Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Po skrynia gulėjo plokščias stačiakampis daiktas, suvyniotas į raugintos veršio odos gabalą. Keturiasdešimt vieno centimetro pločio ir penkiasdešimt keturių centimetrų ilgio — Jupiteriui nereikėjo nė matuoti.

Jis atsisėdo ant sunkios medinės kėdės ir padėjo rankas ant lenktų liūto letenų formos ranktūrių.

— Nereikėjo man važiuoti, — pasakė jis. — Man nereikėjo net kelti telefono ragelio, kai ekrane pamačiau užrašą Numeris nežinomas.

Šuvanė įsispraudė tarp jo ir Koralinos ir įsirėmė milžiniškomis rankomis į klubus.

— Dėl Dievo meilės, koks skuduras tu tapai? — Jos balsas šį kartą skambėjo iš tikrųjų piktai, ir pirmą kartą jis pajuto, jog ji gailisi jį pasikvietusi.

— Po velnių, egzistuoja šešiolika Carceri motyvų! Kiekvienas tai žino! — jo balsas buvo energingesnis, nei pats tikėjosi, bet jis negalėjo susivaldyti. — Kaip manote, kas atsitiks, jei Koralinos draugai iš Vatikano slaptoje patalpoje ras tik penkiolika? Joks žmogus nepatikės, kad šešioliktasis tiesiog surūdijo!

Jis keikė save už tai, kad bažnyčioje nesuskaičiavo plokščių. Matyt, Koralina vieną išnešė iš ten jau praėjusią naktį. Viešpatie, tikriausiai Miva buvo teisi, kai prikišo, kad jam stinga profesionalumo.

Koralina ir Šuvanė susižvalgė, ir kažkodėl Jupiterį apėmė nemalonus jausmas, kad jos į jį nežiūri rimtai. Galbūt jis darė tokį poveikį moterims. Puiku.

— Bažnyčioje vis dar yra šešiolika plokščių, — paaiškino Koralina. — Niekas vienos nepasiges. — Ji nusišypsojo. — Pažadu.

— Ką tu padarei? Pakišai gipsinę atlieją?

— Tavo cinizmas gaivina širdį, bet čia visai nedera, — atkirto ji. — Labai paprasta. Bažnyčioje yra šešiolika plokščių. Viena yra čia. Ką tai reiškia?

Jupiteris spoksojo į jas išplėtęs akis.

— Jūs išprotėjote.

— Jų buvo septyniolika, — pasakė Šuvanė tokiu tonu, tarsi mėgintų išmokyti vaiką matematinės formulės. — Septyniolika, Jupiteri.

Koralina atsitūpė ir išvyniojo plokštę. Varinė plokštė, nusėta žalsvų taškelių, blizgėjo rausvai. Koralina pakėlė vieną kraštą ir pastatė ją skersai, kad Jupiteris galėtų pažvelgti.

Staiga jis pats ant šios kėdės netikėtai pasijuto bejėgis, tuo tarpu moterys laukdamos žiūrėjo į jį. Jis skubiai pašoko ir atsiklaupė prieš varinę plokštę.

— Na? — paklausė Šuvanė jam per petį.

Pirmą kartą jis pastebėjo, kad ji kvepia egzotiškais prieskoniais.

Jis pasilenkė žemiau virš plokštės, ištiesė pirštą ir galiuku perbraukė per įrėžtas linijas, jose buvo prikibusių išdžiūvusių XVIII amžiaus dažų.

Jos abi buvo teisios. Tai nežinomas motyvas. Nežinomas septynioliktasis Carceri motyvas!

— Pasakyk ką nors! — pareikalavo Šuvanė, bet Koralina metė jai maldaujamą žvilgsnį ir papurtė galvą.

Jis skvarbiai pažvelgė į jaunąją romę.

— Ir nė vienas žmogus nematė, kaip tu ją nešei iš bažnyčios?

— Nė vienas.

— Ar esi tikra?

— Viešpatie, Jupiteri! Klausyk, ką aš sakau!

— Kodėl iš karto man apie tai nepapasakojai?

— Tikriausiai būčiau pasakiusi, jei tu iš karto nebūtum taip neigiamai sureagavęs, — ji žvelgė į plokštę ir, regis, glostė ją žvilgsniu. — Tu buvai teisus dėl tų šešiolikos žinomų motyvų. Bet šis... — nutilo ji purtydama galvą. Jos balsas pritilo, tarsi žodžiai būtų išsekę.

Jupiteris taip susijaudino, kaip nebuvo jaudinęsis jau daugelį mėnesių. Kažkas sugrįžo — viena jo paties dalis, o jis manė, kad Miva išsinešė ją susikrovusi į dėžę kartu su kitais daiktais. Bet jis klydo. Senasis instinktas buvo dar gyvas. Jis vis dar sugebėjo atpažinti iš tikrųjų didžius kūrinius, tokius kaip šis, gulintis prie jo kojų. Jis buvo toks didis, kad jam net gniaužė kvapą.

— Gerai, — pasakė jis, stengdamasis susitvardyti. „Būk profesionalas, — pamanė. — Pagaliau vėl būk profesionalas“. — Manau, jūs niekam apie tai nepasakojote.

— Žinoma, ne.

Jis linktelėjo paskendęs mintyse ir ėmė atidžiai apžiūrinėti plokštę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai šešioliktas jau žinomas motyvas. Salė, tokia aukšta, kad lubos skendėjo šešėlyje, kertama medinių ir akmeninių tiltų, kurioje gyveno keistos, vienišos žmogystos. Grandinės priekiniame ir užpakaliniame plane. Apmūrytos duobės, žiojėjančios žemėje kaip milžiniški šuliniai. Dvivėriai vartai tokie platūs, kad pro juos gali įžygiuoti kariuomenė. O centre — požeminė upė, greičiau kanalas su apmūrytais krantais, kertantis paveikslą iš dešinės į kairę.

Vandens kanalo viduryje stūkso stačiakampė uola. Ant jos — obeliskas, toks simetriškas, kad jo plačioji priekinė pusė žvelgia tiesiai į žiūrovą. Obeliske kažkas iškalta, kažkokia forma, kurios iš pradžių Jupiteris negalėjo suprasti, nes ji nesiderino prie aplinkos. Tik kai jo protas privertė abstrahuoti ir išsivaduoti iš šio menamo kalėjimo, jis suprato, kas tai yra.

Tai buvo raktas. Tiksliau, delno dydžio rakto kontūras.

— Tai dar ne viskas, — pasakė Koralina ir atidarė skrynią, po kuria slėpė plokštę. Ji pasilenkė ir išėmė siaurą odinį maišelį, tos pačios odos, į kokią buvo įvyniota plokštė, viršuje jis buvo sutrauktas raišteliu.

Jupiteris paėmė maišelį ir pasvėrė rankoje.

— Kas čia?

— Jis buvo tame pačiame plyšyje kaip ir plokštė, — paaiškino Koralina. — Apieškojau visas nišas, bet daugiau nieko neradau.

Jupiteris pravėrė maišelį ir išpurtė jo turinį ant delno.

— Molinė šukė? — paklausė suglumęs.

Koralina linktelėjo.

— Apžiūrėk ją atidžiau.

Šukė buvo trikampė, dvi kraštinės nuskilusios, trečioji apvalaina; iš šukės formos buvo galima spėti, kad ji buvo apvalaus daikto dalis, lėkštės arba — kadangi paviršius nebuvo įlenktas — disko. Ji buvo truputį mažesnė už Jupiterio delną, pagaminta iš degto, šokolado spalvos molio. Kai medžiaga dar buvo drėgna, primityviu spaudu buvo įspausti hieroglifai, o įdubos užpildytos šviesia glazūra. Jupiteris pažino archajišką žuvies atvaizdą, žmogaus figūros ir akies. Kiti ženklai buvo panašūs į vaiko keverzones: trikampiai, vingiuotos linijos, spiralės ir ratai. Tarp didžiųjų simbolių buvo dar viena ženklų eilutė, smulkesnė ir išraižyta, tarsi kas vėliau išraižė juos aštriu daiktu degtame molyje. Čia, regis, taip pat buvo simboliai, nors ir ne tokie primityvūs, panašesni į neįskaitomą ornamentą.

Jupiteris lig šiol matė daugybę hieroglifų, ir šie nedaug kuo skyrėsi nuo visų kitų, nors iš pirmo žvilgsnio jų nebuvo galima priskirti jokiai žinomai kultūrai. Antrasis išraižytas tekstas taip pat stebino.

— Neatrodo, kad tai Piranezio laikų, — konstatavo jis. — Šis daiktas, sakyčiau, senesnis. Daug senesnis. Bent jau glazūruoti simboliai.

Koralina tylėdama linktelėjo, Šuvanė garsiai įkvėpė ir iškvėpė.

Jupiteris suspaudė šukę nykščiu ir smiliumi, pakėlė į šviesą ir prikišo arčiau akių. Hieroglifai buvo abiejose pusėse, o maži išraižymai tik vienoje.

— Šis daiktas man kai ką primena, — sumurmėjo jis. — Kažką panašaus jau esu matęs.

— Savo akimis?

— Ne, atrodo, knygoje.

Jis ėmė laužyti galvą, bet niekaip negalėjo prisiminti, kodėl šukė ir raštas atrodė pažįstami. Vėl ėmė žiūrinėti septynioliktąją plokštę.

— Ar jums nekyla mintis, koks ryšys galėtų būti tarp šių dviejų daiktų? — kreipėsi jis į Koraliną.

— Šią akimirką galiu tik pasakyti, kad abu daiktai buvo vienoje slėptuvėje. — Ji paėmė šukę iš jo rankų ir susikaupusi pažvelgė į ją. — Arba ikikrikščioniškų laikų, — pasakė ji pagaliau, — arba kvailas vaikiškas pokštas. Bent jau didieji simboliai.