Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Ledi Strenlei užsidegė cigaretę, sukryžiavo dailias kojas, apmautas ploniausio šilko kojinaitėmis, ir sumurmėjo:

— Taip, man iš tiesų gana neramu dėl Mardžerės.

— Dieve mano, — tarė misteris Satervaitas, — kodėl gi jūs nerimaujate?

Ledi Strenlei atkreipė į jį dailias žydras akutes.

— Jūs niekada nebuvote jos sutikęs, ar ne? Ji Čarlzo dukra, — pridūrė paslaugiai.

Jei “Kas yra kas“ įrašai buvo griežtai teisingi, tai įrašai, susiję su ledi Strenlei, galėtų baigtis šitaip: hobis: ištekėjimas. Ji plaukė per gyvenimą, mesdama vyrus. Prarado tris dėl skyrybų ir vieną dėl mirties.

— Jei ji būtų Rudolfo vaikas, dar galėčiau tai suprasti, — susimąsčiusi šnekėjo ledi Strenlei. — Jūs prisimenate Rudolfą? Jis visada buvo temperamentingas. Po šešių mėnesių nuo mūsų vestuvių man teko kreiptis į tą keistą įstaigą — santuokinį notariatą, ar kaip ten. Žinote, ką turiu galvoje. Dėkui Dievui, dabar viskas daug paprasčiau. Pamenu, turėjau parašyti jam kvailiausią laišką — mano advokatas praktiškai man jį diktavo. Žinote, prašau jį grįžti, darysiu viską, ką galėsiu, ir t.t., ir t.t., bet Rudolfu niekada negali pasikliauti — jis toks temperamentingas. Jis tuoj pat parskubėjo namo, o tai buvo visai ne tai, ko norėjo advokatai.

Ji atsiduso.

— O Mardžerė? — misteris Satervaitas taktiškai grąžino ją atgal prie pašnekesio temos.

— Žinoma. Kaip tik ruošiausi jums pasakyti, ar ne? Mardžerė kai ką matė ar tai girdėjo. Žinote, šmėklas ir panašiai. Net nepagalvojau, kad Mardžerės vaizduotė taip įsišėls. Ji yra miela gera mergaitė, visada tokia buvo, bet truputį... buka.

— Neįmanoma, — sumurmėjo misteris Satervaitas, — sumišęs stengdamasis pasakyti komplimentą.

— Tiesą pasakius, labai buka, — pasakė ledi Strenlei. — Jai nerūpi šokiai, kokteiliai ar tie dalykai, kurie turi rūpėti jaunoms merginoms. Jai daug labiau patinka tupėti namuose ar medžioti, vietoj to, kad kur išeitų su manimi.

— Vaje vaje, — atsiduso misteris Satervaitas. — Sakote, ji nevažiuoja su jumis?

— Na, aš jos ir nespaudžiau. Dukros veikia slegiančiai.

Misteris Satervaitas pabandė įsivaizduoti ledi Strenlei, lydimą rimtos dukters, bet jam nepavyko.

— Man atrodo, kad Mardžerė kraustosi iš proto, — džiugiai tęsė Mardžerės motina. — Man sakė, kad balsų girdėjimas yra labai blogas ženklas. Čia ne Ebots Medas, kur vaidenosi. Senasis pastatas sudegė iki pamatų 1836-aisiais, ir buvo pastatyti ankstyvųjų Viktorijos laikų stiliaus rūmai, kuriuose paprasčiausiai negali vaidentis. Jie per daug bjaurūs ir kasdieniški.

Misteris Satervaitas kostelėjo. Jam buvo įdomu, kodėl visa tai pasakojama.

— Tikriausiai maniau, — ledi Strenlei nusišypsojo spindinčia šypsena, — kad jūs galėtumėte man padėti.

— Aš?

— Taip. Jūs rytoj grįžtate į Angliją, tiesa?

— Taip. Grįžtu, — atsargiai atsakė misteris Satervaitas.

— Ir jūs pažįstate visus tuos tyrinėtojus. Juk visus pažįstate.

Misteris Satervaitas šyptelėjo. Jo silpnybė buvo visus pažinoti.

— Tad kas gali būti paprasčiau? — tęsė ledi Strenlei. — Aš niekada nebendrauju su tokiais žmonėmis. Žinote, su tais rimtais barzdotais ir paprastai akiniuotais vyriškiais. Jie man siaubingai nuobodūs, ir aš jiems parodau savo blogiausias savybes.

Misteris Satervaitas kiek suglumo. Ledi Strenlei ir toliau jam spindinčiai šypsojosi.

— Tad viskas sutarta, ar ne? — pasakė žvaliai. — Jūs vyksite į Ebots Medą ir susitiksite su Mardžere, ir viską sutvarkysite. Aš būsiu jums labai dėkinga. Žinoma, jei Mardžerė iš tiesų kraustosi iš proto, aš grįšiu namo. O! Štai Bimbas.

Jos šypsena iš spindinčios virto akinančia.

Prie jų ėjo jaunas vyras baltu medvilniniu teniso kostiumu. Jis buvo maždaug dvidešimt penkerių ir ypač geros išvaizdos.

Jaunuolis paprastai pasakė:

— Aš visur jūsų ieškojau, Baba.

— Kaip tas tenisas?

— Užkrečiantis.

Ledi Strenlei atsikėlė. Ji pasuko galvą ir per petį saldžiai sumurmėjo misteriui Satervaitui:

— Tiesiog nuostabu, kad man padėsite. Niekada to nepamiršiu.

Misteris Satervaitas pažiūrėjo į nutolstančią porelę.

— Įdomu, — sušnibždėjo susimąstęs, — ar Bimbas bus Nr. 5? II

Prabangaus traukinio konduktorius rodė misteriui Satervaitui vietą, kur prieš keletą metų ant bėgių įvyko avarija. Kai jis baigė savo jausmingą pasakojimą, pašnekovas pažvelgė į viršų ir pamatė gerai pažįstamą veidą, besišypsantį jam pro konduktoriaus petį.

— Mano brangusis misteris Kvinas, — ištarė misteris Satervaitas.

Jo susiraukšlėjęs veidas nušvito šypsena.

— Koks sutapimas! Mes abu grįžtame į Angliją tuo pačiu traukiniu. Manau, vykstate ten.

— Taip, — atsakė misteris Kvinas. — Aš ten turiu gan svarbių reikalų. Ar jūs vakarieniaujate pirmos klasės restorane?

— Visada taip darau. Aišku, laikas absurdiškas — pusė septynių, bet mažiau rizikuoju dėl gaminimo.

Misteris Kvinas supratingai linktelėjo.

— Aš irgi, — pasakė. — Mes tikriausiai galėtume susėsti kartu.

Pusę septynių misterį Kviną su misteriu Satervaitu galėjai rasti įsitaisiusius vienas priešais kitą prie staliuko vagone-restorane. Misteris Satervaitas stebeilijosi į vynų sąrašą, paskui atsisuko į savo kompanioną.

— Nemačiau jūsų nuo... o taip, nuo Korsikos. Tądien jūs išvykote taip staiga.

Misteris Kvinas gūžtelėjo pečiais.

— Ne staigiau nei paprastai. Žinote, kad ateinu ir išeinu. Ateinu ir išeinu.

Tie žodžiai lyg ir kažką priminė misteriui Satervaitui. Jam nugara perbėgo šiurpuliukas, tačiau tai nebuvo nemalonus jausmas, greičiau priešingai. Jį apėmė malonus laukimo pojūtis.

Misteris Kvinas laikė butelį raudonojo vyno ir skaitė jo etiketę. Butelis buvo tarp jo ir lempos, tad kurį laiką jo figūrą gaubė raudona pašvaistė.

Misteris Satervaitas vėl pajuto susijaudinimo virpulį.

— Anglijoje turiu lyg ir misiją, — prisiminė, plačiai šypsodamasis. — Gal pažįstate ledi Strenlei?

Misteris Kvinas papurtė galvą.

— Tai senas titulas, — paaiškino misteris Satervaitas. — Labai senas. Vienas iš nedaugelio, kuris perduotas per moteriškąją liniją. Ji yra baronaitė. Išties gana romantiška istorija.

Misteris Kvinas patogiau įsitaisė kėdėje. Padavėjas pristūmė vežimėlį ir tarsi burtininkas išdėliojo priešais juos puodukus su sriuba. Misteris Kvinas atsargiai jos paragavo.

— Jūs norite man nutapyti vieną iš tų jūsų nuostabių aprašomųjų portretų, — sumurmėjo. — Tiesa?

Misteris Satervaitas jam džiugiai nusišypsojo.

— Ji išties nuostabi moteris, — pradėjo. — Žinote, šešiasdešimtmetė... Taip, sakyčiau, jai mažiausiai šešiasdešimt. Ją ir jos seserį pažįstu nuo vaikystės. Vyresnės vardas — Beatričė. Beatričė ir Barbara. Prisimenu jas kaip barono dukras. Abi išvaizdžios, o tais laikais jiems trūko pinigų. Bet tai buvo prieš daugelį metų... viešpatėliau, aš pats tada buvau jauniklis, — atsiduso misteris Satervaitas. — Tarp jų ir titulo buvo keletas kartų. Man rodos, senasis lordas Strenlėjus buvo pirmasis kartą pašalintas pusbrolis. Ledi Strenlei gyvenimas buvo gana romantiškas nuotykis. Trys netikėtos mirtys — du senojo vyro broliai ir sūnėnas. Tada “Uralija“. Pamenate “Uralijos“ sudužimą? Ji atsitrenkė į pakrantę Naujojoje Zelandijoje. Barono merginos buvo laive. Beatričė nuskendo. Ši, Barbara, buvo tarp keleto išsigelbėjusiųjų. Po šešių mėnesių senasis Strenlėjus mirė, ji paveldėjo titulą ir gavo didelį palikimą. Nuo tada ji gyvena tik... sau! Ji liko tokia pati, graži, nesąžininga, visiška beširdė, susidomėjusi tik savimi. Ji turėjo keturis vyrus, ir aš neabejoju, kad po kelių akimirkų gaus ir penktąjį.