Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Misteris Kvinas greitai jį išgelbėjo nuo jo.

— Jaučiuosi kažkoks vienišas, Elizabeta, — pasakė Franklinas Radžas. — Tie užsieniečiai... Jie smarkūs! Nesuprantu jų. Ką visa tai iš tiesų reiškia?

Jis pažiūrėjo į ją.

— Ech, gera pažiūrėti į tokią šimtaprocentinę amerikietę kaip tu, — jo balsas skambėjo kaip mažo vaiko. — Tie užsieniečiai tokie keisti.

Jie padėkojo misteriui Kvinui ir kartu išėjo į naktį. Misteris Kvinas paėmė savo grąžą ir nusišypsojo misteriui Satervaitui, kuris didžiavosi kaip patenkintas paukščiukas.

— Ką gi, — atsiduso pastarasis, — viskas puikiai susitvarkė. Mūsų meilės paukščių porelei seksis nuostabiai.

— Kuriai? — pasiteiravo misteris Kvinas.

— O! — misteris Satervaitas sumišo. — O! Taip, na, manau, jūs teisus...

Jis atrodė sutrikęs.

Misteris Kvinas nusišypsojo, ir dėmėtas stiklas už jo akimirką padabino jį spalvotos šviesos apsiaustu.

Vyras iš jūros

Misteris Satervaitas jautėsi senas. Tai neturėtų stebinti, kadangi, palyginus su daugeliu žmonių, jis buvo senas. Nerūpestingi jaunuoliai sakydavo savo draugams: “Senasis Satervaitas? O! Jam apie šimtą metų... na, mažiausiai aštuoniasdešimt“. Ir net maloniausios merginos atlaidžiai kalbėdavo: “O! Satervaitas. Taip, jis gana senas. Jam apie šešiasdešimt.“ O tai buvo ypač negerai, nes jam buvo šešiasdešimt devyneri metai.

Tačiau, jo paties manymu, jis nebuvo senas. Šešiasdešimt devyneri yra įdomus amžius — nepabaigiamų galimybių amžius, amžius, kai pagaliau pradeda reikštis gyvenimiška patirtis. Bet jaustis senu — tai kas kita, tai pavargusio, netekusio drąsos žmogaus protinė būsena, kai jis linkęs uždavinėti sau slegiančius klausimus.

Kas gi jis pagaliau yra? Nedidukas padžiūvęs senukas, neturintis nei vaiko, nei draugužės, be jokios žmogiškos mantos, išskyrus vertingą meno kolekciją, kuri šiuo metu kažkodėl jam nebuvo svarbi. Niekam nerūpės jo gyvenimas ir mirtis... Šioje apmąstymų vietoje misteris Satervaitas staiga sustodavo. Jis galvojo apie baisius ir nenaudingus dalykus. Kas geriau už jį gali žinoti, kad žmona galėtų nekęsti jo, kad jis galėtų nekęsti jos, kad dėl vaikų galbūt reikėtų nuolatos rūpintis ir nerimauti ir kad reikalavimai skirti jiems savo laiką ir švelnumą jį labai nervintų.

— Būti saugiam ir jaustis patogiai, — tvirtai pasakė misteris Satervaitas, — tai kaip tik tai, ko reikia.

Paskutinioji mintis priminė jam laišką, kurį jis gavo šįryt. Išsitraukė iš kišenės ir perskaitė, gėrėdamasis pikantišku jo turiniu. Na, jis buvo iš hercogienės, o misteris Satervaitas mėgo žinutes iš hercogienių. Tiesa, laiškas prasidėjo labdaringų aukų ir kitokiais aprašymais, bet kalba buvo tokia maloni, kad misteris Satervaitas galėjo išsiaiškinti pirmą faktą.

“Tad jūs palikote Rivjerą — rašė hercogienė. — Kaip atrodo ta jūsų sala? Pigi? Šiemet Kartotis gėdingai išpūtė kainas, tad aš nevyksiu į Rivjerą. Kitąmet galėčiau išbandyti jūsų salą, jei jūs palankiai ją apibūdinsite, nors man nepatiktų praleisti penkias dienas laive. Bet kur, ką jūs rekomenduojate, visada būna patogu. Išties. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie daugiau nieko nedaro, tik lepina save ir rūpinasi savo komfortu. Yra vienintelis dalykas, Satervaitai, kuris jus gelbsti, — tai jūsų nepaprastas susidomėjimas kitų žmonių reikalais... “

Kai misteris Satervaitas sulankstė laišką, jam prieš akis kaip gyva stojosi hercogienė. Ji tokia vidutinybė, tas jos meilumas toks netikėtas ir kelia nerimą, ji aštrialiežuvė, jos dvasia nesutramdoma.

Dvasia! Kiekvienam reikia dvasios. Jis išsitraukė kitą laišką su vokišku ženkliuku. Autorė — jauna dainininkė, kuria jis pats domėjosi. Tai buvo dėkingas meilus laiškelis.

“Kaip galėsiu jums atsidėkoti, brangusis misteri Satervaitai? Taip nuostabu galvoti, kad po kelių dienų atliksiu Izoldos vaidmenį...“

Gaila, kad jai tenka debiutuoti kaip Izoldai. Žavi sunkiai dirbanti mergytė Olga su nuostabiu balsu, bet be temperamento. Jis niūniavo pats sau: “Tu jam neįsakinėsi. Meldžiu tai suprasti. Aš įsakau. Aš, Izolda.“ Ne, ta mergytė neturi tos dvasios — tos nepalaužiamos valios, — kuri išreikšta finaliniame “Ich Isolde“.

Na, bet kokiu atveju jis kažką kažkam padarė. Ši sala varė jį į depresiją... Kodėl... Oi! Kodėl jis paliko Rivjerą, kurią taip gerai pažįsta ir kur taip gerai pažįsta jį? Čia niekas juo nesidomėjo. Atrodė, kad niekas nesuvokė, jog čia yra misteris Satervaitas — hercogienių, grafienių, dainininkų ir rašytojų draugas. Saloje nebuvo nė vieno svarbaus visuomenėje ar meno sluoksniuose žmogaus. Dauguma čia esančių buvo septynerių, keturiolikos ar dvidešimt vienerių metų, jie čia lakstė, vertino save, todėl kiti juos irgi vertino.

Sunkiai atsidusęs, misteris Satervaitas nuėjo iš viešbučio į nediduką, bet plačiai išsidriekusį uostą. Jis ėjo tropinių vijoklių aveniu, ir gyva skaistaus žiedų raudonio masė vertė jį pasijusti senesniu ir niūresniu nei bet kada.

— Aš senstu, — sumurmėjo jis. — Aš senstu ir vis labiau pavargstu.

Jis nudžiugo, praėjęs tropinius vijoklius ir ėmęs žingsniuoti balta gatve, kurios gale raibuliavo žydra jūra. Kelio viduryje stovėjo nusišėręs šuva, kuris rąžėsi ir žiovavo saulutėje. Ekstazėje išsitiesęs kiek galėjo, jis atsisėdo ir ėmė atsakančiai kasytis. Tada atsistojo, pasipurtė ir apsižvalgė, ką dar gero jam pasiūlys gyvenimas.

Šalikelėje buvo šiukšlių krūva, ir jis nuėjo prie jos, uostinėdamas ir apimtas malonaus nujautimo. Ir iš tiesų nosis jo neapmovė! Toks gausių puvėsių kvapas netgi pranoko jo nujautimą. Jis vėl pauostė, vis labiau džiaugdamasis, tada, staiga atsipalaidavęs, atsigulė ant nugaros ir ėmė siautulingai raičiotis puikiajame sąvartyne. Šį rytą pasaulis išties virto šunų rojumi!

Pagaliau pavargęs, jis atsistojo ir vėl išėjo į kelio vidurį. Ir tada be mažiausio įspėjimo iš už kampo išlėkė aptriušusi mašina, pervažiavo jį ir abejingai nurūko.

Šuo atsistojo, minutėlę stovėjo, stebėdamas misterį Satervaitą su miglotu bežadžiu priekaištu akyse, tada parkrito. Misteris Satervaitas priėjo ir pasilenkė prie jo. Šuo buvo nebegyvas. Jis nuėjo savo keliu, galvodamas apie gyvenimo liūdesį ir žiaurumą. Koks keistas nebylus priekaištas buvo šuns akyse...

“O! Pasauli, — atrodo, sakė jos. — O! Stebuklingas pasauli, kuriuo aš pasitikėjau. Kodėl tu taip su manimi pasielgei?“

Misteris Satervaitas toliau kulniavo pro palmes ir išmėtytus baltus namus, pro juodos lavos pakrantę, kur griaudėjo bangų mūša ir kur kartą, labai seniai, į jūrą buvo nublokštas ir nuskendo gerai žinomas Anglijos plaukikas, pro uolų baseinus, kuriuose murkdėsi vaikai ir pagyvenusios damos ir vadino tai maudymusi, ėjo stačiu keliu, kuris vedė į uolos viršūnę. Ant tos uolos viršūnės buvo namas, pavadintas “La Paz“. Baltas namas su tvirtai užsklęstomis išblukusiomis žaliomis langinėmis ir raizgus dailus sodas, ir takelis tarp kiparisų, kuris vedė į plynaukštę ant uolos krašto, kur tu žiūri žemyn... žemyn... žemyn į gilią mėlyną jūrą apačioje.

Ten ir ėjo misteris Satervaitas. Jis labai mylėjo La Paz sodą. Jis niekada nebuvo įėjęs į vilą. Atrodė, kad ji visada tuščia. Manuelis, ispanų sodininkas, linkėdavo labo ryto žydinčioms ir elegantiškoms damoms su puokšte, o džentelmenams su viena gėle į sagos skylę, o jo tamsus veidas šypsodavosi.

Kartais misteris Satervaitas kurdavo istorijas apie vilos savininką. Jo mėgstamiausia buvo ispanų šokėja, kažkada garbinta už grožį, kuri pasislėpė čia, kad pasaulis niekada nesužinotų, jog ji nebėra graži.