Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Šią ypatingą popietę jis keliavo atgal pro arbatines, kai atpažino porą, sėdinčią prie vieno iš mažų staliukų ant žolės. Čia buvo Džilijana Vest ir šviesiaplaukis jaunuolis, ir tą pačią akimirką jie atpažino jį. Jis pamatė, kad mergina išraudo ir energingai kažką pasakė savo bičiuliui. Kitą akimirką jis jau jiems abiem gana ceremoningai ir korektiškai spaudė rankas ir priėmė drovų pakvietimą išgerti su jais arbatos.

— Man trūksta žodžių pasakyti jums, sere, — tarė misteris Bernsas, — koks aš dėkingas už tai, kad tą naktį jūs pasirūpinote Džilijana. Ji man viską papasakojo.

— Taip, iš tiesų, — pritarė mergina. — Jūs buvote toks malonus.

Misteris Satervaitas pasijuto pamalonintas ir susidomėjo porele. Jį sujaudino jų naivumas ir nuoširdumas. Be to, jam tai buvo šansas žvilgtelėti į pasaulį, kurio jis gerai nežinojo. Šie žmonės priklausė jam nežinomai klasei.

Nors ir kiek sausokas, misteris Satervaitas sugebėdavo būti labai simpatiškas. Greitai jis jau klausėsi visko apie savo naujuosius draugus. Jis pastebėjo, kad misteris Bernsas tapo Čarliu, ir buvo nepasiruošęs teiginiui, kad porelė susižadėjo.

— Tiesą pasakius, — tarė misteris Bernsas su žvaliu atvirumu, tai įvyko šią popietę, ar ne, Džile?

Bernsas dirbo klerku laivų bendrovėje. Jis gaudavo neprastą atlyginimą, turėjo nedaug savo paties pinigų, ir jie ruošėsi netrukus susituokti.

Misteris Satervaitas klausėsi, linkčiojo ir sveikino.

“Paprastas jaunuolis, — pagalvojo jis, — labai paprastas jaunuolis. Mielas, tiesmukas vyriokas, geros nuomonės apie save, bet neišpuikęs, gerai atrodo, bet nėra per daug gražus. Jame nėra nieko stebėtino, ir jis niekada nepadarys nieko stulbinančio. O mergina jį myli...“

Garsiai jis pasakė:

— O misteris Istnis...

Jis nutilo tyčia, bet pasakė pakankamai, kad iššauktų efektą, kuriam buvo nepasiruošęs. Čarlio Bernso veidas patamsėjo, ir Džilijana atrodė susirūpinusi. Jis pagalvojo, kad net daugiau, nei susirūpinusi. Ji baiminosi.

— Man tai nepatinka, — pasakė ji tyliai. Jos žodžiai buvo skirti misteriui Satervaitui, tarsi ji instinktyviai suvoktų, jog jis supras jausmą, nesuprantamą jos draugui. — Matote — jis daug ką dėl manęs padarė. Jis drąsino mane, kad imčiausi dainavimo ir... ir padėjo man dainuoti. Bet visą laiką aš žinojau, kad mano balsas iš tiesų nėra geras — ne pirmos klasės. Žinoma, aš buvau susižadėjusi...

Ji nutilo.

— Tu turėjai ir daug rūpesčių, — pasakė Bernsas. — Merginos nori, kad kas nors jomis rūpintųsi. Džilijana turėjo daug nemalonumų, misteri Satervaitai. Taip pat kildavo ir daug nesusipratimų. Matote, ji puikios išvaizdos, ir... na, tai visada kelia problemas merginai.

Dabar misteriui Satervaitui buvo papasakota apie įvairius nuotykius, kuriuos Bernsas neaiškiai apibūdino kaip “nemalonumus“. Jaunuolis, kuris nusišovė, nepaprastas banko valdybos pirmininko elgesys (kuris buvo vedęs!), aistringas nepažįstamasis (tikriausiai kvailas), laukinis vyresnio dailininko elgesys. Tragedijų ir aistros pėdsakai Džilijanos Vest gyvenime, išdėstyti kasdienišku Čarlio Bernso balsu.

— Ir, mano supratimu, — užbaigė jis, — tas Istnis yra truputį trenktas. Jei aš nebūčiau ja pasirūpinęs, Džilijanai jis būtų sukėlęs daug rūpesčių.

Jo juokas misteriui Satervaitui atrodė kiek kvailas, ir merginos veido nenušvietė šypsena. Ji atidžiai žiūrėjo į misterį Satervaitą.

— Filas teisus, — kalbėjo ji lėtai. — Žinau, jis manimi rūpinasi, ir jis rūpi man kaip draugas, bet... bet tik ir tiek. Nežinau, kaip jis pakels žinią apie Čarlį. Jis... Aš taip bijau, kad jis bus...

Ji užsikirto, neaiškiai nujausdama pavojus.

— Jei galėčiau jums kaip nors padėti, — šiltai ištarė misteris Satervaitas, — meldžiu įsakyti man.

Jam pasirodė, kad Čarlis Bernsas truputį įsižeidė, bet Džilijana tuoj pat pasakė:

— Dėkui jums.

Misteris Satervaitas paliko savo naujuosius draugus, išgavęs pažadą, kad kitą antradienį jis išgers arbatos su Džilijana.

Kai atėjo antradienis, misteris Satervaitas pajuto malonaus laukimo drebuliuką. Jis pagalvojo: “Aš esu senis, bet ne per daug senas, kad manęs nejaudintų veidas. Veidas...“ Tada jis papurtė galvą, nujausdamas kažką bloga.

Džilijana buvo viena. Čarlis turėjo ateiti vėliau. Ji atrodė daug laimingesnė, pagalvojo misteris Satervaitas, tarsi nuo jos pečių būtų nuimta našta. Iš tiesų ji nuoširdžiai apie tai prakalbo.

— Aš labai bijojau pasakyti Filui apie Čarlį. Tai buvo kvaila. Pasirodo, aš gerai nepažįstu Filo. Žinoma, jis nusiminė, bet buvo toks mielas! Iš tiesų mielas. Pažiūrėkite, ką jis man atsiuntė šįryt — vestuvių dovaną. Argi tai ne puiku?

Tai išties buvo gana puiku tokioms jaunuolio, kaip Filas Istnis, galimybėms. Paskutinio modelio keturių lempų belaidis radijas.

— Matote, mes abu labai mėgstame muziką, — paaiškino mergina. — Filas sakė, kad kai aš klausysiuosi per šitą koncertų, aš visada nors truputį apie jį pagalvosiu. Tikrai taip ir bus. Juk mes buvome tokie geri draugai.

— Jūs turite didžiuotis savo draugu, — švelniai pasakė misteris Satervaitas. — Atrodo, kad jis atlaikė smūgį kaip tikras sportininkas.

Džilijana linktelėjo. Jis pamatė, kaip ašaros sužibo jos akyse.

— Jis paprašė manęs vienos paslaugos. Šiandien yra mūsų pirmosios susitikimo dienos metinės. Jis paprašė manęs šį vakarą ramiai pasėdėti namuose, pasiklausyti programos ir niekur neiti su Čarliu. Pasakiau, kad taip ir padarysiu ir kad aš labai sujaudinta, ir kad galvosiu apie jį dėkingai ir švelniai.

Misteris Satervaitas linktelėjo, bet jis buvo sutrikęs. Jis retai klaidingai įvertindavo žmogaus charakterį ir įvertino Filipą Istnį, kaip negalintį daryti tokių sentimentalių darbelių. Jaunuolis tikriausiai bus banalesnis nei jis manė. Džilijana aiškiai manė, kad toks poelgis tinka jos atstumto meilužio charakteriui. Misteris Satervaitas buvo kiek — tik truputį — nusivylęs. Jis pats sentimentalus ir tai žino, bet iš likusio pasaulio tikėjosi geresnių dalykų. Be to, sentimentalumas būdingas jo amžiui. Jis neturi vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje.

Jis paprašė Džilijanos padainuoti, ir ji sutiko. Jis pasakė, kad jos balsas žavingas, bet pats gerai suvokė, kad jis aiškiai antrarūšis. Bet koks jos profesinis pasisekimas būtų laimimas dėl jos veido, o ne dėl balso.

Jis neypatingai troško vėl sutikti jaunąjį Bernsą, tad pakilo eiti. Tuo metu jo dėmesį patraukė stovintis ant židinio atbrailos dekoratyvinis daiktas, kuris tarp kitų blizgučių atrodė kaip brangakmenis ant šiukšlių krūvos.

Tai buvo kreiva kolba iš plono žalio stiklo, ilgakotė ir grakšti, kuri, padėta ant krašto, atrodė kaip milžiniškas muilo burbulas, vaivorykštinio stiklo rutulys. Džilijana pastebėjo jo susidomėjimą.

— Tai priešvestuvinė dovana nuo Filo. Manau, ji gana graži. Jis dirba tokiame stiklo fabrike.

— Tai gražus daikčiukas, — pagarbiai pasakė misteris Satervaitas. — Murano stiklo pūtėjai galėtų tokiu didžiuotis.

Jis nuėjo, staiga keistai stipriau susidomėjęs Filipu Istniu. Nepaprastai įdomus jaunuolis. Tačiau mergina su nuostabiu veidu pasirinko Čarlį Bernsą. Kokia keista ir neperprantama visata!

Misteris Satervaitas ką tik sugalvojo, kad pastebėdamas žymų Džilijanos Vest grožį tą vakarą, su misteriu Kvinu kažkaip sugadino visus planus. Paprastai visi susitikimai su šiuo keistu žmogumi baigdavosi kažkokiu keistu ir nenumatytu atsitikimu. Tikriausiai tikėdamasis susidurti su paslapties žmogumi, misteris Satervaitas pasuko į “Arlekino“ restoraną, kur kartą jis susitiko misterį Kviną, ir misteris Kvinas sakė, kad jis dažnai čia lankosi.