Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Norėčiau sužinoti, kodėl! Būna visokių klebono padėjėjų! Jums reikėtų pamatyti Noelį ant žirgo.

— O taip, — pritarė misteris Satervaitas. — O taip, be abejonės.

Įėjo pasiuntinukas su telegrama ant padėklo. Mardžerė ją atplėšė.

— Rytoj mama parvažiuoja namo, — pasakė ji. — Nuobodybė. Duok Dieve, kad ji apsistotų kitur.

Misteris Satervaitas nekomentavo šių dukros jausmų. Galbūt jis manė, kad ji teisi.

— Tokiu atveju, — sumurmėjo, — grįžtu į Londoną. IV

Misteris Satervaitas nebuvo patenkintas savimi. Jis jautė, kad ta savotiška problema liko neišspręsta. Tiesa yra ta, kad grįžus ledi Strenlei, jo atsakomybė baigėsi, tačiau jis buvo tikras, kad neišgirdo Ebots Medo paslapties pabaigos.

Bet kitas įvykis buvo toks rimtas, kad užklupo jį visiškai nepasiruošusį.

“Daily Megaphone“ antraštė: “Baronaitė mirė savo vonioje“. Kitų laikraščių kalba buvo delikatesnė ir nuosaikesnė, bet faktai liko tie patys. Ledi Strenlei buvo rasta negyva savo vonioje, ir jos mirtis apibūdinta taip: tikriausiai nuskendo. Manoma, kad ji prarado sąmonę, ir tokioje būsenoje jos galva nuslydo po vandeniu.

Bet misterio Satervaito netenkino toks paaiškinimas. Pasišaukęs savo kamerdinerį, jis susitvarkė greičiau nei įprastai, ir po dešimties minučių savo dideliu Rols Roisu jau lėkė kiek įkabindamas iš Londono.

Bet kaip bebūtų keista, jis pasuko ne į Ebots Medą, o į mažą užeigą už kokių penkiolikos mylių, kurios pavadinimas buvo gana neįprastas — “Varpai ir juokdarys“. Su dideliu palengvėjimu jis išklausė žinią, kad misteris Harlis Kvinas vis dar čia gyvena. Po minutėlės jis jau stovėjo akis į akį su draugu.

Misteris Satervaitas sučiupo jį už rankos ir tuoj pat ėmė su juo susijaudinęs kalbėtis.

— Aš siaubingai nusiminęs. Privalote man padėti. Mane apniko baisus jausmas, kad gali būti per vėlu — kad ta nuostabi mergina išeis po jos, nes ji yra nuostabi mergina, nuostabiausia pasaulyje.

— Pasakykite man, — nusišypsojo misteris Kvinas, — apie ką čia kalbate?

Misteris Satervaitas priekaištingai pasižiūrėjo į jį.

— Jūs žinote. Esu visiškai tikras, kad žinote. Bet aš jums papasakosiu.

Jis ištarškėjo pasakojimą apie savo viešnagę Ebots Mede, ir, kaip visada greta misterio Kvino, jautė malonumą pasakodamas. Jis buvo iškalbingas, subtilus ir smulkmeniškas.

— Tad matote, — užbaigė, — turi būti kažkoks paaiškinimas.

Jis viltingai pažvelgė į misterį Kviną, kaip kad šuo žiūri į savo šeimininką.

— Betgi jūs turite išspręsti problemą, o ne aš, — tarė misteris Kvinas. — Aš nepažįstu tų žmonių. Jūs juos pažįstate.

— Pažinojau barono mergytes keturiasdešimt metų, — išdidžiai pareiškė misteris Satervaitas.

Misteris Kvinas linktelėjo su tokia užuojauta, kad antrasis svajingai tęsė:

— Tada Braitone, Botičetis — Boutsapsetis, gana kvailas juokelis, bet kaip mes kvatojome... Dieve Dieve, tada aš buvau jaunas. Krėčiau visokias kvailystes. Pamenu jų kambarinę. Jos vardas buvo Alisa, tokia graži merga, labai sąmojinga. Pamenu, kad pabučiavau ją viešbučio koridoriuje, ir viena iš mergaičių vos manęs nenutvėrė. Dieve Dieve, kaip seniai tas buvo.

Jis vėl papurtė galvą ir atsiduso. Tada pažiūrėjo į misterį Kviną.

— Tad jūs negalite man padėti, — ilgesingai pasakė. — Kitais kartais...

— Kitais kartais jūs puikiai išsisukdavote savo paties pastangomis, — rimtai pasakė misteris Kvinas. — Manau, kad ir dabar bus tas pats. Jūsų vietoje aš dabar vykčiau į Ebots Medą.

— Na, taip, na, taip, — sutiko misteris Satervaitas, — aš taip ir norėjau daryti. Ar negalėčiau jūsų įkalbėti, kad vyktumėte su manimi?

Misteris Kvinas pakratė galvą.

— Ne, — pasakė jis, — mano darbai čia atlikti. Išvykstu beveik tuoj pat.

Ebots Mede misterį Satervaitą tuoj pat nuvedė pas Mardžerę Geil. Ji sėdėjo sausomis akimis prie stalo miegamajame, ant kurio buvo išmėtyti visokie popieriai. Jį sujaudino jos pasisveikinimas. Atrodė, kad jai labai malonu jį matyti.

— Rolis su Marse ką tik išvyko. Misteri Satervaitai, daktarai klysta. Aš įsitikinusi, absoliučiai įsitikinusi, kad mano mamą įstūmė po vandeniu ir ten laikė. Ją nužudė, o žudikas nori užmušti ir mane. Aš tuo tikra. Todėl... — ji parodė į dokumentą priešais save.

— Rašiau savo testamentą, — paaiškino ji. — Daugybė pinigų ir tam tikra nuosavybės dalis nepaveldima su titulu, be to, dar yra ir mano tėvo pinigai. Visa, ką galiu, palieku Noeliui. Žinau, kad jis tai panaudos geriems tikslams. O Rolių aš nepasitikiu, jis visada siekia to, ką gali gauti. Ar pasirašysite kaip liudininkas?

— Mano miela jaunoji ledi, — tarė misteris Satervaitas, — testamentą turite rašyti, matant dviem liudininkams, ir šie liudininkai turi pasirašyti tuo pačiu metu.

Mardžerė atmetė šį teisinį pareiškimą.

— Man tai visai nesvarbu, — paskelbė. — Kleiton matė, kaip aš rašau, ir tada pasirašė. Norėjau paskambinti liokajui, bet jūs padarysite tą patį.

Misteris Satervaitas neprotestavo, išsitraukė savo parkerį ir, ruošdamasis pridėti savo parašą, staiga sustingo.

Vardas, parašytas virš jo paties, iššaukė atsiminimų griūtį. Alisa Kleiton.

Atrodė, kad kažkokia svarbi mintis bando prasibrauti į jo protą. Alisa Kleiton — čia yra kažkokia prasmė. Kažkaip į tai įpainiotas misteris Kvinas. Kažkas, ką jis neseniai pasakė misteriui Kvinui.

Na, taip. Jos vardas buvo Alisa Kleiton. Graži merga. Žmonės keičiasi — taip, bet ne šitaip. Ir jis žino, kad Alisos Kleiton akys buvo rudos. Kambarys susiūbavo ir ėmė suktis aplink jį. Jis parkrito ant kėdės ir tarsi iš labai toli išgirdo susirūpinusį Mardžerės balsą.

— Ar jums bloga? O, kas gi tai? Jūs tikriausiai susirgote.

Jis atsigavo. Paėmė jos ranką.

— Mieloji, dabar aš viską suprantu. Turite pasiruošti dideliam sukrėtimui. Moteris viršuje, kurią vadinate Kleiton, visai nėra Kleiton. Tikroji Alisa Kleiton nuskendo su “Uralija“.

Mardžerė spoksojo į jį:

— Kas... kas gi ji tada?

— Aš neklystu, aš negaliu klysti. Moteris, kurią vadinate Kleiton, yra jūsų motinos sesuo, Beatričė Beron. Pamenate, pasakojote man, jog jai į galvą trenkė sija? Manau, kad tas smūgis sugriovė jos atmintį, ir taip jūsų motina pamatė galimybę...

— Nušvilpti titulą? — karčiai paklausė Mardžerė. — Taip, ji būtų taip pasielgusi. Baisu sakyti tai dabar, kai ji mirusi, bet ji tokia buvo.

— Beatričė buvo vyresnioji sesuo, — tęsė misteris Satervaitas. — Po jūsų dėdės mirties ji paveldėtų viską, o jūsų motina — nieko. Jūsų motina paskelbė, kad sužeista mergina yra jos kambarinė, o ne sesuo. Mergina atsigavo nuo smūgio ir, žinoma, patikėjo tuo, kas jai buvo sakoma — kad ji yra Alisa Kleiton, jūsų motinos kambarinė. Įsivaizduoju, kad kiek vėliau jos atmintis ėmė grįžti, tačiau tasai smūgis, smogtas prieš daugelį metų, pagaliau sukėlė protinę negalią.

Mardžerė žiūrėjo į jį iš siaubo išplėstomis akimis.

— Ji nužudė mamą ir norėjo nužudyti mane, — iškvėpė ji.

— Taip, atrodo, — sutiko misteris Satervaitas. — Jos galvoje sukosi tik viena dumblina mintis — kad jos palikimas pavogtas ir laikomas jūsų ir jūsų motinos.

— Bet... bet Kleiton yra tokia sena...

Misteris Satervaitas kurį laiką tylėjo, nes prieš jo akis iškilo toks vaizdas — išbalusi sena moteris žilais plaukais ir spinduliuojanti auksaplaukė būtybė, sėdinti saulės atokaitoje Kanuose. Seserys! Ar gali taip būti? Jis prisiminė, kokios panašios buvo barono mergytės.