Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Jūs suteiksite man galimybę įkalbėti ją atiduoti paveikslą man?

— Suteiksiu jums galimybę ją perkalbėti.

Misteris Satervaitas keistai susijaudino.

Jis atsidūrė dramos sūkuryje. Dramos, kuri vystėsi kažkokios iš anksto nulemtos pabaigos link. Jis, žiūrovas, vaidina pagrindinį vaidmenį. Jis pasisuko į mis Glen.

— Ar nueisite su manimi į kitą kambarį? Norėčiau, kad susitiktumėte su pora mano draugų.

Jis prilaikė jai duris ir, perėjęs koridorių, atidarė rūkomojo duris.

— Mis Glen, — pasakė, — leiskite pristatyti jus mano senam draugui pulkininkui Monktonui. Misteris Bristou, paveikslo, kuriuo jūs taip žavitės, dailininkas, — tada jis išsigandęs nutilo, nes nuo kėdės, kurią jis paliko tuščią, pakilo trečia figūra.

— Manau, laukėte manęs šįvakar, — pasakė misteris Kvinas. — Kol buvote išėjęs, prisistačiau jūsų draugams. Taip džiaugiuosi, kad galėjau užsukti.

— Mano brangus drauge, — kreipėsi į jį misteris Satervaitas, — aš... aš viską dariau, kaip tik sugebu, bet... — jis nutilo, pastebėjęs kiek pašaipią tamsių misterio Kvino akių išraišką. — Leiskite jus supažindinti. Misteris Harlis Kvinas, mis Espazija Glen.

Ar jam tik pasirodė, ar ji iš tiesų atšlijo? Keista išraiška pasirodė jos veide. Staiga Bristou garsiai šūktelėjo:

— Supratau!

— Ką supratote?

— Tai, kas man atrodė neperprantama. Tas panašumas, išskirtinis panašumas. — Jis smalsiai žiūrėjo į misterį Kviną. — Matote? — pasisuko jis į misterį Satervaitą. — Ar jūs nematote išskirtinio panašumo į mano paveikslo Arlekiną? Į vyrą, žiūrintį pro langą?

Šįkart tai nebuvo įsivaizdavimas. Jis aiškiai išgirdo trūkčiojantį mis Glen įkvėpimą ir net pamatė, kaip ji žengtelėjo atgal.

— Sakiau jums, kad kai ko laukiu, — triumfavo misteris Satervaitas. — Turiu jums pasakyti, kad mano draugas misteris Kvinas yra nepaprastas žmogus. Jis gali atskleisti paslaptis. Jis gali priversti jus matyti dalykus.

— Ar jūs mediumas, sere? — abejojančiu žvilgsniu nuvėrė misterį Kviną pulkininkas Monktonas.

Šis nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Misteris Satervaitas perdeda, — pasakė ramiai. — Porą kartų, kai sėdėjau su juo, jis atliko nepaprastai gerų dedukcinių darbų. Kodėl jis tą garbę perleidžia man, nežinau. Manau, iš kuklumo.

— Ne ne, — susijaudinęs paprieštaravo misteris Satervaitas. — Taip nėra. Jūs priverčiate mane pamatyti dalykus — dalykus, kuriuos aš turėjau matyti visą laiką, kuriuos iš tiesų mačiau, bet nežinojau, kad juos mačiau.

— Tai skamba velnioniškai komplikuotai, — pasakė pulkininkas Monktonas.

— Visai ne, — užginčijo misteris Kvinas. — Bėda ta, kad mes negalime tiesiog žiūrėti — mums dar reikia ir klaidingai interpretuoti.

Espazija Glen pasisuko į Frenką Bristou.

— Noriu žinoti, — pasakė ji nervingai, — kodėl jums kilo idėja nutapyti šį paveikslą?

Bristou gūžtelėjo pečiais.

— Nelabai žinau, — prisipažino. — Kažkas toje vietoje — turiu galvoje Čarnlėjų — užvaldė mano vaizduotę. Tas didelis tuščias kambarys. Manau, veranda, idėja apie vaiduoklius ir panašiai. Kaip tik klausiausi pasakojimo apie paskutinįjį lordą Čarnlį, kuris nusišovė. Tarkime, jūs miręs, o jūsų siela gyvena. Žinote, tai keista. Jūs galite stovėti verandoje, žiūrėti pro langą į savo paties lavoną ir jūs viską matysite.

— Ką turite galvoje? — nutraukė jį Espazija Glen. — Viską matysite?

— Na, jūs matysite, kas nutiko. Jūs matysite...

Atsidarė durys ir liokajus pranešė apie ledi Čarnli atvykimą.

Misteris Satervaitas nuėjo jos pasitikti. Nebuvo jos matęs apie trylika metų. Prisiminė, kad tada ji buvo energinga, švytinti mergina. O dabar jis mato... sustingusią ledi. Labai šviesi, labai blyški, greičiau plaukia nei eina, snaigė, pučiama ledinio vėjo. Ji kažkokia nereali. Tokia šalta, tokia tolima.

— Kaip gerai, kad atvykote, — tarė misteris Satervaitas.

Jis praleido ją į priekį. Ji žengtelėjo prie mis Glen, tarsi ją atpažinusi, o tada sustojo, nes pastaroji neatsakė tuo pačiu.

— Aš labai atsiprašau, — sumurmėjo ji, — bet aš tikrai buvau jus kažkur sutikusi, ar ne?

— Galbūt prie rampos šviesos, — paaiškino misteris Satervaitas. — Tai mis Espazija Glen, ledi Čarnli.

— Labai malonu susipažinti, ledi Čarnli, — pasakė Espazija Glen.

Jos tartis staiga įgavo lengvą užatlantės atspalvį. Misteris Satervaitas prisiminė jos įvairius persikūnijimus scenoje.

— Jūs pažįstate pulkininką Monktoną, — tęsė misteris Satervaitas. — O čia misteris Bristou.

Jis pamatė, kaip jos skruostai nesmarkiai išraudo.

— Aš buvau sutikusi ir misterį Bristou, — šyptelėjo ji. — Traukinyje.

— Ir misteris Harlis Kvinas.

Jis atidžiai ją stebėjo, bet šįkart nebuvo atpažinimo blykstelėjimo. Jis pastatė jai kėdę, atsisėdo pats, atsikrenkštė ir kiek nervingai prašneko:

— Aš... aš manau, jei norėtume... galėtume... viską išsiaiškinti.

— Ar nesiruoši surengti seanso, Satervaitai? — paklausė pulkininkas Monktonas. — Tu šįvakar labai keistas.

— Ne, — atsakė misteris Satervaitas. — Tai ne visai seansas. Bet mano draugas misteris Kvinas tiki, ir aš su tuo sutinku, kad žvelgdami į praeitį, galime matyti dalykus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokiais jie atrodė.

— Į praeitį? — pakartojo ledi Čarnli.

— Kalbu apie jūsų vyro savižudybę, Elikse. Žinau, kad tai jus skaudina.

— Ne, — atsakė Eliksė Čarnli, — tai manęs neskaudina. Niekas manęs dabar neskaudina.

Misteris Satervaitas prisiminė Frenko Bristou žodžius: “Žinote, ji nebuvo visiškai tikra. Šešėlinė. Kaip žmogus, kuris galų pasakose išeina iš kalvų“. Jis ją pavadino “šešėline“. Tai ją tiksliai apibūdina. Šešėlis, kažko kito atspindys. Kurgi tada tikroji Eliksė? Jo protas skubiai pasufleravo: “Praeityje“. Atskirta nuo mūsų keturiolika laiko metų.

— Mano brangioji, — pasakė jis, — jūs mane gąsdinate. Jūs tarsi Verkianti ledi su sidabriniu ąsočiu.

Terkšt! Kavos puodukas, stovėjęs šalia Espazijos alkūnės, staiga nulėkė ant grindų ir sudužo. Misteris Satervaitas numojo ranka į jos atsiprašinėjimus. Jis pagalvojo: “Mes artėjame, kiekvieną minutę mes artėjame... bet prie ko?“

— Grįžkime prie tos nakties prieš keturiolika metų, — pasiūlė jis. — Nusižudė lordas Čarnlis. Kodėl? Niekas nežino.

Ledi Čarnli sujudėjo kėdėje.

— Ledi Čarnli žino, — netikėtai pasakė Frenkas Bristou.

— Nesąmonė, — atšovė pulkininkas Monktonas, tada nutilo ir susiraukęs smalsiai pažvelgė į ją.

Ji spoksojo į dailininką. Jis tarsi traukė iš jos žodžius. Ji kalbėjo, lėtai linkčiodama galvą, o jos balsas buvo kaip pūga, šaltas ir tylus.

— Taip, jūs teisus. Aš žinau. Štai kodėl aš, kol būsiu gyva, kojos nekelsiu į Čarnlėjų. Štai kodėl, kai mano sūnus Dikas prašo mane atidaryti namą ir vėl jame apsigyventi, sakau jam, kad to daryti negalima.

— Ar pasakysite mums priežastį, ledi Čarnli? — pasiteiravo misteris Kvinas.

Ji dirstelėjo į jį. Tada, tarsi užhipnotizuota, prabilo ramiai ir natūraliai kaip vaikas.

— Pasakysiu, jei norite. Dabar man niekas nebesvarbu. Tarp jo laiškų aš radau laišką ir jį sunaikinau.

— Kokį laišką? — pasidomėjo misteris Kvinas.

— Laišką iš merginos — to vargšo vaikelio. Ji buvo Mirjamos guvernantė. Jis... jis mylėjosi su ja... Taip, kol buvo susižadėjęs su manimi, kaip tik prieš vestuves. Ir ji... ji irgi pastojo. Ji jam tai parašė ir kad ji ruošiasi man apie tai papasakoti. Tad, matote, jis nusišovė.