Агата Кристи - Paslaptingasis misteris Kvinas

— Misis Enesli laiškai jūsų sūnui.

Ji valandėlę dvejojo, tada tarė:

— Taip. Pamaniau, kad geriau juos sudeginti.

— Kodėl?

— Mano sūnus ruošėsi vesti. Šie laiškai... jei jie būtų iškelti į viešumą prie vargšės merginos savižudybės... tai galėjo sukelti daug skausmo ir rūpesčių.

— Jūsų sūnus galėjo sudeginti savo laiškus.

Ji nebuvo paruošusi tam atsakymo. Misteris Satervaitas pasinaudojo savo pranašumu.

— Jūs radote šiuos laiškus jo kambaryje, nusinešėte į savąjį ir sudeginote. Kodėl? Jūs bijojote, misis Grehem.

— Aš nesu įpratusi bijoti, misteri Satervaitai.

— Ne... Bet tai buvo beviltiškas atvejis.

— Beviltiškas?

— Jūsų sūnus pateko į pavojų būti areštuotam... dėl žmogžudystės.

— Žmogžudystės!

Jis pamatė, kad jos veidas išbalo. Skubiai tęsė:

— Jūs girdėjote, kad misis Enesli praėjusią naktį ėjo į jūsų sūnaus kambarį. Ar jis sakė jai apie savo sužadėtuves? Ne, matau, kad ne. Jis tada jai pasakė. Jie susikivirčijo, ir jis...

— Tai melas!

Jie buvo taip įsigilinę į savo žodžių dvikovą, kad negirdėjo prisiartinančių žingsnių. Prie jų nepastebėtas priėjo Rodžeris Grehemas.

— Viskas gerai, motin. Ne... nesijaudink. Eime į mano kambarį, misteri Satervaitai.

Misteris Satervaitas nuėjo paskui jį į jo kambarį. Misis Grehem nusisuko ir nemėgino sekti iš paskos. Rodžeris Grehemas uždarė duris.

— Klausykite, misteri Satervaitai, jūs manote, kad aš nužudžiau Mabelę. Jūs manote, kad čia aš ją pasmaugiau, paėmiau ir pakabinau ant tų durų... vėliau, kai visi miegojo?

Misteris Satervaitas spoksojo į jį. Tada pasakė nustebęs:

— Ne, aš taip nemanau.

— Dėkui Dievui. Aš nenužudžiau Mabelės. Aš... aš ją mylėjau. Ar nemylėjau? Nežinau. Tai painiava, kurios negaliu paaiškinti. Žaviuosi Medže ir visada žavėjausi. Ir ji tokia gera. Mes tinkame vienas kitam. Bet Mabelė buvo kitokia. Ji buvo... negaliu to paaiškinti... kerinti. Aš manau, kad jos bijojau.

Misteris Satervaitas linktelėjo.

— Tai buvo beprotybė... kažkokia laukinė ekstazė... Bet neįmanoma. Iš to nieko nesigautų. Tokie dalykai... nesitęsia. Dabar žinau, ką reiškia, kai tave užburia.

— Taip, taip ir turėjo būti, — susimąstęs pasakė misteris Satervaitas.

— Aš... norėjau iš to išlipti. Norėjau vakar vakare pasakyti Mabelei.

— Bet nepasakėte?

— Ne, nepasakiau, — lėtai atsakė Grehemas. — Prisiekiu jums, misteri Satervaitai, kad nebemačiau jos po to, kai apačioje palinkėjau labos nakties.

— Tikiu jumis, — pasakė misteris Satervaitas.

Jis atsistojo. Ne Rodžeris Grehemas nužudė Mabelę Enesli. Jis galėjo nuo jos pabėgti, bet negalėjo nužudyti. Jis jos bijojo, bijojo to jos pasakiško neapčiuopiamumo. Jis pažino kerus ir atsuko jiems nugarą. Jis grįžo prie to saugaus jausmingo dalyko, iš kurio, žinojo, “kažkas išeis“, ir atsisakė neapčiuopiamos svajonės, kuri galėtų jį nežinia kur nuvesti.

Jis buvo jautrus jaunuolis ir kaipo toks neįdomus misteriui Satervaitui, kuris gyvenime buvo menininkas ir žinovas.

Jis paliko Rodžerį Grehemą kambaryje ir nulipo į apačią. Svetainė buvo tuščia. Ant kėdės prie lango gulėjo Mabelės ukulelė. Jis paėmė ją ir išsiblaškęs pabrazgino. Jis nieko neišmanė apie instrumentą, bet jo ausis pasakė jam, kad jis pasibjaurėtinai nesuderintas. Jis bandydamas pasuko raktelį.

Į kambarį įėjo Dorisė Koulz. Ji priekaištingai pažiūrėjo į jį.

— Vargšės Mabelės ukulelė, — pasakė ji.

Aiškus pasmerkimas jos balse sukėlė jo atkaklumą.

— Suderinkite ją man, — pasakė jis ir pridūrė: — Jei galite.

— Žinoma, kad galiu, — atkirto Dorisė, įžeista bet kokio spėjimo, jog ji nekompetentinga.

Ji paėmė ją iš jo, skimbtelėjo stygą, žvaliai pasuko raktelį, ir styga spragtelėjo.

— Na, čia dabar. O! Suprantu... bet kaip neįprasta! Tai ne ta styga — per ilga. Lia styga. Kaip kvaila ją čia dėti. Žinoma, kad ji spragsi, kai bandai ją derinti. Kokie kvaili yra žmonės.

— Taip, — pritarė misteris Satervaitas. — Jie tokie — net kai bando būti gudrūs.

Jo tonas buvo toks keistas, kad ji pažiūrėjo į jį. Jis paėmė iš jos ukulelę ir išėmė nutrūkusią stygą. Išėjo iš kambario, laikydamas ją rankoje. Bibliotekoje jis rado Deividą Kylį.

— Štai, — pasakė.

Ištiesė stygą. Kylis ją paėmė.

— Kas tai?

— Nutrūkusi ukulelės styga.

Jis patylėjo ir tęsė:

— Ką tu padarei su kita?

— Su kita?

— Su ta, kuria ją pasmaugei. Tu labai gudrus, ar ne? Susitvarkei labai greitai — tada, kai mes visi kalbėjomės ir juokėmės koridoriuje.

Mabelė grįžo į šį kambarį savo ukulelės. Tu nuėmei stygą tada, kai ją brazginai. Apsukai ja jos kaklą ir ją pasmaugei. Tada išėjai, uždarei duris ir prisijungei prie mūsų. Vėliau, nakties gilumoje, tu nusileidai žemyn ir... ir atsikratei lavono, pakabindamas jį ant durų jos kambaryje. Ir uždėjai kitą stygą ant ukulelės — bet tai netinkama styga, štai kodėl tu kvailas.

Stojo tyla.

— Bet kodėl tu tai padarei? — paklausė misteris Satervaitas. — Dėl Dievo meilės, kodėl?

Misteris Kylis keistai sukikeno, ir misteriui Satervaitui nuo to kikenimo pasidarė bloga.

— Viskas taip paprasta, — atsakė jis. — Štai kodėl! Ir tada... niekas manęs nepastebėdavo. Niekas niekada nepastebėdavo, ką aš darau. Pamaniau sau... pamaniau, turėčiau iš jų pasijuokti...

Jis vėl pasalūniškai sukikeno ir pažiūrėjo į misterį Satervaitą bepročio akimis.

Misteris Satervaitas apsidžiaugė, kai tą akimirką į kambarį įėjo inspektorius Vinkfildas...

Po dvidešimt keturių valandų, keliaudamas į Londoną, misteris Satervaitas pabudo iš snaudulio ir pamatė, kad traukinio vagone priešais jį sėdi aukštas tamsiaplaukis vyriškis. Tačiau jis nenustebo.

— Mano mielas misteri Kvinai!

— Taip... aš čia.

Misteris Satervaitas lėtai pasakė:

— Vos galiu žiūrėti jums į akis. Man gėda... aš suklydau.

— Ar jūs tuo tikras?

— Aš jos neišgelbėjau.

— Bet jūs atskleidėte tiesą?

— Taip., tas tiesa. Vieną iš tų jaunuolių galėjo apkaltinti... galėjo net įrodyti kaltę. Tad bet kokiu atveju, aš išgelbėjau vyro gyvybę. Bet, ji... ji... ta keista kerinti būtybė... — jo balsas nutrūko.

Misteris Kvinas pažiūrėjo į jį.

— Ar mirtis yra didžiausias blogis, galintis kam nors nutikti?

— Aš... na... gal... Ne...

Misteris Satervaitas prisiminė... Medžė ir Rodžeris Grehemas... Mabelės veidas mėnulio šviesoje — jos romi nežemiška laimė...

— Ne, — pripažino jis. — Ne — tikriausiai mirtis nėra didžiausias blogis...

Jis prisiminė suklostytą mėlyną jos suknios šifoną, kuris jam atrodė kaip paukštės plunksnos... Paukštė sulaužytu sparneliu...

Kai jis pakėlė akis, jau buvo vienas. Misteris Kvinas buvo išėjęs.

Bet jis kai ką paliko.

Ant sėdynės gulėjo nelygiai iškalta akmeninė blyškiai žydra paukštė. Ji gal ir neturėjo didelių meninių privalumų. Bet joje buvo kažkas kita.

Ji kerėjo.

Taip pasakė misteris Satervaitas, o misteris Satervaitas yra žinovas.

Pasaulio kraštas

Misteris Satervaitas atvyko į Korsiką dėl hercogienės. Vykti į Korsiką jis neplanavo. Rivjeroje jam buvo užtikrinti visi patogumai, o pastarieji labai daug reiškė misterio Satervaito gyvenime. Tačiau jam patiko ne tik patogumai, bet ir hercogienė. Misteris Satervaitas buvo snobas savaip — nežalingai, džentelmeniškai ir senoviškai. Jis mėgo geriausius žmones. O Lito hercogienė buvo labai autentiška. Tarp jos protėvių nepasitaikė Čikagos mėsininkų. Ji buvo ir hercogo dukra, ir žmona.