Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Tačiau du gyvenimai ėjo skirtingomis vagomis...

Jis staiga papurtė galvą, sukrėstas gyvenimo stebuklų ir nusivylimų. Atsisuko į Mardžerę ir švelniai pasakė:

— Geriau lipkime į viršų jos pažiūrėti.

Jie rado Kleiton sėdinčią darbo kambarėlyje, kuriame ji siūdavo. Kai jie įėjo, ji nepasuko galvos dėl priežasties, kurią misteris Satervaitas netrukus išsiaiškino.

— Širdies smūgis, — sušnibždėjo, palietęs šaltą petį. — Turbūt tai geriausia šiuo atveju.

Elenos veidas I

Misteris Satervaitas sėdėjo vienas savo didelėje Operos ložėje, pirmoje eilėje. Ant durų buvo spausdinta kortelė su jo pavarde. Būdamas menų mėgėju ir žinovu, misteris Satervaitas ypatingai žavėjosi gera muzika, kiekvienais metais buvo reguliarus Kovent Gardeno lankytojas ir sezono metu gaudavo ložę antradieniais ir penktadieniais.

Bet nedažnai jis sėdėdavo joje vienas. Jis buvo visuomeniškas mažas džentelmenas ir mėgo užpildyti savo ložę aukštosios visuomenės, kuriai pats priklausė, elitu, taip pat meno pasaulio aristokratija, kurioje jis irgi jautėsi kaip namie. Šį vakarą jis sėdėjo vienas, nes jį nuvylė grafienė. Grafienė, būdama graži ir žymi moteris, dar buvo ir gera motina. Jos vaikus užpuolė ta paprasta ir varginanti liga, kiaulytė, ir grafienė liko namuose graudžiai pasišnekučiuoti su smarkiai iškrakmolytomis slaugėmis. Jos vyras, kuris suteikė jai aukščiau minėtus vaikus ir titulą, bet šiaip buvo visiškas menkysta, pasinaudojo galimybe išsisukti. Muzika kėlė jam tik nuobodulį.

Tad misteris Satervaitas sėdėjo vienas. Tą vakarą buvo atliekama “ Cavalleria Rusticana“ ir “ Pagliacci“, 22 ir kadangi pirmasis kūrinys jam niekada nekėlė susižavėjimo, jis atvyko kaip tik leidžiantis užuolaidai, per Sentucos mirties agoniją, ir galės apžvelgti pastatą prityrusiu žvilgsniu prieš tai, kai visi, norintys susitikti su draugais ar pakovoti dėl kavos bei limonado, išsiverš iš salės. Misteris Satervaitas sureguliavo savo teatrinius žiūronus, apžvelgė salę, pasižymėjo savo aukas ir nusileido žemyn su geru planu, ką pakviesti į savo kompaniją. Tačiau šio plano vykdyti nepradėjo, nes kaip tik už savo ložės jis atsimušė į aukštą tamsiaplaukį ir atpažino jį. Jį nupurtė malonus susijaudinimo virpulys.

— Misteris Kvinas! — riktelėjo misteris Satervaitas.

Jis šiltai paspaudė savo draugui ranką ir suspaudė ją taip, tarsi bijotų, kad šis bet kurią akimirką ištirps ore.

— Jūs turite atsisėsti mano ložėje, — pareikalavo misteris Satervaitas. — Jūs ne su kompanija?

— Ne, aš sėdžiu vienas parteryje, — nusišypsojo misteris Kvinas.

— Tada viskas tvarkoj, — tarė misteris Satervaitas ir su palengvėjimu atsiduso.

Jo elgesys buvo beveik komiškas.

— Jūs labai malonus, — pasakė misteris Kvinas.

— Visai ne. Man tai malonumas. Nežinojau, kad domitės muzika.

— Yra priežastys, dėl kurių mane traukia“ Pagliacci “.

— O! Na, žinoma, — sutiko misteris Satervaitas, gudriai linkčiodamas, nors jam būtų buvę nelengva paaiškinti, kodėl jis panaudojo kaip tik šį išsireiškimą: “Na, žinoma, taip ir turi būti“.

Jie grįžo į ložę, nuaidėjus pirmam skambučiui, ir pasilenkę per turėklus, stebėjo žmones, grįžtančius į parterį.

— Štai graži galvutė, — staiga paskelbė misteris Satervaitas.

Jis žiūronais mostelėjo į vietą po jais, parteryje. Ten sėdėjo mergina, kurios veido jie negalėjo matyti — matėsi tik tyras plaukų auksas, kuris derėjo prie skrybėlaitės, ir dar baltas kaklas.

— Graikiška galva, — pagarbiai pareiškė misteris Satervaitas. — Visiškai graikiška. — Jis laimingas atsiduso. — Kai pagalvoji, tai labai nedaugeliui žmonių tinka jų plaukai. Dabar dar labiau tai matosi, kai visi trumpai apsikirpę.

— Jūs labai pastabus, — tarė misteris Kvinas.

— Aš matau dalykus, — pripažino misteris Satervaitas. — Iš tikrųjų matau. Pavyzdžiui, tą galvutę išskyriau tuoj pat. Vėliau turėsime pažvelgti į jos veidą. Bet esu tikras, kad jis nepatiks. Tai būtų galimybė iš tūkstančio.

Vos jam ištarus paskutinius žodžius, sumirgėjo ir užgeso šviesos, pasigirdo šaižus dirigento batutos cinktelėjimas, ir opera prasidėjo. Tą naktį dainavo naujas tenoras, vadinamas antruoju Karuzo. Laikraščiai nešališkai skelbė, kad jis jugoslavas, čekas, albanas, vengras ir bulgaras. Jis atliko neįprastą koncertą Albert Hole, tautinių dainų iš jo gimtųjų kalvų programą, su specialiai paruoštu orkestru. Dainos buvo atliekamos keistais pustoniais, ir busimieji muzikai apibūdino jas kaip “per daug nuostabias“. Tikrieji muzikai sprendė neryžtingai, suvokdami, kad klausa turi būti specialiai ištreniruota ir suderinta, tad kritikuoti nelabai įmanoma. Kai kuriems žmonėms palengvėjo, suvokus, kad šį vakarą Joašbimas dainavo paprasta italų kalba su visais tradiciškais šniurkščiojimais ir virpesiais.

Po pirmo veiksmo nusileido užuolaida, ir prapliupo audringi aplodismentai. Misteris Satervaitas pasisuko į misterį Kviną. Jis suvokė, kad pastarasis laukė jo, norėdamas išgirsti jo nuomonę, ir šiek tiek pasipūtė. Pagaliau, jis žino. Kaip kritikas jis yra beveik neklystantis.

Jis labai lėtai palenkė galvą.

— Tai tikras dalykas, — tarė.

— Jūs taip manote?

— Balsas nuostabus kaip Karuzo. Žmonės to iš pradžių nesuvoks, nes jo technika dar nėra nuostabi. Yra šiurkščių kraštų, atakose jam kiek trūksta tikrumo. Bet balsas fantastiškas.

— Ėjau į jo koncertą Albert Hole, — pasakė misteris Kvinas.

— Tikrai? Aš negalėjau eiti.

— Jis padarė puikų hitą iš Piemens dainos.

— Skaičiau apie tai, — pasakė misteris Satervaitas.

— Kiekvienas priedainis baigiasi aukšta nata — tarsi šūksniu. Nata tarp la ir si bemol. Labai įdomu.

Joašbimą iššaukė tris kartus, jis lankstėsi ir šypsojosi. Užsidegė šviesos, ir žmonės pradėjo skirstytis. Misteris Satervaitas pasilenkė, norėdamas pamatyti merginą su auksine galvute. Ji atsistojo, pasitaisė šaliką ir atsisuko.

Misteriui Satervaitui užėmė kvapą. Jis žinojo, kad tokie veidai kuria pasaulio istoriją.

Mergina nuėjo prie laiptų, šalia jos žingsniavo jos palydovas, jaunas vyriškis. Ir misteris Satervaitas pastebėjo, kaip visi vyrai netoliese pažiūrėdavo į ją... Ir toliau vogčiomis žiūrėjo.

“Grožis! — pagalvojo misteris Satervaitas. — Yra toks dalykas. Ne žavesys, ne patrauklumas, ne magnetizmas, ne vienas iš tų dalykų, apie kuriuos mes taip vingriai kalbame, — ne, tai tik grynas grožis. Veido forma, antakių linijos, skruostikauliai.“

Jis tylutėliai pacitavo:

— “Veidas, kuris paskandino tūkstantį laivų“.

Ir pirmą kartą jam paaiškėjo šių žodžių reikšmė.

Jis pažiūrėjo į misterį Kviną, kuris stebėjo jį, suprasdamas, kad nėra žodžių išreikšti tam, ką dabar pajuto misteris Satervaitas.

— Man visada buvo įdomu, — pasakė jis paprastai, — kokios iš tiesų yra tokios moterys.

— Ką turite galvoje?

— Elena, Kleopatra, Marija Stiuart.

Misteris Kvinas susimąstęs linktelėjo.

— Jei išeisime, — pasiūlė, — galime... pamatyti.

Jie išėjo drauge, ir jiems pavyko. Pora, kurios jie ieškojo, sėdėjo ant fotelių laiptų viduryje. Pirmą kartą misteris Satervaitas įsižiūrėjo į merginos palydovą, tamsiaplaukį jaunuolį, negražų, bet kažkokį nepailstamai ugningą. Veide daug keistų kampų; išsikišę skruostikauliai, galingas, kiek išlenktas smakras, giliai įsodintos akys, kurios keistai švytėjo tamsoje, tankūs antakiai.