Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Žinoma, jis rūpinosi, bet nebuvo tikras, ar gali tą rūpestį parodyti, todėl pakeitė temą.

— Ten, viršuje, nuostabiai gražu.

— Tikrai? — ji sustojo ties viršutine laiptų pakopa, apsidairė aplinkui ir užsisvajojusi žvelgė į naktinę šviesų jūrą.

Skersgatvis, kuriame buvo Šuvanės namas, truputį toliau jungėsi su Governo Vecchio gatve, ilga ir vingiuota, kurioje buvo geriausios Romoje padėvėtų daiktų ir antikvarinių prekių parduotuvės. Nors pro išdėstytas prekes kasdien praplaukdavo minios turistų, gatvė garsėjo nešvariais sandėriais. Siaura gatvelė vingiavo per vieną seniausių miesto centro dalių, tamsią net šviesiausią saulėtą dieną. Visą dieną čia knibždėdavo vietinių gyventojų, kurie po atviru dangumi taisydavo savo motorolerius arba mažučiuose baruose gerdavo espreso kavą. Bet naktį Governo Vecchio gyvenimas sustodavo, likdavo tik išmirusi proskyna tarp senovinių namų.

Iš savo apžvalgos aikštelės Jupiteris ir Koralina matė šią gatvę, nors už kelių metrų ji vingiuodama slėpėsi už posūkio.

— Jai nepatinka, kai per ilgai ją stebi, — pasakė Koralina paslaptingai, kai pastebėjo Jupiterio žvilgsnį, nukreiptą į Governo Vecchio gatvę. — Ji nemėgsta, kai atidžiai apžiūrinėji, kas ir kokiu būdu ten pardavinėjama.

— Vogtų daiktų supirkėjai, apie kuriuos kalbėjai, taip pat ten dirba?

— Taip, bet ne parduotuvėse, o galiniuose kambariuose ir palėpėse.

Jis prisivertė prašnekti apie tai, ką mąstė prieš užmigdamas.

— Manau, kad neturime tuoj pat nešti vario plokštės supirkėjams. Norėčiau šiek tiek daugiau apie ją sužinoti.

Koralina jam nusišypsojo.

— Tarsi ko kita būčiau tikėjusis.

— O Šuvanė?

Jos akyse žybtelėjo šelmiškos ugnelės.

— Su ja suderinta.

Staiga jis suprato, kad jai vis dar nežmoniškai šalta.

— Eime į vidų, — pasakė jis ir ruošėsi leistis laiptais žemyn.

Koralina jį sulaikė.

— Palauk. Pasilikim dar! Čia, aukštai, taip gražu.

— Tu peršalsi.

— Nebūk toks baisus neišmanėlis.

Jos išdykėliškas tonas glumino jį ir žavėjo. Ji tikėjosi, kad jis ja rūpinsis, bet tuo pat metu nenorėjo, kad savo rūpestį reikštų atvirai arba darytų jai įtaką.

Jis buvo priverstas nusišypsoti, todėl nusigręžė į kitą pusę. Stogai atspindėjo juodą Romos nakties dangų. Mėnesiena nudažė juos plieno spalva, nubrūkšniavo stogų kraigus ir kaminus, erdvias terasas ir atramines tvoreles, pusiau paslėptas stogų aikšteles, prigrūstas sukabintų skalbinių ir karvelidžių. Kelios kartos televizijos antenų stirksojo kaip griaučiai dramblių kapinėse. Varpinių bokštai, fabrikų kaminai, dantytos sienos ir karnizai stiebėsi iš tamsos. Vienišos pastolių konstrukcijos, paliktos pasitraukusių statybininkų, kilo virš stogų, kurie vos atlaikė savo pačių svorį. Griozdiški liftų bokštai konkuravo su grakščiais sakraliniais pastatais. Arkiniai langai, kolonomis apsupti paviljonai ir kontraforsai skleidė didingą istorijos aurą, o kupolai ir palmės suteikė beveik rytietišką atspalvį. Cinkuotose voniose kūpsančios daržovės, lakuoti sodo baldai ir nublukusios markizės kūrė savo pasaulį, esantį aukštai virš miesto, visiškai nepriklausomą nuo šurmulio giliai apačioje. Dieną visa tai švietė šilta ochra ir siena, o naktį miesto stogai snaudė apgaubti jiems neįprasto iškilmingumo.

Jupiteris atidžiai pažvelgė į Koraliną.

— Ar tau tikrai saugu, kai dažnai čia apsilankai?

— Čia aš visada jaučiuosi saugiausiai. Tokia... laisva. Ar tai skamba paikai?

— Visai ne.

— Žinoma, paikai. Bet aš manau, kad tai ir yra kiekvienos tiesos kaina.

Jis svarstė, ką ji pasakė, kai atsistojo prieš jį ant pirštų galiukų ir pabučiavo į skruostą.

— Ačiū, kad išgelbėjai mane.

— Sakei, kad būtum nenukritusi.

— Būčiau nenukritusi, — pasakė ji pralinksmėjusi. — Bet tu bijojai dėl manęs, o tai svarbu.

Kai ji atsitraukė, jos speneliai nuo šalčio buvo pastirę. Ji pati tai pastebėjo ir truputį susigėdusi timptelėjo naktinių marškinių pakraštį.

— Ateisim čia, kai bus šilčiau, — pasakė ji ir keliais šuoliais nuskuodė laiptais žemyn. Jupiteris pasijuto siaubingai senas, kai sekė paskui ją žengdamas ant kiekvienos pakopos.

Lygiai taip pat greitai ji nuskubėjo laiptais į rūsį, dideliais šuoliais, neatsigręždama pažiūrėti, ar jis seka paskui; ji ir taip žinojo, kad jis eina.

Kai jis pasiekė savo kambarį, Koralina seniai buvo dingusi savo miegamajame ir uždariusi duris.

3 SKYRIUS Nykštukas

II Tevere biondo. Šviesiaplaukis Tiberis. Molis ir smėlis suteikia upei šią spalvą, kai ji išvingiuoja iš Apeninų, teka per Umbriją ir Lacijų iki Romos ir įteka į atvirą jūrą.

Kai Jupiteris su Koralina vaikštinėjo aukštu pakrantės pėsčiųjų taku, jis nusprendė, kad tai dar vienas italų charakterio pavyzdys — italams viskas bello, jų žodžiuose viskas gražu. Tiberis buvo prisotintas įvairiausių rūšių nuodų, prieš kelis dešimtmečius žmonės mirdavo nuo infekcijų, kurias pasigaudavo maudydamiesi upėje. Tačiau jo niekas nevadino purvinuoju Tiberiu, sieros geltonumo Tiberiu“ nuodinguoju Tiberiu. Ne, jis buvo šviesiaplaukis, nors jo spalva nebuvo natūralesnė už Piazza di Spagna pardavėjų plaukų spalvą.

— Norėčiau šukę parodyti vienam pažįstamam, — pasakė Jupiteris, kai jie neskubėdami artėjo prie Piranezio bažnyčios. Odinį maišelį su molio šuke jis buvo įsidėjęs į vidinę palto kišenę.

— Kokiam pažįstamam?

— Amadėjui Babio. Ar girdėjai apie jį?

Koralina suraukė kaktą.

— Nykštukui?

— Gal Babio ir mažas, bet jis gerai išmano antikinį meną. Geriau nei daugelis kitų, kuriuos pažįstu.

— Šuvanė ne itin geros nuomonės apie jį.

— Jie vienas kito nemėgsta, — patvirtino jis trūktelėdamas pečiais. — Ar tai problema?

— Bent jau ne mano.

Koralina vilkėjo storą dirbtinio kailio striukę su gobtuvu.

Ji nusipurtė ir susikišo rankas į rankoves. Jupiteriui atrodė nuostabu, kad šiandien, šviečiant ryškiai saulei, jai buvo šalčiau nei praėjusią naktį, kai pusnuogė stovėjo ant namo stogo.

— Babio jau daugiau nei dvidešimt metų yra vienas gerbiamiausių miesto prekiautojų meno dirbiniais, — pasakė jis. — Ne žymiausias, bet turintis finansiškai pajėgiausią klientūrą.

— Prekiaujantis legaliomis prekėmis?

Jupiteris vos šyptelėjo.

— Pagal galimybes.

— Regis, jau dirbai su juo.

— Prieš šešerius ar septynerius metus, — patvirtino jis. — Vienas mano klientas, kolekcionierius iš Lisabonos, paprašė patikrinti vieną meno dirbinį. Aš nukeliavau pas Babio su šūsnių nuotraukų ir padėjau jas priešais jį.

Ji pažvelgė į jį iš šono.

— Ir tai buvo originalas?

— Babio mane išvarė.

— Kodėl gi?

— Jis pasakė, kad nedaro ekspertizių tam, kuris neleidžia pažvelgti į originalą.

— Juk negalėjo jis reikalauti, kad tu per visą Europą gabentum tokį dirbinį.

— Jis nereikalavo. Jis leido klientui pasirinkti. Jis pasakė, kad tai geriausia, ką jis mums gali padaryti.

— Leisti jums pasirinkti? — papurtė galvą Koralina.

— Babio tąsyk kai ką pasakė, tas man pasirodė labai gudru. Jis pasakė, kad meno kūrinys tik tada yra tikras, kai sukelia tikrą džiaugsmą į jį žiūrint. Ir jokia nuotrauka, net pati geriausia, negali sukelti tos akimirkos pojūčio, kai daiktas, laikomas rankose, giliai virpina širdį. Kalbama ne apie amžių ar kūrinio vertę, tik apie jausmą, kurį jis sukelia.