Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Jis vaizdavosi ją išeinančią iš namo prieblandoje ir vaikštinėjančią po sodą. Kartais jis trokšdavo paklausti Manuelio, kaip yra iš tikrųjų, bet atsispirdavo tam troškimui. Jam labiau patiko įsivaizduoti.

Persimetęs keliais žodžiais su Manueliu ir mandagiai priėmęs oranžinį rožės pumpurą, misteris Satervaitas nuėjo prie jūros kiparisų taku. Buvo nuostabu sėdėti čia — nieko pakraštyje — su tuo stačiu šlaitu priešaky. Tai priminė jam “Tristaną ir Izoldą“, trečio veiksmo pradžią su Tristanu ir Kurvenaliu — tą vienišą laukimą ir Izoldą, atbėgančią prie jūros, ir Tristaną, mirštantį ant jos rankų.

(Ne, mažoji Olga niekada neatliks Izoldos. Izoldos iš Kornvelio, karališkos heteros ir meilužės...).

Jis pasipurtė. Pasijuto senas, sušalęs, vienišas... Ką jis turėjo gyvenime? Nieko... nieko. Ne daugiau kaip šuo gatvėje.

Netikėtas garsas pažadino jį iš susimąstymo. Žingsnių kiparisų taku jis negirdėjo ir suvokė, kad kažkas yra šalia, išgirdęs anglišką žodį “Velnias“.

Jis atsisuko ir pamatė jaunuolį, žiūrintį į jį su aiškia nuostaba ir nusivylimu. Misteris Satervaitas atpažino, kad tai žmogus, atvykęs vakar, truputį jį suintrigavęs. Pavadino jį jaunuoliu, nes palyginus su daugeliu kietakakčių viešbutyje, jis buvo jaunas. Bet iš tiesų jis niekada nebešvęs keturiasdešimtmečio ir tikriausiai artėja prie pusamžiškumo. Tačiau nepaisant to, jaunuolio terminas jam tiko — misteris Satervaitas paprastai teisingai nustatydavo tokius dalykus, — jis buvo kažkoks nesubrendęs. Tarsi lygintum šunytį su suaugusiu šunimi.

“Tas vyrukas taip ir nesuaugo — kaip reikiant,“ — pagalvojo misteris Satervaitas.

Tačiau jis visai nepriminė Piterio Peno. Jis buvo aptakus, beveik putlus, atrodė kaip vienas iš tų, kuriems puikiai sekasi materialūs reikalai ir kurie nepaleidžia vėjais jokių malonumų ar pasitenkinimo. Jis buvo rudakis — akys apvalainos, šviesūs plaukai žilstelėję, auginosi ūselius, o veidas buvo rausvas.

Misteris Satervaitas spėliojo, dėl ko šis atvyko į salą. Jis galėjo įsivaizduoti jį šaudantį, medžiojantį, žaidžiantį polo, golfą ar tenisą, mylintį gražias moteris. Bet saloje nebuvo vietos šaudymui ar medžioklei, nebuvo jokių žaidimų, išskyrus kriketą, o arčiausiai gražios moters apibūdinimo buvo senoji mis Baba Kindersli. Žinoma, čia buvo aktorių, kurias pritraukė aplinkos žavesys, bet misteris Satervaitas buvo beveik įsitikinęs, kad jaunasis vyras nėra aktorius. Jis buvo aiškiai pažymėtas miesčionio ženklu.

Kol jis sprendė šiuos dalykus, antrasis prabilo, tik kiek per vėlai suvokęs, kad jo ištartą žodį būtų galima pakritikuoti.

— Atsiprašau, — pasakė kiek sutrikęs. — Tiesą pasakius, aš... na, išsigandau. Nesitikėjau, kad čia kas nors bus.

Jis nuginkluojančiai nusišypsojo. Jo šypsena buvo žavi — draugiška, patraukli.

— Tai gana nuošali vietelė, — sutiko misteris Satervaitas, mandagiai pasislinkdamas į suoliuko vidurį. Antrasis priėmė nebylų pakvietimą ir atsisėdo.

— Nemanau, kad nuošali, — pasakė jis. — Atrodo, kad čia visą laiką kažkas yra.

Jo balse jautėsi užslėptas apmaudas. Misteriui Satervaitui pasidarė įdomu, kodėl. Jis manė, kad pašnekovas yra palankiai nusiteikęs. Iš kurgi šis vienatvės troškimas? Gal dėl pasimatymo? Ne... ne tai. Jis vėl slapčia perliejo jį tiriančiu žvilgsniu.

— Jūs čia kada nors lankėtės? — paklausė misteris Satervaitas daugiau tam, kad ką nors pasakytų.

— Buvau čia vakar vakare — po vakarienės.

— Tikrai? Maniau, kad vartai visada užrakinti.

Trumpam stojo tyla, ir tada beveik nenoromis jaunuolis pasakė:

— Aš perlipau per tvorą.

Dabar misteris Satervaitas pažiūrėjo į jį daug įdėmiau. Kartais jis mąstydavo kaip seklys ir jis žinojo, kad jo kompanionas atvažiavo tik praėjusią popietę. Dienos šviesoje jis turėjo nedaug laiko atrasti vilos grožį ir su niekuo nesikalbėjo. Tačiau sutemus nudrožė tiesiai į La Paz. Kodėl? Beveik nevalingai misteris Satervaitas pasuko galvą ir pažiūrėjo į žalią uždarytą vilą, bet ji kaip visada buvo rami, be gyvybės žymių, tvirtai uždaryta. Ne, paslapties sprendimas ne ten.

— Ir jūs išties kažką ten radote?

Antrasis linktelėjo.

— Taip. Jis tikriausiai iš kito viešbučio. Buvo įdomiai apsirengęs.

— Įdomiai apsirengęs?

— Taip. Kažkokiu Arlekino kostiumu.

— Ką?

Šis klausimas ištrūko misteriui Satervaitui. Jo pašnekovas nustebęs atsigręžė.

— Manau, viešbučiuose dažni persirengėlių baliai?

— O! Žinoma, — pritarė misteris Satervaitas. — Žinoma, žinoma.

Netekęs kvapo, jis nutilo, paskui pridūrė:

— Turite atleisti man už susijaudinimą. Ar žinote, kas yra katalizė?

Jaunuolis pažiūrėjo į jį.

— Nieko panašaus nesu girdėjęs. Kas tai?

Misteris Satervaitas rimtai pacitavo:

— “Cheminė reakcija, kurios sėkmė priklauso nuo tam tikros medžiagos, kuri pati išlieka nepakitusi, buvimo.“

— A, — neužtikrintai ištarė jaunuolis.

— Turiu tokį draugą, misterį Kviną, ir jį geriausiai apibūdina katalizatoriaus terminas. Jo buvimas yra ženklas, kad kažkas atsitiks, nes kai jis yra, tai į paviršių iškyla keisti dalykai, padaromi atradimai. Ir dar — jis pats eigoje nedalyvauja. Jaučiu, kad praėjusį vakarą jūs čia sutikote mano draugą.

— Tada tai labai staigus vyrukas. Jis mane tiesiog šokiravo. Vieną akimirką jo dar nėra, o kitą akimirką jis jau čia! Tarsi būtų išėjęs iš jūros.

Misteris Satervaitas nužvelgė mažą plynaukštę ir statų besileidžiantį šlaitą už jos.

— Žinoma, tai nesąmonė, — pasakė antrasis. — Bet aš taip pasijutau. Iš tiesų čia net musės kojai nėra vietos, — jis pažvelgė pro pakraštį. — Status tiesus skardis... Jei eitumėte žemyn... na, tai išties būtų galas.

— Faktiškai ideali vieta žmogžudystei, — maloniai tarė misteris Satervaitas.

Antrasis pažvelgė į jį, tarsi akimirką būtų nesiklausęs. Tada neaiškiai sumurmėjo:

— O! Taip, savaime suprantama...

Jis sėdėjo susiraukęs ir bilsnojo lazda į žemę. Staiga misteris Satervaitas atrado ieškotą panašumą. Nebylus suglumęs klausimas. Taip žvelgė suvažinėtas šuo. Jo ir šio jaunuolio akyse buvo tas pats patetiškas priekaištingas klausimas: “O! Pasauli, kuriuo aš pasitikėjau, ką tu man padarei?“

Jis matė kitus jų panašumo taškus: tą pačią malonumų beieškančią lengvabūdišką egzistenciją, tą patį džiaugsmingą atsipalaidavimą, gyvenimo džiaugsmą, tą patį intelektualumo nebuvimą. Abu gyvena šia akimirka — pasaulis yra gera vieta, kūniškų džiaugsmų vieta — saulė, jūra, dangus, atkampi šiukšlių krūva. O tada... kas? Mašina parbloškė šunį. Kas parbloškė vyrą?

Tada įsikišo jo apmąstymų subjektas, tiesa, šnekantis daugiau su savimi nei su misteriu Satervaitu.

— Įdomu, — pasakė, — kam Visa tai?

Į tokius pažįstamus žodžius misteris Satervaitas paprastai reaguodavo su šypsenėle, suvokdamas įgimtą žmogaus, kuris kiekvieną gyvenimo reiškinį vertina taip, tarsi jis būtų skirtas būtent jo džiaugsmui ar kančiai, egoizmą. Jis neatsakė, ir nepažįstamasis tyliai, beveik atsiprašydamas, nusijuokęs, pareiškė:

— Sakoma, kad kiekvienas vyras turi pastatyti namą, pasodinti medį ir turėti sūnų. — Jis patylėjo ir pridūrė: — Manau, kad kartą aš pasodinau gilę...

Misteris Satervaitas sujudėjo. Sukilo jo smalsumas — tas kasdieninis susidomėjimas kitų žmonių reikalais, dėl kurio jį apkaltino hercogienė. Tai nebuvo sunku. Misterio Satervaito prigimtis buvo gana moteriška: jis buvo toks geras klausytojas, kaip ir bet kokia moteris, ir jis žinodavo, kada ko paklausti. Dabar jis išgirdo visą pasakojimą.