Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Misteris Satervaitas ėjo per “Arlekino“ kambarius, viltingai jo dairydamasis, bet čia niekur nesimatė tamsaus ir besišypsančio misterio Kvino veido. Tačiau čia buvo kai kas kitas. Prie mažo staliuko vienas sėdėjo Filipas Istnis.

Restoranas buvo perpildytas, ir misteris Satervaitas atsisėdo priešais jaunuolį. Jis staiga pajuto keistą triumfo jausmą, tarsi būtų sugautas ir įpainiotas į mirguliuojančius įvykius. Jis įsipainiojo į šį dalyką — kad ir koks jis būtų. Dabar suprato, ką tą vakarą Operoje galvoje turėjo misteris Kvinas. Čia vyko drama, ir joje buvo svarbus vaidmuo misteriui Satervaitui. Jis turi nesuklysti dėl savo eilės ir ištarti savo eilutes.

Jis atsisėdo priešais Filipą Istnį, jausdamas, kad daro neišvengiamą dalyką. Buvo gana lengva pradėti pašnekesį. Atrodė, kad Istnis nori pasikalbėti. Misteris Satervaitas kaip visada buvo padrąsinantis ir užjaučiantis klausytojas. Jie kalbėjosi apie karą, apie sprogimus, apie nuodingas dujas. Istnis daug ką galėjo pasakyti apie pastarąsias, nes didžiąją karo dalį jis buvo susijęs su jų gamyba. Misteriui Satervaitui buvo išties įdomu.

Istnis pasakė, kad yra dujos, kurios niekada nebuvo išbandytos. Per daug anksti prasidėjo paliaubos. Iš jų buvo tikimasi didelių rezultatų. Vienas jų įkvėpimas yra mirtinas. Kalbėdamas jis labai įsijautė.

Pralaužęs ledus, misteris Satervaitas nežymiai nusuko kalbą prie muzikos. Liesas Istnio veidas nušvito. Jis kalbėjo su tikra muzikos mylėtojo aistra ir laisvumu. Jie aptarė Joašbimą, ir jaunuolis kalbėjo entuziastingai. Abu su misteriu Satervaitu sutarė, kad niekas pasaulyje negali pranokti tikrai gražaus tenoro. Būdamas dar berniukas, Istnis girdėjo Karuzo ir niekada jo nepamiršo.

— Ar žinote, kad jis galėjo dainuoti į vyno taurę ir ją sudaužyti? — pasiteiravo jis.

— Visada maniau, kad tai pramanas, — nusišypsojo misteris Satervaitas.

— Ne, aš tikiu, kad tai visai tikėtina informacija. Tai visai įmanomas dalykas. Rezonanso problema.

Jis leidosi į technines detales. Jo veidas išraudo, akys žibėjo. Atrodė, kad tema jį žavi, o misteris Satervaitas pastebėjo, kad vyrukas berods turi neblogą supratimą apie tai, ką šneka. Vyresnysis vyriškis suvokė, kad jis kalba su išskirtinio proto žmogumi, tokio proto, kurį galima pavadinti genialiu. Talentingas, padrikas, bet neabejotinai genialus.

Ir jis pagalvojo apie Čarlį Bernsą, nusistebėjo Džilijana Vest.

Kai jis pažiūrėjo, kiek valandų, buvo šokiruotas ir pakvietė padavėją dėl sąskaitos. Istnis atsiprašydamas nuraudo.

— Man gėda, kad taip įsivažiavau, — pasakė. — Bet jus čia šįvakar turbūt likimas atsiuntė. Man... man reikėjo pasikalbėti su kuo nors.

Jis baigė savo kalbą, keistai nusijuokdamas. Jo akys vis dar žvilgėjo nuo kažkokio vidinio susijaudinimo. Tačiau dabar jis buvo kažkoks tragiškas.

— Man buvo labai malonu, — tarė misteris Satervaitas. — Mūsų pokalbis buvo labai įdomus ir pamokantis.

Tada jis juokingai mandagiai nusilenkė ir išėjo iš restorano. Naktis buvo šilta, ir kai jis lėtai ėjo gatve, jį aplankė keistas jausmas. Jis pajuto, kad nėra vienas, kad kažkas eina šalia. Veltui jis galvojo, kad tai tik iliuzija, jausmas išliko. Kažkas ėjo šalia jo ta tamsia, ramia gatve, kažkas, ko jis negalėjo matyti. Jis svarstė, kodėl jo mintyse taip aiškiai iškilo misterio Kvino figūra. Jis tiksliai jautė, kad misteris Kvinas eina šalia jo, tačiau jo žvilgsnis rodė, kad taip nėra, kad jis yra vienas.

Bet mintis apie misterį Kviną persekiojo jį ir su ja atsirado dar kai kas — poreikis, kažkoks primygtinumas, slegianti baisios nelaimės nuojauta. Jis turi kažką padaryti — ir skubiai. Kažkas buvo labai negerai, ir jis turi pridėti ranką, kad tai sutvarkytų.

Jausmas buvo toks stiprus, kad misteris Satervaitas negalėjo prieš jį kovoti. Tad užsimerkė ir pabandė geriau įsivaizduoti misterį Kviną. Jei tik jis galėtų paklausti misterį Kviną... Bet net kai ta mintis šmėstelėjo jo galvoje, jis suprato, kad klysta. Niekada iš klausimų misteriui Kvinui nebuvo jokios naudos. “Visos gijos yra jūsų rankose“, — taip sakydavo misteris Kvinas.

Gijos. Kokios gijos? Jis atidžiai išanalizavo savo jausmus ir įspūdžius. Dabar jis jaučia pavojaus artėjimą. Kam jis gresia?

Prieš jo akis iškilo dar vienas vaizdas — Džilijana Vest, sėdinti viena ir besiklausanti radijo.

Misteris Satervaitas numetė pensą laikraščius pardavinėjančiam berniukui ir čiupo laikraštį. Tuoj pat atsivertė Londono radijo programą. Susidomėjęs užfiksavo, kad šį vakarą koncertuoja Joašbimas. Jis dainuoja “Salve Dimora“ iš Fausto ir paskui savo tautines dainas. “Piemens daina“, “Žuvis“, “Ėriukas“ ir t.t.

Misteris Satervaitas sulankstė laikraštį. Suvokimas, ko klausosi Džilijana, paryškino jos paveikslą. Sėdi ten viena...

Keistas tas Filipo Istnio prašymas. Ne kaip vyro, visai ne kaip jo. Istnis nėra sentimentalus. Tai aistringas, pavojingas vyriškis, gal...

Vėl jo mintys konvulsiškai grįžo atgal. Pavojingas vyriškis — tai kažką reiškia.“ Visos gijos yra jūsų rankose“. Tas susitikimas šįvakar su Filipu Istniu gana keistas. Istnis sakė, kad tai laiminga galimybė. Ar tai buvo galimybė? Ar to supainioto plano dalis, apie kurį misteris Satervaitas šįvakar porą kartų pagalvojo?

Jis grįžo mintimis atgal. Pokalbyje su Istniu turi kažkas būti, kažkokia užuomina. Turi būti, nes iš kurgi ta keista pavojaus nuojauta? Apie ką jis kalbėjo? Apie dainavimą, karą, Karuzo.

Karuzo... Misterio Satervaito mintys nelauktai nukrypo į šalį. Joašbimo balsas beveik lygus Karuzo balsui. Džilijana sėdės jo klausydamasi, kai jis skambės tvirtai ir galingai, ataidės aplink kambarį, virpins stiklus...

Jis neteko kvapo. Virpins stiklus! Karuzo dainuoja į vyno taurę, ir ji sudūžta. Joašbimas dainuoja Londono studijoje, o kambaryje už mylios nuo jos suduš ir subyrės stiklas — ne vyno taurė, o plona žalia stiklinė kolba. Krištolinis muilo burbulas nukris, muilo burbulas, kuris tikriausiai nėra tuščias...

Šią akimirką misteris Satervaitas, pasak praeivių, staiga išsikraustė iš proto. Jis atplėšė laikraštį, dar kartą žvilgtelėjo į radijo anonsus ir tada ramia gatve pasileido bėgti kiek kojos neša. Jos gale rado lėtai slenkantį taksi, išokęs į jį, sušuko vairuotojui adresą, ir kad nuo greito atvykimo ten priklauso žmogaus gyvybė ar mirtis. Vairuotojas, palaikęs jį psichiškai nesveiku, bet turtingu, stengėsi iš paskutiniųjų.

Misteris Satervaitas atsilošė. Jo galvoje sūkuriavo fragmentiškos mintys, pamiršti mokyklos mokslo likučiai, Istnio šįvakar išsakytos frazės. Rezonansas... natūralus periodai... Jei galios periodas sutampa su natūraliu periodu... čia kažkas dėl tilto sugriuvimo, kai per jį žygiuoja kareiviai ir jų žingsnių tempas sutampa su tilto periodu. Istnis studijavo tą temą. Istnis žinojo. Ir Istnis yra genijus.

10.45. Joašbimas pradeda koncertą. Dabar tiek yra. Taip, bet iš pradžių bus Faustas. Ar “Piemens daina“ su garsiu šūksniu po priedainio padarys... padarys tai?

Jo mintys sukosi ratu. Tonai, virštoniai, pustoniai. Jis nedaug žino apie tokius dalykus, bet apie juos išmano Istnis. Dėl dievo, kad tik jis suspėtų!

Taksi sustojo. Misteris Satervaitas iššoko iš jo ir užbėgo akmeniniais laiptais į antrą aukštą kaip jaunas atletas. Buto durys buvo praviros. Jis jas atidarė, ir jį pasveikino puikus tenoro balsas. “Piemens dainos“ žodžiai jam buvo pažįstami.

Piemuo mato, kad jo arkliai plaukia sparčiai...

Tad jis suspėjo. Atlapojo svetainės duris. Ten aukštoje kėdėje prie židinio sėdėjo Džilijana.