos moterys visada sako, jog jie gerai atrodo, ir jūs gal, jei ne tikrai, esate genijus. Tiesiog pakartokite tai sau po dešimt kartų prieš eidamas miegoti ir po trijų mėnesių užsukite į Čarnlėjų, pas ledi Čarnli. Tai mano patarimas jums, o aš esu senas žmogus su didele patirtimi.

Labai žavi šypsena staiga atsirado dailininko veide.

— Jūs buvote man perkūniškai geras, — netikėtai pasakė. Jis sučiupo misterio Satervaito ranką ir suspaudė ją galingais gniaužtais. — Aš be galo dėkingas. Dabar turiu išeiti. Ačiū jums už vieną iš nepaprasčiausių vakarų.

Jis apsižvalgė aplink, lyg norėdamas palinkėti viso labo dar kažkam, tada nustebo.

— Sakau, sere, jūsų draugas išėjo. Nė nepastebėjau, kada. Jis gan keistas paukštis, ar ne?

— Jis ateina ir išeina labai netikėtai, — pasakė misteris Satervaitas. — Tai viena iš jo charakterio savybių. Niekas nemato, kaip jis ateina ir išeina.

— Kaip Arlekinas, — pasakė Frenkas Bristou. — Jis nematomas, — ir nuoširdžiai nusikvatojo iš savo pokšto.

Paukštė sulaužytu sparneliu

Misteris Satervaitas pažiūrėjo pro langą. Pliaupė lietus. Jis pasipurtė. Pagalvojo, kad tik nedaugelis kaimo namų yra tikrai gerai apšildomi. Jį pradžiugino mintis, kad po kelių valandų jis važiuos Londono link. Tam, kas jau peržengė šešiasdešimt metų, Londonas yra geriausia vieta.

Jis jautėsi kiek senas ir patetiškas. Dauguma vakarėlio narių yra tokie jauni. Keturi ką tik išėjo į biblioteką pasukti staliuko. Kvietė prisijungti ir jį, bet jis atsisakė. Jam nebeteikė pasitenkinimo monotoniškas abėcėlės raidžių skaitymas ir įprastai besigaunantis bereikšmis raidžių kratinys.

Taip, Londonas jam — geriausia vieta. Jis džiaugėsi, kad atmetė Medžės Kyli pakvietimą. Ji paskambino jam prieš pusvalandį ir pakvietė užsukti į Leidelį. Iš tiesų žavi mergina, bet Londone geriau.

Misteris Satervaitas vėl pasipurtė ir prisiminė, kad židinys bibliotekoje išties neblogas. Jis atidarė duris ir atsargiai įėjo į pritemdytą kambarį.

— Jei aš netrukdysiu...

— Ar ten buvo N ar M? Turėsime vėl skaityti. Ne, žinoma, ne, misteri Satervaitai. Žinote, vyksta įdomiausi dalykėliai. Dvasia sako, kad ji vardu Ada Spajers, ir Džonas beveik tuoj pat ves kažką vardu Gledė Ban.

Misteris Satervaitas atsisėdo į didelį patogų krėslą priešais židinį. Užsimerkė ir užsnūdo. Kartais prabusdavo ir nugirsdavo pokalbio fragmentus.

— Tai negali būti P A B Z L — nebent jis rusas. Džonai, tu pasirodei. Aš tave mačiau. Manau, atėjo nauja dvasia.

Vėl snūduriavimas. Tada jį privertė plačiai atsimerkti viena pavardė.

— K V I N A S. Teisingai?

— Taip, čia kartą stuktelėjo: “Taip“.

— Kvinas. Ar tu turi čia kam nors žinutę? Taip. Man? Džonui? Sarai? Evelinai? Ne... bet čia daugiau nieko nėra. O! Gal ji misteriui Satervaitui? Sako: “Taip.“ Misteri Satervaitai, jums žinutė.

— Kas joje sakoma?

Misteris Satervaitas visiškai išsibudino, tiesus ir įsitempęs sėdėjo savo krėsle, jo akys švytėjo.

Staliukas pasisuko, ir viena iš merginų skaitė.

— LEI... to negali būti... tai nesąmonė. Nėra žodžių, prasidedančių LEI.

— Tęskite, — paliepė misteris Satervaitas tokiu griežtu balsu, kad jam pakluso neklausinėdami.

— LEIDELIS? Ir kita L... O! Atrodo, kad tai viskas.

— Tęskite.

— Pasakykite mums dar, prašau.

Pauzė.

— Neatrodo, kad čia dar kas nors bus. Staliukas visai apmirė. Kaip kvaila.

— Ne, — susimąstęs paprieštaravo misteris Satervaitas. — Nemanau, kad tai kvaila.

Jis atsistojo ir išėjo iš kambario. Pasuko tiesiai prie telefono. Pagaliau jį sujungė.

— Ar galiu kalbėtis su mis Kyli? Ar tai tu, Medže, brangute? Jei galiu, norėčiau apsigalvoti ir priimti tavo pakvietimą. Pasirodo, man nebūtina taip skubiai grįžti į miestą. Taip... taip... aš atvažiuosiu vakarienės metu.

Jis padėjo ragelį, ir jo suvytusius skruostus išpylė keistas raudonis.

Misteris Kvinas... paslaptingasis misteris Harlis Kvinas. Misteris Satervaitas suskaičiavo ant pirštų, kiek kartų jis buvo susidūręs su paslaptinguoju vyru. Kur įveltas misteris Kvinas, ten atsitinka įvairių nutikimų! Kas atsitiko ar atsitiks Leidelyje?

Kad ir kas ten bus, misteris Satervaitas žinojo, kad ten bus jam darbelio. Vienu ar kitu būdu jis aktyviai vaidins pjesėje. Jis buvo tuo tikras.

Leidelis — didelis namas. Jo savininkas, Deividas Kylis, yra vienas iš tų ramių žmogelių, neapibrėžiamas, atrodo tarsi apstatymo dalis. Jų pilkumas neturi nieko bendra su protinėmis galiomis — Deividas Kylis yra nuostabus matematikas, parašė knygą, kuri visiškai nesuprantama devyniasdešimt devyniems žmonijos procentams. Bet kaip ir daugelis išminčių, jis nebuvo nei energingas, nei patrauklus. Buvo pokštaujama, kad Deividas Kylis yra tikrai “nematomas žmogus“. Pro jį praeidavo liokajai su daržovėmis, o svečiai pamiršdavo pasakyti sveikas ar sudie.

Jo duktė Medžė buvo visai kitokia. Šauni tvirta jauna moterytė, kupina energijos ir gyvybingumo. Visapusiška, sveika, normali ir nepaprastai graži.

Ji pasitiko atvykusį misterį Satervaitą.

— Kaip miela, kad pagaliau atvykote.

— Malonu, kad leidai man apsigalvoti. Medže, brangute, tu labai gerai atrodai.

— O! Aš visada tokia.

— Taip, žinau. Bet čia kažkas daugiau. Tu atrodai... na, sakyčiau, žydinti. Mano brangute, ar kas nors atsitiko? Kas nors... na... ypatinga?

Ji nusijuokė ir truputį išraudo.

— Blogai, misteri Satervaitai. Jūs visada viską atspėjate.

Jis paėmė jos ranką.

— Tad taip ir yra? Atėjo misteris Tinkamas?

Tai buvo senoviškas apibūdinimas, bet Medžė jam neprieštaravo. Jai visai patiko senamadiškas misterio Satervaito elgesys.

— Manau, kad... taip. Bet niekas neturi to žinoti. Tai paslaptis. Bet aš ne prieš, kad žinotumėte jūs, misteri Satervaitai. Jūs visada toks mielas ir palankus.

Misteriui Satervaitui išties patiko kitų žmonių romanai. Jis buvo sentimentalus ir viktoriškas.

— Neturėčiau klausti, kas tas laimingasis? Na, tada tik galiu pasakyti, jog tikiuosi, jog jis vertas garbės, kurią jam suteikei.

Tas senasis misteris Satervaitas toks geruolis, — pagalvojo Medžė.

— O! Manau, mums bus baisiai gera kartu, — pasakė ji garsiai. — Matote, mums patinka daryti tuos pačius dalykus, o tai nepaprastai svarbu, ar ne? Mes išties turime daug bendro, viską vienas apie kitą žinome ir taip toliau. Tai vyksta jau seniai. Teikia tokį malonų saugumo jausmą, ar ne?