Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Piranezis šį daiktą paslėpė kartu su plokšte tikrai ne pokštaudamas, — pasakė Jupiteris. — Spėju, jis pats visa tai paslėpė bažnyčioje.

— Galime remtis šia prielaida. Laboratoriniai uolienos ir skiedinio tyrimai tai patvirtino. Kas dar galėtų būti suinteresuotas slėpti Piranezio raižinių plokštes jo perstatytoje bažnyčioje?

Koralina tikriausiai buvo teisi. Jupiteris įvertino jos argumentus ne kaip faktą, bet kaip gerą tyrimų atsparos tašką. Visada naudinga remtis blaivia išvada, nors atliekant tolesnius tyrimus ji gali nepasitvirtinti arba pasirodyti skubota.

— Dabar jau žinau!

Koralina pažvelgė į jį nieko nesuprasdama.

— Ką nori pasakyti?

— Šukė... — jis atsigręžė į Šuvanę. — Ar turi apačioje knygą apie Kretos Mino kultūrą?

— Brangusis, čia yra visko, — su tais žodžiais ji dingo laiptuose ir netrukus sunkiai krypavo į pirmąjį aukštą.

Po kelių sekundžių pasigirdo krintančių daiktų dundėjimas, paskui — keiksmai.

Koralina susirūpinusi pašoko.

— Senele?

Jupiteris nuskubėjo su ja prie laiptų. Kai pažiūrėjo į apačią, pamatė Šuvanę, sėdinčią plačiai išžergtomis kojomis ant grindų viduryje nuvirtusios knygų rietuvės.

— Viešpatie, senele, kas tau atsitiko?

Koralina norėjo bėgti laiptais žemyn, bet Šuvanė sulaikė ją rankos mostu.

— Viskas gerai, viskas gerai... Senoms moterims kartais taip nutinka, — ji parodė į knygas, už kurių užkliuvo. — Tai kardinolui Merendai parengtos knygos. Jos seniai turėjo būti Vatikane.

— Vatikanas perka pas jus knygas? — paklausė Jupiteris nustebęs.

— Retkarčiais, kardinolas Merenda yra neblogas klientas. Nuo to laiko, kai Šuvanė jam parūpino knygą, daugiau nei prieš du šimtus metų dingusią iš Vatikano bibliotekos, kartais jis mums paveda šio to paieškoti. Tas knygas, — ji parodė žemyn, kur Šuvanė vis dar sėdėjo kaip vaikas rudeninių lapų krūvoje, — reikėjo pristatyti jau vakar. — Savo senelei ji šūktelėjo: — Rytoj rytą tuo pasirūpinsiu.

— Būtų gerai.

Šuvanė atsispyrė ir netrukus atsistojo. Niurnėdama panosėje ji nukrypavo tolyn ir netrukus dingo jiems iš akių.

— Ar mums nusileisti? — šūktelėjo Jupiteris.

— Apsieisiu! — atsakė Šuvanė dusliai. — Gal aš ir sena, bet ne invalidė.

Koralina su Jupiteriu linksmai susižvalgė ir grįžo prie vario plokštės ir molinės šukės.

Jupiteris perbraukė pirštais keistą rakto siluetą, jo tikslios linijos visiškai netiko prie šiurkščiai užštrichuotos kalėjimo aplinkos. Raktas buvo su ilgu koteliu ir kampuota barzdele; jam tinkama spyna turėtų būti labai sena. Jupiteris negalėjo prisiminti, ar šešiolikoje likusių motyvų buvo kas nors panašaus į raktą.

Šuvanė grįžo su keturiomis didelio formato knygomis ir padavė jas Jupiteriui. Jis būtų pasirinkęs šiuolaikinį albumą su nuotraukomis, bet žinojo, kad Šuvanė neturi šiuolaikinių knygų. Čia buvo keturi Arthuro Evanso veikalo The Palace of Minos tomai, pasirodę 1921–1935 metais, pavyzdinis veikalas apie Mino erą ir žymiausius jos statinius. Jupiteris veltui vartė pirmuosius du tomus, bet trečiajame pagaliau rado, ko ieškojo. Atverstą knygą jis padėjo ant grindų.

Dešiniąją dvigubo lapo pusę puošė du piešiniai plunksna, vaizduojantys apvalius daiktus. Jupiteris padėjo molinę šukę ant kairiosios pusės, kad galėtų palyginti su piešiniu dešiniojoje. Panašumas tuoj pat krito į akis.

— Phaistos Disc , — perskaitė Koralina anglišką užrašą po piešiniu, jos veidas pragiedrėjo. — Faisto diskas! Žinoma!

Jie su Jupiteriu nusišypsojo be žodžių supratę vienas kitą, o Šuvanė nepatenkinta vaikščiojo pirmyn atgal.

— Gal galėtumėt paaiškinti, apie ką kalbate? — pareikalavo ji šiurkščiai.

Piešinys plunksna vaizdavo abi apvalaus skritulio puses, jo paviršiuje buvo išraižytas spiralės formos labirintas. Tarp linijų buvo įspausti hieroglifai, labai panašūs į esančius ant šukės. Tačiau kuo daugiau Jupiteris šukę sukinėjo ir vartė, tuo aiškiau darėsi, kad panašumas su piešiniu tik išorinis.

Nusivylęs jis paliko šukę ant atverstos knygos.

— Diskas buvo italų archeologų atrastas Kretoje amžiaus pradžioje netoli Faisto, — paaiškino jis Šuvanei. — Po Knoso tai buvo žymiausias valdovų miestas saloje, Mino karalystės aruodas. Diskas yra seniausias žinomas daiktas su spausdintu tekstu. Tiksliai nenustatyta, koks šio disko amžius, manoma, kad trys tūkstančiai penki šimtai metų. Vadinasi, čia žmonės išmoko spausdinti raides daugiau nei prieš tris tūkstančius metų iki Gutenbergo pirmosios spausdinimo mašinos išradimo.

Šuvanė parodė į piešinį.

— Ką reiškia šie hieroglifai?

— Niekas nežino, — greičiau už Jupiterį atsakė Koralina. — Daugybę kartų mėginta iššifruoti ženklus, kiek žinau, daugiau nei penkiasdešimt. Vieni čia įžiūrėjo kalendorių, kiti pranešimą apie kelionę, dar kiti vienos Mino princesės meilės nakties įspūdžius, — ji nusišypsojo. — Net Erichas fon Denikenas pritaikė diskui savo teoriją. Na, kaip įprasta, apie dievus iš visatos.

— Apie tikrąją disko reikšmę beveik nieko nežinoma, — pasakė Jupiteris. — Remiantis mažų brūkšnelinių figūrų eisenos kryptimi, niekas neabejoja, kad ženklus reikia skaityti iš išorės į vidų, nuo labirinto įėjimo į centrą. Bet tuo visos žinios ir baigiasi.

Šuvanė pasilenkė virš knygos, metė rūstų žvilgsnį į abu piešinius ir vėl išsitiesė.

— Kokio dydžio yra diskas?

Jupiteris paieškojo tekste kairiajame puslapyje.

— Maždaug šešiolikos centimetrų skersmens. Gal turėtum knygą, kuri... hm, būtų šiek tiek modernesnė? Tada galėtume sužinoti, kur dabar saugomas diskas.

Šuvanė nužvelgė jį sunkiu žvilgsniu.

— Turėčiau didžiuodamasi užtikrinti, kad mano parduotuvėje nėra nė vienos knygos su spalvotomis nuotraukomis, jaunasis drauge.

— Jaunasis drauge? — nusijuokė Koralina. — Atsargiai, Jupiteri, pažįstu šią intonaciją. Netrukus ji paprašys išnešti į lauką šiukšles.

Šuvanė švelniai kepštelėjo savo vaikaitę per pakaušį.

— O tu, jaunoji panele, regis, nebuvai deramai išauklėta, kitaip neužsipultum savo vargšės senosios globėjos.

Koralina įžūliu žvilgsniu žvelgė tai į Jupiterį, tai į Šuvanę.

— Ar aš jį čia pasikviečiau? Be to, jis dar nepasakė, ar nenutemps mūsų dar šiltutėlių į policiją.

Jupiteris įdėjo šukę atgal į maišelį ir užvertė pageltusią knygą. Nuo jos pakilo dulkių kamuolys.

— Visa tai beprotybė, jūs abi tai gerai žinote.

— Todėl ir norėjom, kad būtum čia, — pasakė Šuvanė rodydama auksinius dantis. — Kaip mūsų proto balsas.

— Turiu pripažinti, kad metams bėgant tu nepraradai humoro.

Šuvanė sušnopavo, paskui dribo į kėdę su liūto letenomis.

Medis sudejavo nuo jos svorio.

— Ar padėsi mums?

Jupiteris delsė, jis pažvelgė į Koraliną.

Ši žybtelėjo akimis.

— Na ką?

Jis prisiminė šį klausimą, prisiminė ir šią šypseną. Tąsyk jis pasakė „ne“.

Jupiteris perbraukė nykščiu delne gulintį odinį maišelį. Jis aiškiai juto po pirštu didžiųjų hieroglifų įdubimus. Mažų ženklų eilutė, kurią vėliau kažkas įrėžė, buvo neapčiuopiama. Pirmą kartą Jupiteris pajuto, kad ši šukė — tikra paslaptis, mįslės, glūdinčios po daikto paviršiumi, įminimas.

— Ar įpilsit dar vyno? — paklausė jis tyliai.

— Piranezis, — pradėjo Koralina, kai jie vėl sėdėjo sodelyje ant stogo ir susimąstę sukiojo tarp pirštų taures vyno, — gimė 1720 metų spalį. Jis kilo iš žinomų architektų ir amatininkų šeimos, keturiolikos metų buvo pasiųstas į Veneciją, kad iš savo dėdės išmoktų statybos meno. Tačiau berniukas pasirodė labai užsispyręs ir nepaklusnus, manau, dabar tai pavadintume paauglyste. Todėl garbingasis dėdė išmetė jį lauk.