Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Netoliese stovėjo autobusiukas su Vatikano numeriais. Ekspertai, vylėsi Koralina, kurie ruošiasi milimetras po milimetro ištyrinėti Piranezio slėptuvę.

Įėjimo durys vos prasivėrė, ir į lauką išėjo du vyrai. Vienas jų buvo Landinis, apkritęs plonyčiu kalkių sluoksniu, jo balta oda nuo kalkių atrodė dar baltesnė. Antrasis vyras buvo vyresnis, maždaug šešiasdešimties, jis buvo truputį pakumpęs ir vilkėjo ilgu iki žemės paltu. Jis buvo žilas, veidą vagojo gilių raukšlių tinklas. Bet vyriškio akys budriai lakstė aplink, jis nežiūrėjo į Landinį, net kai šis kalbėjo, bet tyrė aplinką, smalsuolių bruzdesį ir sargybinių reakciją.

Nors Koralina kardinolą fon Tadeną lig šiol matė tik nuotraukose, pažino jį iš karto. Tikėjimo kongregacijos vadovas nebuvo mėgstamas Vatikane. Daugelis norėjo jo vietoje matyti kitą žmogų, bet popiežius kardinolą labai vertino. Fon Tadenas garsėjo kaip griežtas, konservatyvus, bet vis dėlto labai išsilavinęs ir patyręs žmogus. Jaunystėje jis daug metų gyveno Pietryčių Azijoje, pasakojama, kad ten išsiugdė griežtus principus.

Koralinai neliko nieko kito, tik spoksoti į abu vyrus, kurie, regis, kažką labai gyvai aptarinėjo. Jie sustojo anapus užtvaros, arti vienas kito, kad joks pašalinis negirdėtų, ką jie šnekėjo.

Koralina prakeikė save, kad dar kartą čia atėjo. Ji jau ruošėsi nusigręžti, kai Landinis pastebėjo ją žvelgdamas per kardinolo petį. Fon Tadenas dar kurį laiką kalbėjo, kol pastebėjo, kad jo pašnekovo dėmesys nukrypo kitur. Jis dairydamasis atsigręžė, o Landinis pasilenkė į priekį vis dar žvelgdamas į Koraliną ir kažką pasakė kardinolui į ausį.

Koralina jautėsi tarsi apnuoginta, kai abu vyrai iš tolo spoksojo į ją, Landinis žvelgė su savo gudria šypsena, fon Tadenas šaltai ir abejingai.

Mergina neryžtingai linktelėjo jiems, apsigręžė ir nuėjo šalin. Tačiau ji jautė, kad abu dvasininkai vis dar neatitraukė savo žvilgsnių nuo jos nugaros ir pakaušio. Žinoma, jie dabar kalbėjosi apie ją. Ar jiems kilo kokių įtarimų? Gal jie jautė, o gal žinojo, ką padarė Koralina?

Nors nenoromis, bet ji pripažino, kad Jupiteris buvo teisus. Kam jai reikėjo čia grįžti? Žinoma, ji galėjo atsakyti, jog ją atvedė jos užgautas išdidumas, įsiūtis dėl to, kad Landinis vengė įleisti ją į bažnyčią, ir, be abejo, pyktis, kad su ja elgiamasi kaip su vagile, nors niekas negalėjo žinoti, kad ji iš tikrųjų tokia ir buvo.

„Vaikiška, — pamanė ji. — Vaikiška ir kvaila. Tu iš tikrųjų viską sugadinsi“.

Koralina artėjo prie pietinės aikštės pusės. Čia ji pastebėjo kai ką, kas ją labai nustebino.

Aikštės pakraštyje tupėjo susilenkęs žmogus ir kreida kažką piešė ant asfalto. Žmogus buvo senas, dar senesnis už kardinolą fon Tadeną, akivaizdžiai nusigyvenęs. Atrodė, jis savo išblukusių, nešvarių drabužių nekeitė kelias savaites; jo žila barzda buvo ilga ir susivėlusi. Žmogus dirbo savo darbą itin susikaupęs, beveik įnirtingai, o jo maniera, jo karštligiškas užsidegimas, su kuriuo jis atliko piešinį, dvelkė beprotybe. Koralina neatsilaikė ir užmetė žvilgsnį į senio paveikslą.

Dailininkas buvo žemai pasilenkęs virš piešinio, kad galėtų matyti visą kūrinį. Eidama arčiau Koralina pamanė, kad senio veidas jai pažįstamas, tarsi būtų jį jau kur nors kitur sutikusi, tik tada jis atrodė kitaip, ne toks purvinas ir nuskuręs.

Žinoma, perskrodė ją mintis, tada jis dirbo prie Montecitorio rūmų. Koks buvo jo vardas? Kristus? Kristoferis?

Kristoforas , teisingai! Pirmą kartą ji pastebėjo dailininką prieš kelerius metus, kai per atostogas tarp semestrų atvyko į Romą, kad ištyrinėtų gatvės dailininkų kūryboje pasikartojančius motyvus. Su vienu pažįstamu, kuris kai ką čia pažinojo, jie patraukė gatvėmis. Jis pristatė jai daugybę dailininkų, dažniausiai studentų, tokių kaip jis, kurie gyveno iš praeivių metamų monetų. Tąsyk ji nekalbėjo su Kristoforu — draugas užtikrino, kad jis su niekuo nekalba — bet gerai prisiminė, kas apie jį buvo šnekama.

Buvo šnekama, kad Kristoforas turi idealią regimąją atmintį ir kiekvieną paveikslą gali kopijuoti iš atminties. Jos draugas tąsyk pasakojo, kad turėdamas tokį talentą senis galėtų užsidirbti krūvą pinigų. Užuot tai daręs, jis švaistė savo meninius gabumus piešiniams, kuriuos sunaikindavo pirmas stipresnis lietus arba praeivių kojos. Jis galėtų kurti ką nors ilgiau išliekančio, — sakė Koralinos draugas stebėdamasis, — bet senis per daug ribotas, kad tuo pasinaudotų.

Kai mergina greitu žingsniu ėjo per Cavalieri aikštę prie senuko, šis nepakėlė akių. Paprastai į jį niekas nekreipdavo dėmesio, bet jis tikriausiai tuo nesirūpino. Skubūs ir vis dėlto nepaprastai tikslūs judesiai, kuriais jis braukė kreidos gabaliuką asfaltu, intensyvumu priminė apsėdimą, kurio Koralina nepastebėjo turint kitus gatvės dailininkus.

Eidama prie jo ji taip sutelkė dėmesį į senuką, kad priėmė paveikslą kaip visumos dalį ir vos neatsistojo ant jo.

Staiga ji nustebusi stabtelėjo. Kelias sekundes mergina buvo taip sukrėsta, kad ėmė linkti keliai. Susijaudinusi ji pritūpė prie paveikslo.

— Kristoforai, — kreipėsi ji į dailininką silpnu balsu.

Šis nereagavo, tiesiog piešė toliau greitais tikslingais judesiais.

— Kristoforai! — ji pamėgino prašnekti griežtesniu balsu, bet jautėsi sutrikusi ir suglumusi. — Iš kur žinai šį motyvą?

Dailininkas vis dar neatsakė. Prakaito lašai spindėjo ant jo kaktos, nors po aikštę sukosi vėsūs vėjo gūsiai.

Koralina suprato, kad tokiu būdu nieko nepasieks. Ji buvo sutrikusi ir nežinojo, ką daryti. Ji atsistojo ir dar kartą apžiūrėjo paveikslą su visomis detalėmis. Jis buvo beveik užbaigtas. Tik viršutiniame pakraštyje trūko kelių brūkšnių ir vieno ar kito šviesos atšvaito.

Piešinys buvo dviejų metrų pločio ir trijų metrų aukščio.

Jis vaizdavo septynioliktosios vario plokštės motyvą.

Koralina sugniaužė kumščius taip stipriai, kad nagai skaudžiai įsmigo į delnus.

Nebuvo jokios abejonės. Kristoforo piešinys rėmėsi nežinomu Piranezio Carceri raižiniu, graviūra, kurios — prieš kelias akimirkas ji buvo tuo įsitikinusi — kelis šimtus metų nematė nė vienas žmogus. Niekas, išskyrus ją, Jupiterį ir Šuvanę.

Tai buvo absurdiška. Visiškai neteisinga. Kristoforas negalėjo žinoti šios graviūros. Plokštė niekada nebuvo oficialiai demonstruota, ji nebuvo išspausdinta nė viename leidinyje.

Apimta panikos ji pažvelgė į Kristoforo darbo įrankius: seną cigarų dėžutę, pilną kreidos gabalėlių, kiekvienas ne didesnis už piršto narelį. Jam, regis, priklausė ir suglamžytas lininis skuduras, taip suteptas dažais ir kreidos dulkėmis, jog tam tikrų sluoksnių būtų laikomas meno kūriniu.

Nors mergina buvo girdėjusi apie idealią senio regimąją atmintį, ji apsidairė ieškodama kokio nors popieriaus, kokios nors knygos puslapio arba reprodukcijų albumo, arba nuotraukos, kuriomis naudojasi kiti gatvės dailininkai, lipnia juosta pritvirtinę prie asfalto.

Tačiau Kristoforas tokios neturėjo. Jis piešė iš atminties, jis atkūrė paveikslą, kurio prieš dvi dienas visiškai nebuvo.

— Kristoforai, — pamėgino ji dar kartą, — prašau paklausyti manęs.

Jis atsidėjo tilto turėklų ryškinimui. Beje, kad jis visas linijas piešė balta kreida, taigi susidarė negatyvo įspūdis. Todėl niūri kalėjimo scena atrodė dar labiau slegianti.

Už Koralinos nugaros pasigirdo balsas:

— Įdomus motyvas, — pasakė Landinis.