Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Prieš jį stovėjo Babio, vilkintis baltą kašmyro vilnos kostiumą. Nuo žemo dubens su žarijomis jis prisidegė cigarilę.

— Jupiteri, mano drauge, — pasakė jis papsėdamas, — sveikas atvykęs Albericho prieglobstin!

Babio nuo seno puoselėjo simpatiją Šiaurės tautų mitologijai, tiesą sakant, jo susitapatinimas su Nibelungų lobio saugotoju nykštuku Alberichu buvo labai vykęs. Jis mokėjo kalbėti vokiškai, daniškai, švediškai ir tuputį islandiškai. Dar prieš kelerius metus jis reguliariai spausdino žinomose mokslinės literatūros leidyklose savo vertimus į italų kalbą iš vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos.

Jupiteris paspaudė jam ranką ir dar kartą nustebo, koks mažutis Babio. Jis buvo mažas net kaip liliputas, jo ūgis vos siekė metrą. Kad jis sulaukė penkiasdešimties metų, gydytojų nuomone, yra tikras stebuklas. Babio plaukai buvo žili, jis nešiojo trumpą žilą barzdą. Jo galva buvo nenatūraliai didelė, palyginti su visu kūnu, bet Babio mielai pokštavo, kad tai atspindi jo genialumo mastus. Jei būčiau toks didelis kaip tu , — pasakė jis kartą Jupiteriui, — mano galva būtų kaip Dioskurų ant Kapitolijaus kalvos. Jupiteris jam priminė, kad jau kelis šimtmečius visa armija restauratorių rūpinosi, kad akmeninės statulų galvos tiesiog nenukristų: Jos per didelės, per sunkios. Tai tipiškas monumentalumo vaikymosi atvejis.

Babio išpūtė dūmų kamuolį ir nugara atsirėmė į titano smakrą.

— Nuo kada tu Romoje?

— Nuo vakar.

— Manau, gyveni pas tą raganą.

Jupiteris linktelėjo.

— Tu man niekada nepasakojai, kas įvyko tarp tavęs ir Šuvanės.

— Įvyko? Nieko, — Babio vos šyptelėjo. — Iš mano pusės — įžeista meilė. Iš jos... na, pavadinkime tai nepalankumu.

— Meilė? — išsprūdo Jupiteriui netikėtai. — Tu buvai...

— Baisiai ją įsimylėjęs, — patvirtino Babio ramiai. — Bet tai buvo seniai. Ji buvo graži moteris, anuomet.

Jupiterio vaizduotėje kilęs vaizdas — mažutis Babio ant mėsingų Šuvanės rankų — buvo toks groteskiškas, kad Jupiteris nebeištarė nė žodžio.

— Žinau, ką mąstai, — pasakė Babio. — Bet patikėk, ji ne visada atrodė taip, kaip dabar. Kai ji atvyko į Romą, buvo liekna ir graži jau subrendusi moteris, bet itin įspūdinga.

Jupiteriui galvoje kilo visas tuzinas sarkastiškų atsakymų, bet jis susitvardė. Jį stebino, kad Babio tiek daug kalba apie save.

Mažasis prekiautojas meno dirbiniais turėtų žinoti, kad dabar jo kupina aplombo inscenizacija sugriuvo kaip kortų namelis.

Jupiteris atsikrenkštė.

— Ar jūs buvote... kartu?

— O ne, žinoma, ne, — atsakė Babio purtydamas galvą. — Ji turėjo vieną gražuolį, kuris daugybę metų apie ją sukosi ir meilinosi ir kuris daugiau... na, atitiko dydžio proporcijas. Aukštas ir žinomas, jei supranti, apie ką aš. Mano pasaulis yra kitoks nei jos. Šuvanė tai žino. Ji niekada nekreipė į mane dėmesio.

— Ar tu pažįsti jos vaikaitę?

— Mažąją Koraliną?

— Ji nebėra tokia maža.

— Kai paskutinį sykį ją buvau sutikęs, ji buvo paauglė. Jaunutė paauglė. Kas ji?

— Man regis, kad ji daro garbę buvusiam senelės grožiui.

Babio leido sau truputį užsisvajoti. Netrukus jis staiga surimtėjo ir pasakė:

— Tu atėjai čia ne tam, kad kalbėtum apie moteris. Tiesą sakant, maniau, kad tu turėtum būti jų sotus iki kaklo.

Jupiteris garsiai sušnopavo.

— Miva buvo pas tave atėjusi?

— Daugiau nei vieną kartą. Bet aš neįleidau jos į namus.

— Kodėl, dėl Dievo meilės?

— Ji per maža.

— Per maža?

— Todėl prie įėjimo aš tavęs ir paklausiau, koks tavo ūgis. Nė vienas žmogus, žemesnis nei metras septyniasdešimt, neįžengia į mano namus.

Jupiteris mandagiai nusišypsojo, bet staiga pastebėjo, kad Babio veidas nė nesuvirpėjo.

— Ar rimtai? — paklausė jis sudirgęs.

— Žinoma.

Tikriausiai ši nykštuko beprotybė buvo daugiau nei nuotaika, grįžtanti nevienodais laiko tarpais.

— Aš pats esu mažas, — tęsė Babio rimtai traukdamas savo cigarilę. — Nenoriu nuolat žiūrėti į veidrodį. Todėl pirmenybę teikiu didelių žmonių bendrijai, tokių kaip tu.

Nebuvo jokio tikslo klausinėti apie naujas Babio keistenybes. Jupiteris turėjo jas priimti, kaip priėmė keistą orakulo frazę prie įėjimo.

Pagaliau jis turėjo džiaugtis, kad Miva nepriviliojo Babio į savo pusę.

— Kada ji paskutinį sykį čia buvo? — paklausė jis.

Nykštukas nepatenkintas kilstelėjo antakius.

— Juk neieškai jos?

Jupiteris papurtė galvą, tikriausiai truputį per skubotai.

— Ne. Bet ji pasisavino daugybę mano daiktų.

— Paskutinį sykį aš ją mačiau prieš aštuonis mėnesius, — pasakė Babio aiškiai patenkintas Jupiterio atsakymu. Susimąstęs jis kyštelėjo savo mažąjį pirštelį į akmeninio milžino lūpos įskilimą ir nubraukė dulkes.

— Ji gerai atrodė, — jis trūktelėjo pečiais ir pridūrė: — Bent jau mano apsaugos sistemos ekrane.

— Ar ji buvo viena?

— Didysis Dieve, Jupiteri!

— Aš nepavydžiu. Tik domiuosi.

— Tikiuosi. Tai, ką rašei laiške, rodo, kad reikalai ne itin džiuginantys.

— Laiškas... — Jupiteris atsiduso. — Tai buvo klaida.

Mivai dingus, apimtas nusivylimo, jis parašė savo svarbiausiems verslo partneriams laiškus. Laiškuose bendrais bruožais apibūdino, kokiu būdu Miva jį išstūmė. Jis jautė, kad tai klaida, dalykiniuose santykiuose neleistina painioti privataus gyvenimo su verslu. Nors jis savo laiške tik paviršutiniškai užsiminė apie Mivos apgavystę, šis jo žingsnis buvo priimtas nepalankiai. Mivai po to buvo dar lengviau jį diskredituoti prieš visą pasaulį. Meilės kančios stumia žmogų į kvailiausius poelgius, ir, deja, Jupiteris nebuvo išimtis.

— Pakalbėkim apie ką nors kita, — paprašė jis.

Babio kilniadvasiškai numojo ranka.

— Kaip nori. Tu vis dar neatskleidei, kodėl esi čia.

Jupiteris linktelėjo ir iš palto kišenės ištraukė odinį maišelį.

Jis atrišo raištelį ir molio šukė iš apversto maišelio nuslydo į jo delną.

— Ar žinai, kas čia?

Babio paėmė šukę dviem pirštais, labai atsargiai, beveik pamaldžiai. Jis apžiūrėjo ją iš visų pusių.

— Eime į mano darbo kambarį.

Pro duris, beveik paslėptas už akmeninės galvos, jis nuvedė Jupiterį į laiptinę. Laiptais jie užkopė į kitą aukštą, perėjo kuklų koridorių ir pagaliau įžengė į terakotos plytelėmis išgrįstą kambarį su židiniu. Kampe stovėjo stiklinė ginklų spinta su puse tuzino medžioklinių šautuvų. Jupiteris suabejojo, ar naudojosi Babio bent vienu iš jų. Taip pat briedis, kurio galingi ragai kabėjo virš židinio, be abejo, krito nuo kito žmogaus rankos. Prieš židinį tysojo pilkas lokio kailis išžiotais nasrais.

Jei Jupiteris būtų nežinojęs, kad Babio prisiekęs kavos mėgėjas, galėjo prisiekti, jog viduje kvepėjo kvapia arbata. Gali būti, kad kvapas sklido nuo apmušalų, kuriuos Babio tikriausiai parsisiuntė iš Anglijos.

Nykštukas padėjo šukę ant mažo apšviesto staliuko, pasuko į ją taškinio šviestuvo šviesą ir iš stalčiaus paėmė didelę lupą. Jis nuodugniai iš visų pusių apžiūrėjo šukę murmėdamas sau kažką nesuprantama ir pagaliau pažvelgė per lupos kraštą į Jupiterį.

— Iš kur ją gavai?

— Anksčiau niekada to neklausei, Babio, o mes juk nenorime laužyti senų gerų tradicijų, ar ne?

Nykštukas kažką sumurmėjo ir vėl sutelkė dėmesį į radinį.

— Aš maniau... — pradėjo Jupiteris, bet tuoj pat buvo Babio pertrauktas.