Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Misteris Kvinas nusišypsojo. Jo tamsus patrauklus veidas nušvito.

— Tai neturėtų jūsų stebinti, — atsakė. — Dabar Karnavalų metas12. Per karnavalus aš visada čia lankausi.

— Iš tiesų? Ką gi, tai labai malonu. Ar norite likti viduje? Man čia truputį per šilta.

— Lauke bus geriau, — sutiko antrasis. — Pasivaikščiosime po sodus.

Vėjas lauke buvo šaižus, bet nešaltas. Abu vyrai giliai įkvėpė.

— Taip jau geriau, — atsiduso misteris Satervaitas.

— Daug geriau, — pritarė misteris Kvinas. — Ir mes galime laisvai pasišnekėti. Esu tikras, kad daug ką norite man pasakyti.

— Tai jau taip.

Misteris Satervaitas kaip visada ėmėsi garbės sukurti atmosferą. Grafienė, jaunasis Franklinas, nepaisanti kompromisų Elizabeta — jis mikliais apibūdinimais visus juos nutapė.

— Jūs pasikeitėte nuo tada, kai pirmą sykį jus sutikau, — šyptelėjo misteris Kvinas, kai rečitalis baigėsi.

— Kaip?

— Tada jums patikdavo žiūrėti į gyvenimo pasiūlytas dramas. O dabar... jūs norite dalyvauti — vaidinti.

— Tiesa, — prisipažino misteris Satervaitas. — Bet šiuo atveju aš nežinau, ką daryti. Viskas labai keblu. Gal... — jis sudvejojo. — Gal jūs man padėsite?

— Su malonumu, — atsiliepė misteris Kvinas. — Pažiūrėsime, ką galime padaryti.

Misterį Satervaitą apėmė keistas komforto ir pasitikėjimo pojūtis.

Kitą dieną jis pristatė Frankliną Radžą ir Elizabetą Martin savo draugui misteriui Harliui Kvinui. Jam buvo malonu suprasti, kad jie puikiai sutaria. Grafienė nebuvo minima, bet per priešpiečius jis išgirdo naujienas, kurios jį sudomino.

— Šį vakarą į Monte atvažiuoja Mirabelė, — susijaudinęs pašnibždėjo jis misteriui Kvinui.

— Paryžiaus scenos favoritė?

— Taip. Drįstu spėti, jog jūs žinote, — ši žinia niekam nėra naujiena, — ji yra paskutinė Bosnijos karaliaus manija. Man rodos, jis ją apipylė brangenybėmis. Sakoma, kad ji įspūdingiausia ir ekstravagantiškiausia moteris Paryžiuje.

— Šįvakar būtų įdomu pamatyti jos susitikimą su grafiene Čarnova.

— Būtent taip ir aš pamaniau.

Mirabelė buvo aukšta, plona būtybė su nuostabiais šviesiai dažytais plaukais. Jos veidas buvo blyškiai rausvas, lūpos oranžinės. Ji buvo nuostabiai elegantiška. Apsirengusi lyg rojaus paukštė, o ant jos nuogos nugaros karojo grandinėlės iš brangakmenių. Ant kairiojo riešo buvo užsegta sunki apyrankė, padabinta didžiuliais deimantais.

Pasirodžiusi kazino, ji sukėlė sensaciją.

— Jūsų draugei grafienei bus sunku ją išstumti, — sušnabždėjo misteris Kvinas misteriui Satervaitui į ausį.

Pastarasis linktelėjo. Jam buvo smalsu pažiūrėti, kaip grafienė pasielgs.

Ji atėjo vėlai, ir tylus murmesys sklido aplinkui, kol ji abejingai žingsniavo prie vieno iš centrinių ruletės staliukų.

Ji buvo apsirengusi baltai — tik tiesiu marokeno sijonu, taip galėtų rengtis debiutante. O jos spindintis baltas kaklas ir rankos buvo nepagražinti. Ji neturėjo nė vieno brangakmenio.

— O tai gudru, — skubiai pritardamas, tarė misteris Satervaitas. — Ji niekina konkurentes ir sudomina jomis kitus.

Jis pats pakilo ir atsistojo prie stalo. Kartais smagindavosi statydamas. Kartais nugalėdavo, bet dažniausiai pralaimėdavo.

Paskutiniame tuzine buvo baisi serija. Skaičiai 31 ir 34 atsisukdavo vėl ir vėl. Statymai gulėjo ant lošimo stalo.

Nusišypsojęs misteris Satervaitas paskutinį kartą šį vakarą pastatė — maksimumą ant skaičiaus 5.

Grafienė pasilenkė į priekį ir pastatė maksimumą ant skaičiaus 6.

— Faites vos jeuz 13 , — užkimusiu balsu paskelbė krupjė. — Rien ne va plus 14 Plus rien. 15

Kamuoliukas sukosi, linksmai ūžaudamas. Misteris Satervaitas pats sau pagalvojo: “ Visiems mums tai reiškia skirtingus dalykus. Vilties ir nusivylimo agonija, nuobodulys, tuščias pasismaginimas, gyvenimas ir mirtis.“

Tarkšt!

Krupjė pasilenkė į priekį pažiūrėti.

— Numero cinque, rouge, impair et cinque 16

Misteris Satervaitas laimėjo!

Krupjė, susižėręs kitus statymus, pastūmė į priekį misterio Satervaito laimėjimą. Jis ištiesė ranką jį paimti. Grafienė padarė tą patį. Krupjė žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

— Madam, — pasakė jis šiurkščiai.

Grafienė paėmė pinigus. Misteris Satervaitas atsitraukė. Jis išliko džentelmenu. Grafienė pažvelgė jam tiesiai į veidą, o jis nukreipė žvilgsnį į ją. Keletas žmonių aplink rodė krupjė, kad jis suklydo, bet vyras nekantriai papurtė galvą. Jis nusprendė. Tai buvo pabaiga. Jis sušuko savo gergždžiančiu balsu:

— Faites vos jeux , Messieurs et Mesdames 17

Misteris Satervaitas grįžo prie misterio Kvino. Po nepriekaištingu elgesiu slypėjo smarkus pasipiktinimas. Misteris Kvinas užjausdamas klausėsi.

— Blogai, — pasakė jis, — bet taip atsitinka.

— Vėliau susitiksime su jūsų draugu Franklinu Radžų, — pridūrė. — Aš suruošiu nedidukę vakarienę.

Trijulė susitiko vidurnaktį, ir misteris Kvinas išklojo savo planą.

— Tai yra taip vadinamas “Tvorų ir vieškelių“ vakarėlis, — paaiškino jis. — Mes pasirenkame susitikimo vietą, tada visi išeina, ir jiems suteikiama garbė pakviesti pirmą sutiktą asmenį.

Frankliną Radžą pralinksmino ši mintis.

— Sakykit, o kas bus, jei jis nesutiks?

— Jūs privalote išnaudoti visas savo jėgas ir jį perkalbėti.

— Gerai. O kur mes susitiksime?

— Tokioje bohemos kavinėje — kur galima paimti keistų svečių. Ji vadinasi “Le Kavo“.

Jis paaiškino, kur ji yra, ir trijulė išsiskirstė. Misterį Satervaitą aplankė sėkmė, nes jis kaktomuša susidūrė su Elizabeta Martin ir džiaugsmingai pareiškė jai pretenzijas. Jie nuėjo į “Le Kavo“ ir nusileido į rūsį, kur rado vakarienei paruoštą stalą, apšviestą žvakėmis senoviškose žvakidėse.

— Mes pirmieji, — pasakė misteris Satervaitas. — O! Štai ateina Franklinas...

Jis staiga užsikirto. Šalia Franklino buvo grafienė. Tai buvo bjauri akimirka. Elizabeta buvo ne tokia mandagi, kokia galėtų būti. Grafienė, kaip pasaulietiška moteris, išliko pagarbi.

Paskutinysis atėjo misteris Kvinas. Su juo buvo žemas, tamsiaplaukis vyras, tvarkingai apsivilkęs, kurio veidas misteriui Satervaitui atrodė pažįstamas. Po minutėlės jis jį atpažino. Tai buvo krupjė, kuris šįvakar padarė tokią apverktiną klaidą.

— Leiskite man jus pristatyti kompanijai, mesjė Pjerai Vošerai, — pasakė misteris Kvinas.

Mažasis žmogus atrodė sumišęs. Misteris Kvinas lengvai ir švelniai atliko pristatymo procedūrą. Buvo atnešta puiki vakarienė. Atnešė išskirtinai gerą vyną. Atmosfera atšilo. Grafienė buvo labai tyli, tylėjo ir Elizabeta. Franklinas Radžas pasidarė plepus. Jis pasakojo įvairias istorijas — ne juokingas, o rimtas. Misteris Kvinas ramiai ir dėmesingai padavinėjo vyną.

— Papasakosiu jums — tai tikras atsitikimas — apie žmogų, kuris darė gerus darbus, — pabrėžė Franklinas Radžas.

Atvykęs iš Sauso įstatymo šalies, jis mėgavosi šampanu.

Jis papasakojo savo istoriją, kuri buvo nereikalingai ištęsta. Kaip ir daugelis tikrų istorijų, ji buvo daug prastesnė už fikciją.

Kai jis ištarė paskutinį žodį, priešais jį sėdintis Pjeras Vošeras tarsi atitoko. Jis taip pat žavėjosi šampanu. Pasilenkė į priekį, užguldamas stalą.

— Aš irgi papasakosiu jums istoriją, — pasakė kimiai. — Bet mano istorija bus apie žmogų, kuris nedarė gerų darbų. Tai istorija apie vyrą, kuris nekilo į kalną, o leidosi nuo jo. Ir, kaip jūsiškė, ta istorija yra tikra.