Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Net nesuprantu, kaip turėtų atrodyti šie dalykai, — skundėsi. — Dieve mano, vaikeli, dangus niekada nebūna tokios spalvos... jūra taip pat.

— Aš juos taip matau, — taikiai pasakė Naomė.

— Brr! — hercogienė žiūrėjo į kitą paveikslą. — Mane net šiurpas nukratė.

— To ir norėjau, — atitarė Naomė. — Jūs man pasakėte komplimentą, to nežinodama.

Tai buvo keista dygliuotos kriaušės — bent taip atrodė — studija. Pilkai žalia su aitrių spalvų dėmėmis, vaisiai žvilgėjo kaip brangakmeniai. Svaiginanti blogio masė, mėsiška, pūliuojanti. Misteris Satervaitas krūptelėjo ir nusisuko.

Jis pastebėjo, kad Naomė žiūri į jį ir suprasdama linkčioja galvą.

— Žinau, — tarė. — Bet tai yra gyvuliška.

Hercogienė atsikrenkštė.

— Atrodo, kad šiais laikais išties paprasta būti menininku, — paskelbė rūsčiai. — Nebandoma kopijuoti. Tu tiesiog sužėri šiek tiek dažų, nežinau su kuo, tik esu tikra, kad ne teptuku...

— Paletės peiliu, — plačiai šypsodamasi įsiterpė Naomė.

— Šiuo metu tai brangu, — tęsė hercogienė. — Imama urmu. Ir pažvelkite! Visi sako: “Kaip gudru“. Na, man tokiems dalykams nėra kantrybės. Duokite man...

— Gražų paveikslą su šuniu ar arkliu, tapytą Edvino Lendsyro.

— Ir kodėl gi ne? — paklausė hercogienė. — Kuo blogas Edvinas Lendsyras?

— Niekuo, — atsakė Naomė. — Jis tvarkoj. Ir jūs teisi. Viršūnės visada yra gražios, švytinčios ir dailios. Aš jus gerbiu, hercogiene, jūs esate galinga. Jūs narsiai ir dorai sutikote gyvenimą ir išėjote į aukštumas. Bet žmonės, kurie yra apačioje, mato apatinę daiktų pusę. Ir tai taip pat visai įdomu.

Hercogienė spoksojo į ją.

— Neįsivaizduoju, apie ką čia šneki, — pareiškė.

Misteris Satervaitas vis dar tyrinėjo eskizus. Jis pastebėjo tai, ko nematė hercogienė — puikią jų atlikimo techniką. Jis buvo nustebintas ir nudžiugintas. Pažiūrėjo į merginą.

— Ar parduosite man vieną iš jų, mis Karlton Smit? — paprašė.

— Galite paimti bet kurį už penkias ginėjas, — abejingai atsakė mergina.

Misteris Satervaitas valandėlę dvejojo, tada išsirinko dygliuotos kriaušės ir alijošiaus studiją. Pirmame plane buvo gyvybinga geltonos mimozos dėmė, raudoni alijošiaus žiedai šokinėjo po visą paveikslą, ir visa tai nenugalimai, matematiškai stelbė pailgos dygliuotos kriaušės modelis ir kalavijo formos alijošius.

Jis linktelėjo merginai.

— Labai džiaugiuosi, galėdamas šitą gauti, ir manau, kad padariau biznį. Vieną dieną, mis Karlton Smit, aš galėsiu labai pelningai parduoti šį eskizą — jei to norėsiu!

Mergina pasilenkė į priekį pažiūrėti, kurį jis pasiėmė. Jis pamatė naują jos akių išraišką. Pirmą kartą jį įsidėmėjo jo buvimą, ir jos greitas žvilgsnis buvo pagarbus.

— Išsirinkote geriausią, — tarė. — Aš... aš džiaugiuosi.

— Na, tikiuosi, kad žinote, ką darote, — pasakė hercogienė. — Ir drįstu sakyti, kad esate teisus. Girdėjau, kad esate neblogas žinovas. Bet negalite man sakyti, jog visas šitas naujas šlamštas yra menas, nes taip nėra. Tačiau nereikia į tai gilintis. Dabar aš tik noriu kelias dienas praleisti čia ir susipažinti su sala. Tikiuosi, turi mašiną, Naome?

Mergina linktelėjo.

— Puiku, — pasakė hercogienė. — Rytoj kur nors nuvyksime.

— Ji skirta dviem žmonėms.

— Nesąmonė, manau, kad ten yra sudedama užpakalinė sėdynė ir ji puikiai tiks misteriui Satervaitui.

Misterį Satervaitą supurtė trūkčiojantis atodūsis. Šį rytą jis apžiūrėjo Korsikos kelius. Naomė susimąsčiusi jį stebėjo.

— Bijau, kad mano mašina nebus jums gera, — tarė ji. — Tai siaubingai sudaužytas senas drandaletas. Pirkau jį iš antrų rankų už grašius. Jis gali tik mane užvežti ant kalvų. Bet aš negaliu paimti keleivių. Kad ir mieste yra gana geras garažas. Galite ten išsinuomoti mašiną.

— Išsinuomoti mašiną? — pasipiktinusi pakartojo hercogienė. — Kas per mintis. Kas tas maloniai atrodantis vyriškis, gana geltonas, kuris kaip tik prieš priešpiečius atvažiavo keturių vietų mašina?

— Manau, turite galvoje misterį Tomlinsoną. Jis yra atsistatydinęs indas teisėjas.

— Tai pateisina geltonumą, — tarė hercogienė. — Bijojau, kad tai dėl geltos. Jis atrodo gana padorus vyriškis. Eisiu su juo pasikalbėti.

Tą vakarą, nusileidęs žemyn vakarieniauti, misteris Satervaitas rado apsivilkusią prašmatniais juodo aksomo rūbais ir apsikarščiusią deimantais hercogienę, kuri energingai šnekučiavosi su keturvietės mašinos savininku. Ji valdingai pamojo jam ranka.

— Ateikite čia, misteri Satervaitai. Misteris Tomlinsonas pasakoja man įdomiausius dalykus, ir kaipgi jūs manote? Jis iš tiesų rytoj paims mus į išvyką savo mašina.

Misteris Satervaitas stebėjo ją susižavėjęs.

— Turime eiti vakarieniauti, — pasakė hercogienė. — Prisėskite prie mūsų staliuko, misteri Tomlinsonai, tada galėsite pratęsti savo pasakojimą.

— Gana padorus vyriškis, — vėliau pareiškė hercogienė.

— Su gana padoria mašina, — atšovė misteris Satervaitas.

— Bjaurybė, — pasakė hercogienė ir pliaukštelėjo jam per krumplius su nutriušusia juoda vėduokle, kurią visur nešiojosi. Misteris Satervaitas susigūžė iš skausmo.

— Naomė vyksta drauge, — pasakė hercogienė. — Savo mašina. Ta mergina tokia pasipūtėlė. Ji labai savanaudiška. Ne visai susitelkusi į save, bet visiškai visiems ir viskam abejinga. Jūs nesutinkate?

— Nemanau, kad tai įmanoma, — lėtai pradėjo misteris Satervaitas. — Noriu pasakyti, visi kažkuo domisi. Žinoma, yra žmonių, kurie sukasi aplink savo ašį, bet aš sutinku su jumis, kad ji ne iš tokių. Ji visiškai nesidomi savimi. Be to, ji stipraus charakterio — čia turi kažkas būti. Iš pradžių pamaniau, kad tai jos menas, bet taip nėra. Niekad nesu sutikęs žmogaus, taip atsiskyrusio nuo gyvenimo. Tai pavojinga.

— Pavojinga? Ką turite galvoje?

— Matote, tai reiškia kažkokį apsėdimą, o apsėdimai visada pavojingi.

— Satervaitai, — nutraukė jį hercogienė, — nekvailiokite. Ir klausykitės manęs. Rytoj...

Misteris Satervaitas klausėsi. Tai buvo jo gyvenimo vaidmuo.

Kitą rytą jie išvyko anksti, su savimi pasiėmę priešpiečius. Naomė, kuri jau šešis mėnesius gyveno saloje, turėjo važiuoti pirma. Misteris Satervaitas priėjo prie jos, kai ji atsisėdo, laukdama starto.

— Jūs tikra, kad negaliu vykti su jumis? — paklausė liūdnai susimąstęs.

Ji papurtė galvą.

— Jums bus daug patogiau kitos mašinos gale. Gražios minkštos sėdynės ir taip toliau. Maniškė — tai tikra sena barškalynė. Jūs šokinėtumėte ore, kai važiuotume per gūbrelius.

— Ir tada, žinoma, kalvos.

Naomė nusijuokė.

— O, pasakiau tai tik tam, kad išgelbėčiau jus nuo sulankstomos sėdynės. Hercogienė gali sau leisti nusisamdyti mašiną. Ji yra šykščiausia moteriškė Anglijoje.

Vis dėlto senoji yra neblogas žmogus, ir aš negaliu jos nemėgti.

— Tai pagaliau aš galiu važiuoti su jumis? — nekantriai paklausė misteris Satervaitas.

Ji smalsiai dirstelėjo į jį.

— Kodėl taip trokštate važiuoti su manimi?

— Ar galite įsivaizduoti? — misteris Satervaitas juokingai senoviškai nusilenkė.

Ji nusišypsojo, bet papurtė galvą.

— Tai ne priežastis, — pasakė susimąsčiusi. — Keista... Bet jūs negalite važiuoti su manimi — ne šiandien.

— Gal kitą dieną, — mandagiai pasiūlė misteris Satervaitas.