Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Be abejonės, — pasakė misteris Satervaitas. — Bet mano patirtis sako, kad niekas negali visko apie kitą žmogų žinoti. Tai gyvenimo žavesio ir įdomumo dalis.

— O! Aš surizikuosiu, — nusijuokė Medžė, ir jie nuėjo persirengti vakarienei.

Misteris Satervaitas vėlinosi. Jis neatsivežė tarno, o kai jo daiktus išpakuodavo svetimas, tai jį visada kiek dirgindavo. Kai jis nusileido žemyn, visi jau buvo susirinkę, ir Medžė tik pasakė šiuolaikišku stiliumi:

— A! Štai ir misteris Satervaitas. Aš išbadėjusi. Eikime vidun.

Ji ėjo su aukšta žilaplauke moterimi — moterimi, kuri sukrėsdavo. Jos balsas buvo labai aiškus, gana kandus, o jos veidas ryškus ir gana dailus.

— Sveikas, Satervaitai, — pasakė misteris Kylis.

Misteris Satervaitas krūptelėjo.

— Sveikas, — atsakė. — Bijau, kad tavęs nepastebėjau.

— Niekas nepastebi, — liūdnai tarė misteris Kylis.

Jie įėjo vidun. Čia stovėjo apvalus raudonmedžio stalas. Misterį Satervaitą pasodino tarp jo jaunosios šeimininkės ir žemutės tamsios mergaitės, kuri buvo labai širdinga, garsiai kalbėjo, jos juokas skambėjo ryžtingai.

Matėsi, kad ji bet kokia kaina, nors ir visai nebūtų linksma, nori džiūgauti. Jos vardas — Dorisė, ir ji buvo iš tų jaunų moterų, kurių misteris Satervaitas nemėgo labiausiai. Jis nutarė, kad ji niekaip negalėtų pateisinti savo egzistavimo.

Šalia Medžės iš kitos pusės sėdėjo maždaug trisdešimtmetis vyriškis, kurio panašumas į žilaplaukę moterį rodė, kad tai motina ir sūnus.

Toliau...

Misteriui Satervaitui užėmė kvapą.

Jis nežinojo, kas iš tikrųjų tai yra. Ne grožis. Tai buvo kažkas kita... kažkas daug sunkiau suprantama ir apčiuopiama.

Ji klausėsi gana nuobodžių misterio Kylio užstalės kalbų, kiek į šoną palenkusi galvą. Misteriui Satervaitui atrodė, kad ji yra čia ir tuo pat metu jos čia nėra! Ji buvo kažkaip daug netvirtesnė nei bet kuris kitas, sėdintis už ovalaus stalo. Kažkas jos kūne buvo gražu — daugiau nei gražu. Ji pažiūrėjo į misterį Satervaitą per stalą, jų akys susitiko, ir jam ant liežuvio galo atsirado tas žodis, kurio jis troško.

Tai kerai Ji buvo kažkuo kerinti. Galėjo būti viena iš būtybių, kurios tik pusiau žmonės — viena iš Besislapstančių žmonių iš kalvų urvų. Šalia jos kiti atrodė per daug tikroviški...

Bet tuo pat metu ji keistai kėlėjo gailestį. Atrodė, kad tas pusiau žmogiškumas ją statė į sunkią padėtį. Jis paieškojo tinkamo apibūdinimo ir jį rado.

“Paukštė sulaužytu sparneliu“, — pagalvojo misteris Satervaitas.

Jis patenkintas žiūrėjo į ją ir vylėsi, kad Dorisė nepastebėjo jo išsiblaškymo. Kai ji atsisuko į kitą šalia jos esantį vyrą — į vyrą, kurį misteris Satervaitas vos matė, jis atsisuko į Medžę.

— Kas yra ledi, sėdinti šalia jūsų tėvo? — paklausė tylutėliai.

— Misis Grehem? O ne! Jūs turite galvoje Mabelę. Ar jos nepažįstate? Mabelė Enesli. Ji buvo Klaidesli — viena iš nelaimingųjų Klaideslių.

Jis sukluso. Nelaimingieji Klaidesliai. Prisiminė. Brolis nusišovė, sesuo paskendo, kita žuvo per žemės drebėjimą. Keistai prakeikta šeima. Ši mergina tikriausiai jauniausia iš jų.

Staiga jį pažadino iš minčių. Medžė palietė jo ranką po stalu. Likusieji šnekėjosi. Ji nežymiai kryptelėjo galvą į kairę.

— Tai jis, — sušnibždėjo neaiškiai.

Misteris Satervaitas skubiai supratingai linktelėjo. Tad tas jaunasis Grehemas yra Medžės išrinktasis. Ką gi, iš pažiūros ji vargu ar galėjo pasirinkti geriau. O misteris Satervaitas — įžvalgus stebėtojas. Malonus, patrauklus, sausokas vaikinas. Iš jų būtų puiki pora, nė vienas nekrėstų nesąmonių — gera, sveika, visuomeniška jauna šeima.

Leidelyje buvo tvarkomasi senoviškai. Damos pirmosios išėjo iš valgomojo. Misteris Satervaitas priėjo prie Grehemo ir ėmė su juo šnekučiuotis. Jo nuomonė apie jaunuolį pasitvirtino, tačiau čia buvo kažkas, kas ne visiškai atitiko tipą. Rodžeris Grehemas buvo išsiblaškęs, atrodė, kad jo mintys klajoja toli nuo čia, o kai jis dėjo taurę ant stalo, jo ranka drebėjo.

“Jis apie kažką galvoja, — suvokė misteris Satervaitas. — Drįstu sakyti, kad tai nėra taip svarbu, kaip jis galvoja. Tačiau įdomu, kas gi atsitiko?“

Misteris Satervaitas buvo įpratęs po valgio nuryti porą virškinimo pastilių. Kadangi buvo pamiršęs jas atsinešti, nuėjo į savo kambarį jų paimti.

Į svetainę grįžo ilgu koridoriumi pirmame aukšte. Pusiaukelėje buvo kambarys, vadinamas terasa. Misteris Satervaitas pažiūrėjo vidun pro pravertas duris ir sustojo kaip įkastas.

Kambarį apšvietė mėnulio spinduliai. Grotuoti paneliai teikė jam keistą ritmišką mozaikiškumą. Ant žemutės palangės sėdėjo kiek siūbuojanti į šonus figūrėlė, švelniai brunzginanti ukulelės stygas — ne džiazo ritmu, daug senesniu — atrodė, kad pasakų žirgai trypia kanopomis ant pasakiškų kalvų.

Misteris Satervaitas stovėjo susižavėjęs. Ji dėvėjo tamsiai mėlyno šifono suknelę, kuri buvo taip suraukta ir suklostyta, jog atrodė kaip paukštės plunksnos. Ji buvo pasilenkusi prie instrumento ir niūniavo...

Jis lėtai, žingsnis po žingsnio, įėjo į kambarį. Buvo jau arti prie jos, kai ji pažvelgė aukštyn ir jį pamatė. Jis pastebėjo, kad ji neišsigando ir neatrodė nustebusi.

— Tikiuosi, kad nekliudau, — pradėjo jis.

— Prašom sėstis.

Jis atsisėdo netoli jos ant lakuotos ąžuolinės kėdės. Ji tyliai niūniavo.

Ši naktis stebuklinga, — pasakė ji. — Ar taip nemanote?

— Taip, aplink daug stebuklų.

— Jie norėjo, kad atsineščiau savo ukulelę, — paaiškino ji. — O kai ėjau pro čia, pagalvojau, jog vienai bus labai gera — tamsoje ir su mėnuliu.

— Tada aš... — misteris Satervaitas bandė stotis, bet ji jį sulaikė.

— Neikite. Jūs... jūs kažkaip tinkate. Tai keista, bet taip yra.

Jis vėl atsisėdo.

— Tai buvo keistas vakaras, — kalbėjo ji. — Šiandien vėlyvą popietę buvau išėjusi į mišką ir sutikau vyrą — kažkokį keistuolį — aukštą ir tamsų, lyg paklydusią sielą. Leidosi saulė, ir jos šviesa pro medžius padarė jį panašų į Arlekiną.

— O! — misteris Satervaitas susidomėjęs pasilenkė į priekį.

— Norėjau su juo pasišnekėti... jis... Jis atrodė taip panašus į kažkokį mano pažįstamą. Bet aš pamečiau jį tarp medžių.

— Manau, kad jį pažįstu, — tarė misteris Satervaitas.

— Tikrai? Jis... įdomus, ar ne?

— Taip, jis įdomus.

Stojo tyla. Misteris Satervaitas atrodė suglumęs. Jis jautė, kad čia kažkas yra, kad jis privalo kažką daryti, bet nežinojo, kas tai. Bet tikrai... tikrai tai susiję su ta mergina. Jis gana nerangiai tarė:

— Kartais... kai esi nelaimingas... norisi pasprukti...

— Taip. Tai tiesa, — ji staiga nutilo. — O! Suprantu, ką turite galvoje. Bet jūs neteisus. Tai visai kas kita. Norėjau pabūti viena, nes esu laiminga.

— Laiminga?

— Baisiai laiminga.

Ji kalbėjo gana ramiai, bet misteris Satervaitas staiga pasijuto šokiruotas. Šios keistos merginos laimė tai ne tas pats, ką Medžė Kyli apibūdintų tais pačiais žodžiais. Laimė Mabelei Enesli reiškia kažkokią intensyvią ir gyvybingą ekstazę... kažką, kas ne tik žmogiška, bet daugiau nei žmogiška. Jis kiek atšlijo.

— Aš... nežinojau, — pasakė užsikirsdamas.

— Aišku, kad nežinojote. Ir tai ne... iš tiesų... aš dar nesu laiminga, bet būsiu... — ji pasilenkė į priekį. — Ar žinote, ką reiškia stovėti girioje, — didelėje girioje, kai tamsūs šešėliai ir medžiai yra taip arti aplinkui, — girioje, iš kurios jūs galbūt niekada neišeisite, ir tada staiga tiesiog prieš save jūs matote savo svajonių šalį, — švytinčią, nuostabią, — jums reikia tik išeiti iš po medžių, iš tamsos, ir jūs ją randate...