Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Mergina krūptelėjo, jai pasirodė, kad šviesiaodis dvasininkas skleidė šaltį, toks bekraujis ir baltas jis atrodė. Jis puikiai tiktų prie Kristoforo piešinio, žmogaus iš kūno ir kraujo negatyvas.

Bet šis įspūdis greitai dingo.

— Įdomus... taip, iš tikrųjų, — ji prisivertė ir pridūrė: — Ar jūsų sluoksniuose įprasta sėlinti prie moterų?

Landinis atsakė į priekaištą savo tūkstantį kartų išmėginta šypsena.

— Nežinojau, kad jūs tokia baugšti, panele. Tikiuosi, jūs priimsite mano atsiprašymą.

Ji jau ketino jam pareikšti, koks reikalingas jai jo atsiprašymas ir ką jis su juo gali padaryti, kai akies krašteliu pastebėjo, kad Kristoforas pakilo nuo žemės. Kai ji atsisuko į jį, jis abiem rankom spaudė savo cigarų dėžutę prie krūtinės, tarsi ji būtų vertingesnė už visus aukso lobius. Vieną akimirką ji išsigando, kad jis kaip tik dabar atsakys į klausimą apie paveikslą; Landinis viską girdės, padarys teisingas išvadas ir lieps apsaugininkams ją sulaikyti.

Bet jos susirūpinimas buvo be pagrindo. Kristoforas tiesiog stovėjo ir tylėdamas žiūrėjo į savo piešinį.

Koralina pastebėjo, kad ir Landinis dabar atidžiau apžiūrinėjo piešinį.

— Man atrodo, jis tikras Piranezio gerbėjas, — klastingai mirktelėjęs jis dar pridūrė: — Labai autentiška, ar ne?

Ji nenorėjo žiūrėti į dvasininką, todėl atidžiai tyrinėjo piešinį. Staiga jai krito į akis tai, kas iš pradžių ją suklaidino.

Paveikslas nebuvo tikslus. Kažko trūko, tikriausiai svarbiausios dalies. Kristoforas nupiešė povandeninę upę, tekančią per požeminį kalėjimą, tačiau čia nebuvo išmūrytos salos ir jos viduryje kylančio obelisko. Todėl trūko ir rakto silueto.

Koralina pažvelgė į senąjį dailininką, ieškodama kokios nors reakcijos jo raukšlėtuose bruožuose. Baisiai susivėlusi barzda ir purvas ant skruostų suteikė jo veidui kaukės ir netikrumo įspūdį. Šmėkla, kuriai kažkas užtempė senojo Kristoforo odą.

Dailininkas palenkė galvą į šoną, pažvelgė į paveikslą, paskui į Koraliną, tikriau kiaurai pro ją.

Landinis atsitūpė ir suraukė kaktą.

— Galbūt reikėtų tai parodyti vienam iš mūsų ekspertų.

Koralina įžvelgė galimybę išsigelbėti.

— Parodykit, — pritarė ji. — Puiki mintis.

Landinis abejodamas pažvelgė į ją, atsistojo ir skubiai nuėjo bažnyčios link. Koralina atkreipė dėmesį, kad jis šią akimirką pirmą kartą į ją pažiūrėjo be savo dirbtinės šypsenos. Visiškai rimtai ir truputį draugiškai.

Ji vėl kreipėsi į dailininką.

— Kristoforai? Ar mane girdite?

Uždanga, dengianti senio sąmonę, kelioms akimirkoms kilstelėjo.

— Krist-o-foro, — sumurmėjo jis keistai mikčiodamas.

Susijaudinusi mergina įsitikino, kad Landinis dingo bažnyčios viduje. Tik kardinolas fon Tadenas stovėjo prie įėjimo ir žvelgė į ją. Koralina šiurpo nuo šalto įdėmaus jo žvilgsnio. Staiga ji suprato, kodėl dar šiais laikais Tikėjimo kongregacija vadinama šiuolaikine Vatikano inkvizicija; bent jau fon Tadenas puikiai atliko Didžiojo inkvizitoriaus pareigas.

Vienos klasės berniukai ir mergaitės kaip tyčia susibūrė pusiaukelyje tarp Koralinos ir įėjimo, staiga fon Tadenas dingo už judrių paauglių minios.

Koralina giliai įkvėpė. Tada skubiai žengė prie Kristoforo ir pačiupo jį už žasto.

— Eime! Aš išvesiu jus iš čia.

Mergina labai nustebo, kad senis nesipriešino. Jis nuolankiai sekė paskui, kai ji brovėsi prie priekinio iš trijų taksi automobilių.

— Panele!

Landinis ir dar vienas vyras išėjo iš bažnyčios ir greitu žingsniu artėjo prie jų.

Koralinos širdis ėmė pašėlusiai plakti, kai ji prieš save stūmė senį, prispaudusį prie krūtinės cigarų dėžutę. Priekyje sėdintis vairuotojas ramiai sulankstė laikraštį ir pažiūrėjo per skrybėlės kraštą.

— Panele! — sušuko Landinis dar kartą. — Prašom palaukti!

Ji nenorėjo pabėgti, taip netiesiogiai būtų prisipažinusi dėl to, ką Landinis jai norėjo prikišti. Todėl ėjo neskubėdama ir prilaikydama už rankos Kristoforą kaip ligonį.

Landinis ir antrasis vyras sekė paskui, o kardinolas fon Tadenas įdėmiai žiūrėjo. Kol nerangus taksi vairuotojas rengėsi išlipti, ji pati energingai atidarė užpakalines automobilio duris ir įgrūdo Kristoforą. Ji šmukštelėjo paskui į vidų, uždarė dureles ir užspaudė užraktą.

— Važiuokite, — nurodė vairuotojui. — Jei galima, greičiau.

— Kur jums reikia?

Abu vyrai buvo beveik prie taksi automobilio. Jie taip pat nebėgo, bet ėjo vis greičiau.

— Tiesiog važiuokite. Senamiesčio link.

Vairuotojas gūžtelėjo pečiais, pasitaisė skrybėlę ir įjungė variklį.

— Ar negalėtumėt paskubėti, labai prašau .

Landinis pakėlė raką, norėdamas sustabdyti automobilį.

— Jau važiuoju, — pasakė vairuotojas ir paspaudė akceleratorių.

Kai jie nuvažiavo, Koralina šoniniame veidrodėlyje matė, kaip Landinis jai kažką šaukė. Tada prie jo visai arti priėjo kardinolas — iš kur jis taip staiga atsirado? — ir pasakė savo padėjėjui kažką į ausį.

Landinis susimąstęs linktelėjo ir šaltai žvelgė į taksi automobilį, vežantį tolyn Koraliną ir Kristoforą.

Santinas stovėjo prie kito viešbučio lango, kitame kambaryje, drebančiais pirštais įsikibęs į medinius lango rėmus. Jis giliai kvėpavo. Vienu aukštu žemiau, siauroje, tarp namų su uždarytomis langinėmis įsispraudusioje aikštėje, buvo pristatyta savaitgaliais vykstančio turgelio prekybininkų palapinių. Daugelis jų buvo jau sugriuvusios, šalia išklerusių nedidukų sunkvežimių pūpsojo brezento, virvių ir metalo vamzdžių krūva. Net užvestų variklių išmetamųjų dujų dvokas negalėjo nustelbti tipiško žuvies, supuvusių vaisių ir chlorkalkių kvapo. Vyrai, vilkintys nešvariais kombinezonais, šlavė šiukšles į vieną krūvą aplink vienišą gėlių konteinerį po pat langu; čia jos turėjo likti per naktį. Jei būtų reikalinga, Santinas galėtų be didelio pavojaus nušokti ant palapinės stogo, o iš ten — ant žemės.

Dar vienas pabėgimo kelias, galvojo jis. Dar vienas visur gresiančio pavojaus ir baimės pripažinimas.

Paskutinis sunkvežimis pajudėjo ir dingo skersgatvyje. Dar viena daržovių likučių, popieriaus skiaučių ir dvokiančių žuvų šūsnis buvo suversta į šiukšlių krūvą aikštės viduryje. Vienas darbininkas užpylė šiukšles skysčiu iš kanistro ir metė į krūvą degantį degtuką. Šiukšlių kalnas suliepsnojo metro aukščio liepsna. Dūmai, kaip iš baltų ir juodų dūmų nupinta kasa, kilo į viršų, kelių metrų aukštyje maišėsi ir pilku debesiu pakibo virš aikštės.

Santinas nebegalėjo ištverti dvoko ir uždarė langą. Vieną akimirką jis pamanė, kad jo priešininkai galėtų priartėti prie viešbučio prisidengdami dūmų uždanga ir įsmukti į vidų. Pamažu jis ėmė justi nuovargį planuodamas kiekvieną priešų žingsnį. Jo kūnas buvo nusėtas randais ir mėlynėmis po rizikingo bėgimo pro langą, per stogus ir klibančiomis gaisrininkų kopėčiomis. Jį visą skaudėjo, jo raumenys buvo įtempti, nuolat tampė traukuliai. Jam to bėgimo buvo gana, daugiau jis nebenorėjo. Vienuolis buvo išsekęs ir nualintas, bet žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Jis dar ne viską matė, vaizdo juostoje dar reikėjo išvysti naujus siaubus.

Santinas žengė atbulomis iki lovos ir atsisėdo ant krašto. Čiužinys buvo išgulėtas ir per minkštas tam, kuris daugelį metų gulėjo ant kieto kapucinų vienuolyno gulto, bet Santinas suabejojo, ar šią naktį iš viso juo pasinaudos. Registruotis, užmokėti, dingti — tai buvo tapę kasdiene rutina, ir jam retai tekdavo tuose kambariuose, į kuriuos įžengė rytais, miegoti. Nedidelės pinigų sumos, kurią jis pavogė iš abato kontoros, užteks dar dviem arba trims dienoms, ir kas žino, kas tada bus. Jis tik žinojo, kad tada bus pažiūrėjęs vaizdo juostas. Jis pagaliau žinos, o tai buvo svarbu.