Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

Dar po trijų mėnesių jie susituokė. Laiminga pora išvyko dviem medaus savaitėms, o paskui grįžo į savo rezidenciją, Ešli Greindžą. Smuklininkas ką tik mums pasakė, kad jų grįžimo naktį siautėjo tokia pati audra kaip ir šiąnakt. Gal tai pranašingas ženklas? Kas žino? Kad ir kaip ten bebūtų, kitą ankstų rytą, maždaug pusę septynių, kapitoną Harvelį matė vaikštinėjantį sode vienas sodininkas, Džonas Matijas. Jis buvo vienplaukis ir švilpiniavo. Štai nerūpestingas, švelnios laimės kupinas vaizdelis. Ir štai, kiek mes žinome, nuo tos valandėlės kapitono Ričardo Harvelio niekas nebematė.

Misteris Satervaitas nutilo, maloniai suvokdamas akimirkos dramatiškumą. Susižavėjęs misterio Kvino žvilgsnis buvo ta duoklė, kurios jis troško, tad jis tęsė:

— Išnykimas buvo nepaprastas, nepaaiškinamas. Tik kitą dieną suglumusi žmona iškvietė policiją. Kaip žinoma, jiems paslapties atskleisti nepavyko.

— Manau, buvo įvairių hipotezių? — pasiteiravo misteris Kvinas.

— O! Ir dar kiek. Hipotezė Nr. 1, kad kapitoną Ričardą Harvelį nužudė, taip sakant, pašalino. Bet jei taip, tai kurgi lavonas? Juk jis negalėjo išgaruoti. Be to, kurgi motyvai? Kiek žinome, kapitonas Harvelis pasaulyje neturėjo jokių priešų.

Jis staiga nutilo, tarsi neužtikrintas. Misteris Kvinas pasilenkė į priekį.

— Jūs galvojate apie jaunąjį Stiveną Grantą, — pasakė švelniai.

— Na, taip, — prisipažino misteris Satervaitas. — Jei gerai pamenu, Stivenas Grantas prižiūrėjo kapitono Harvelio arklius, ir jo šeimininkas už kažkokį lengvabūdišką įžeidimą jį atleido. Po parvykimo namo, labai anksti ryte, Stiveną Grantą matė netoli Ešli Greindžo, ir jis negalėjo tinkamai pasiaiškinti dėl savo buvimo ten. Policija jį sulaikė ryšium su kapitono Harvelio dingimu, bet jie nieko negalėjo įrodyti, ir jis pagaliau buvo išteisintas. Jis išties galėjo griežti dantį ant kapitono Harvelio dėl skubaus atleidimo, bet motyvas nepaneigiamai nerimtas. Manau, policininkai jautė, kad turi kažką daryti. Matote, kaip ką tik sakiau, kapitonas Harvelis neturėjo jokių priešų.

— Kiek buvo žinoma, — susimąstęs pasakė misteris Kvinas.

Misteris Satervaitas pritardamas linktelėjo.

— Mes link to ir einame. Kas pagaliau buvo žinoma apie kapitoną Harvelį? Kai policininkai norėjo pažiūrėti į jo praeitį, jie susidūrė su medžiagos nepakankamumu. Kas buvo Ričardas Harvelis? Iš kur jis atvyko? Jis pasirodė iš nežinios. Jis buvo nepaprastas jojikas ir tarsi pasiturintis. Niekas Kertlingon Malete nesivargino paklausinėti rimčiau. Mis Le Kuto neturėjo tėvų ar globėjų, kurie būtų pasidomėję perspektyvomis ir susirūpinę jos sužadėtiniu. Ji buvo pati sau šeimininkė. Policijos hipotezė buvo visai aiški. Turtinga mergina ir begėdiškas apgavikas, įprastas atsitikimas!

Bet viskas buvo ne taip. Iš tiesų mis Le Kuto neturėjo tėvų ar globėjų, bet Londone buvo puiki advokatų firma, kuri dirbo jai. Jų parodymai tik pagilino paslaptį. Eleonora Le Kuto norėjo užrašyti pinigų savo būsimam vyrui, bet šis atsisakė. Jis paskelbė, kad ir pats gerai laikosi. Buvo visiškai įrodyta, kad Harvelis nepaėmė nė penso iš žmonos pinigų. Jos turtas buvo absoliučiai nepaliestas.

Tad jis nebuvo paprastas sukčius, bet ar jį domino meno subtilybės? Ar jis grasino šantažu ateičiai, jei Eleonora Harvel panorėtų ištekėti už kito? Prisipažįstu, kad tai man atrodė geriausias sprendimas. Atrodė iki šio vakaro.

Misteris Kvinas palinko į priekį, skatindamas jį.

— Iki šio vakaro?

— Taip. Man tai nepatinka. Kaipgi jis galėtų dingti taip staiga — per vieną ryto valandą, kai visi darbininkai sukrunta ir kulniuoja į darbą? Ir dar vienplaukis.

— Nėra jokių abejonių dėl paskutinės vietos, kai jį matė sodininkas?

— Taip... sodininkas... Džonas Matijas. Įdomu, ar už to kas nors neslypi?

— Jei slypėtų, policija nebūtų to pražiopsojusi, — pasakė misteris Kvinas.

— Jie jį atidžiai apklausė. Tačiau jis niekur nesuklydo. Jo žmona palaikė jį. Jis išėjo iš savo kotedžo septintą, apėjo šiltnamius, grįžo be dvidešimt aštuonios.

Namie tarnai apie penkiolika po septynių išgirdo, kaip trinkteli paradinės durys. Tai parodo laiką, kada kapitonas Harvelis išėjo iš namo. O! Taip, žinau, apie ką galvojate.

— Įdomu, ar žinote? — suabejojo misteris Kvinas.

— Taip manau. Matijas turi pakankamai laiko sudoroti savo šeimininką. Bet kodėl, žmogau, kodėl? O jei taip, tai kur jis paslėpė lavoną?

Įėjo smuklininkas su padėklu.

— Atleiskite, džentelmenai, kad priverčiau jus tiek laukti.

Jis padėjo ant stalo milžinišką kepsnį, šalia jo — lėkštę, su kaupu prikrautą traškių rudų bulvyčių. Patiekalų aromatas maloniai pakuteno misterio Satervaito šnerves. Jis pajuto mandagumo antplūdį.

— Puikiai atrodo, — pasakė. — Nuostabiai. Mes kalbėjomės apie kapitono Harvelio dingimą. Kas nutiko sodininkui, Matijui?

— Rodos, apsigyveno Esekse. Nenorėjo čia likti. Suprantate, kai kurie žvelgė į jį klausiamai. Tačiau nemanau, kad jis turėjo su tuo ką bendro.

Misteris Satervaitas įsidėjo kepsnio. Misteris Kvinas pasekė jo pavyzdžiu. Atrodė, kad smuklininkas linkęs likti ir pasišnekučiuoti. Misteris Satervaitas tam visai neprieštaravo.

— Tas Matijas, — pasakė. — Kas jis per vienas?

— Vidutinio amžiaus, kažkada turėjo būti stiprus vaikis, bet jį surietė reumatas. Jam buvo išties blogai, kartais liga jį paguldydavo pasliką, ir jis visai negalėdavo dirbti. Bent aš manau, kad mis Eleonora jį laikė tik iš gryno geranoriškumo. Kaip sodininkas, jis nebebuvo naudingas, nors jo žmona sugebėjo būti naudinga namuose. Kadaise buvo virėja ir noriai padėdavo, jei tik reikėdavo.

— Kokia ji buvo? — skubiai įsiterpė misteris Satervaitas.

Smuklininko atsakymas jį nuvylė.

— Negraži. Vidutinio amžiaus ir atšiauraus elgesio. Ir dar kurčia. Nedaug apie juos ir težinojau. Suprantate, jie čia pabuvo tik mėnesį. Bet žmonės kalbėjo, kad savo laiku jis buvo kaip reta geras sodininkas. Mis Eleonora davė jam puikias rekomendacijas.

— Ar ji domėjosi sodininkyste? — švelniai paklausė misteris Kvinas.

— Ne, sere, negalėčiau taip pasakyti. Nebuvo tokia kaip kai kurios aplinkinės damos, kurios gerai moka sodininkams ir praleidžia kiauras dienas šliaužiodamos keturpėsčios po sodą. Aš tai vadinu išsidirbinėjimu. Matote, mis Le Kuto gyvendavo čia tik per žiemos medžiokles. Likusį laiką ji leido Londone ir užsienio pajūriuose, apie kuriuos šnekama, kad ten prancūzų damos tik pirštukus sudrėkina vandenyje, bijodamos susigadinti kostiumėlius. Na, bent taip aš girdėjau.

Misteris Satervaitas nusišypsojo.

— Ar... hm... nebuvo kitos moters, kaip nors susijusios su kapitonu Harveliu? — pasidomėjo jis.

Nors jo pirmoji hipotezė buvo atmesta, jis vis dėlto liko ištikimas savo versijai.

Misteris Viljamas Džonsas papurtė galvą.

— Nieko panašaus. Jokių gandų. Ne, tai tiesiog neperprantama paslaptis, ir tiek.

— O kokia jūsų hipotezė? Ką jūs pats apie tai manote? — neatlyžo misteris Satervaitas.

— Ką aš manau?

— Taip.

— Nežinau, ką manau. Manau, kad jį nužudė, bet kas, negaliu pasakyti. Atnešiu jums sūrio, džentelmenai.

Jis išklibikščiavo iš kambario, nešdamas tuščias lėkštes.

Betylanti audra staiga įsisiautėjo su dviguba jėga. Netoliese blykstelėjo žaibas, garsus perkūno trenksmas privertė pašokti mažąjį misterį Satervaitą, o prieš nutilstant paskutiniams griaustinio aidams, į kambarį įėjo mergina su išgirtuoju sūriu.