Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Santinas grįžo prie ekrano. Žvakės švieselė užgeso ir tuoj pat vėl sužibo; tikriausiai Remeo praėjo tarp filmavimo kameros ir žvakės.

Tačiau kodėl vis dar girdėti tas pats kvėpavimas, tarsi jis sėdėtų prie kameros, visai šalia mikrofono?

Gal pabudo kuris nors kitas brolis ir atsistojo? Bet jis nieko nepasakė?

Ir vėl!

Šviesus žvakės liepsnos taškelis dingo ir vėl pasirodė, tarsi kas būtų šmurkštelėjęs pro tarpą. Kodėl Remeo nieko nematė? Kodėl jis nieko nejautė?

Bet Remeo verkė ir tikriausiai buvo rankomis užsidengęs veidą.

— Didysis Dieve, Remeo! — išsprūdo Santinui, nors buvo aišku, kad visa tai seniai įvyko ir jo draugas negali jo girdėti.

Trečią kartą kažkas šmėkštelėjo pro šviesą, dabar vėl iš dešinės į kairę.

Santinas pabandė save įtikinti, kad tai tik techninis defektas, objektyvo netobulumas. Galbūt akumuliatorius beveik išsikrovė, todėl trūkinėjo srovė.

Tačiau kodėl jis girdėjo nepasikeitusį Remeo kvėpavimą ir tylų kūkčiojimą? Kodėl nenutrūko garsas?

Tačiau tas kažkas vis dar nematomas judėjo laiptais, o Remeo jo nepastebėjo. Vienu metu vienuolio verksmas nutilo, jo kvėpavimas pasidarė ramesnis. Santinui pasirodė, kad jis užmigo.

Judesiai nesikartojo. Santinas pusę valandos spoksojo į ekraną kaip užburtas, nors nieko nebuvo matyti, išskyrus menką žvakės švieselę tolumoje. Vieną kartą Remeo kažką suniurnėjo per miegus, bet Santinas nieko nesuprato. Pagal intonaciją buvo galima spėti, kad tai malda. Arba išpažintis.

Santinas truputį atsipalaidavo. Jis galėjo juostą persukti į priekį, kol vėl pasirodys vaizdas, bet bijojo ką nors praleisti, garsus ar žodžius, kuriuos Remeo, vienišas ir prislėgtas, kalbėjo į mikrofoną.

Praėjo keturiasdešimt minučių. Net valanda.

Dar po dešimties minučių Santinas išgirdo, kad Remeo sujudėjo ir kažką suniurnėjo.

— Aš... užmigau, — sušnabždėjo vienuolis sutrikęs. — Aš turėjau... nemiegoti.

Prie žvakės vėl sušmėžavo tamsus siluetas, bet šį kartą Santinas girdėjo skubius garsus ir suprato, kad tai Remeo, kuris nulipo žemyn pas vienuolius.

— Lorinai? — išgirdo jis Remeo balsą. — Paskali?

Vienuolis pakartojo abu vardus, šį kartą jo balse skambėjo susirūpinimas.

Pagaliau pasigirdo Lorino balsas.

— Remeo? Kas atsitiko? — vienuolio balsas buvo mieguistas, bet netrukus jame pasigirdo įtampa. Jis aštriai paklausė: — Kur dingo Paskalis?

Šiurenimas vėl pasidarė garsesnis, kai Remeo užbėgo laiptais, pagriebė filmavimo kamerą ir įjungė prožektorių. Tuoj pat laiptus nušvietė ryški šviesa.

Paskalio apklotas gulėjo suglamžytas ant laiptų, šalia buvo jo kuprinė. Vienuolis buvo dingęs.

Remeo ir Lorinas pažvelgė vienas į kitą. Jų veidai ir judesiai išdavė kilusią paniką.

— Paskali? — metėsi Lorinas pro kamerą aukštyn, bet, sprendžiant iš garso, netrukus sustojo. — Paskali! — sušuko jis dar kartą.

Remeo karštligiškai apžiūrinėjo vietą, kur miegojo draugas.

— Paskali! Kur tu? — Lorino balsas skendo tamsoje nesukeldamas jokio aido. Netrukus vienuolis pasirodė ekrane šalia Remeo.

— Tu juk budėjai! — užsipuolė jis Remeo įsiutęs. — Turėjai matyti, kas atsitiko.

Remeo neatsakė. Netgi neryškiame įraše Santinas matė, koks kaltas jis jautėsi.

— Manai, jis grįžo atgal? — Remeo atsistojo ir atsirėmė į turėklus, tarsi kojos nebegalėtų jo išlaikyti.

— Kodėl jis būtų taip pasielgęs? — Lorinas žengė dviem laiptais žemiau, kiek pastovėjo ir grįžo prie Remeo. — Jis nebijojo daugiau už mus. — Jis įdėmiai pažvelgė į ordino brolį. — Tu miegojai! Viešpatie Dieve, tu buvai užmigęs!

Remeo sutrikęs žiūrėjo į grindis.

— Aš... aš labai gailiuosi.

Lorinas sugniaužė kumščius, kurį laiką atrodė, kad jis nori trenkti Remeo.

— Kaip tai galėjo atsitikti?

— Man labai gaila, — pakartojo Remeo pabrėžtinai.

Kelias sekundes abu vienuoliai su įniršiu žvelgė vienas į kitą, pagaliau Remeo papurtė galvą.

— Eime, reikia jį surasti.

Lorinas pažvelgė į laiptus žemyn.

— Vadinasi, eisim toliau?

— Netikiu, kad jis sugrįžo atgal. Jis būtų prieš tai su mumis pasikalbėjęs.

Kažkas jį pasičiupo, — persmelkė Santiną mintis. — Kai jūs miegojote , jį pagriebė ir nusitempė.

Jie greitai susikrovė daiktus. Lorinas nenorėjo palikti Paskalio kuprinės, todėl savąją užsidėjo ant nugaros, o draugo kuprinę nešė rankoje. Remeo užsidėjo ant peties filmavimo kamerą. Lorinas nepatenkintas pažvelgė į jį, kai pastebėjo, kad kamera vis dar įjungta, bet nieko nepasakė.

Kopimas žemyn tęsėsi.

Jie niekur neužtiko dingusiojo pėdsakų. Retkarčiais Remeo su filmavimo kamera prieidavo prie turėklų ir nukreipdavo ją į bedugnę. Vis dar nesimatė laiptų pabaigos, jie sukosi tolyn, gilyn už šviesos spindulio ribų.

Retkarčiais jie ginčijosi, tada, kai Lorinas prikaišiojo Remeo. Santinas manė, kad slapčia jie tikėjo, jog Paskalis, apimtas panikos, nubėgo atgal, į viršų, visai nesvarbu, ar šitoks pabėgimas atrodė pagrįstas, ar ne. Mirties baimės apimti žmonės gali įvairiai pasielgti. Tai buvo patogiausias sprendimas, ir jis padėjo jiems įgyti drąsos tolesnei kelionei.

Santinas atsistojo. Jis priėjo prie praustuvės, pripylė ledinio vandens ir panardino į jį veidą. Jis buvo po vandeniu sulaikęs kvėpavimą, kol oras burbuliuodamas išsiveržė į paviršių. Vyras pažvelgė į šlapią savo veidą mažame veidrodyje ir suprato, kad yra beveik nepanašus į save. Jis visada buvo siauro, kaulėto veido, bet dabar jo skruostai buvo giliai įdubę. Ratilai aplink akis buvo juodi, tarsi jis būtų užtepęs dažų. Jo trumpi plaukai, juodi kaip ir septynių tikrų brolių, likusių Kalabrijoje, blizgėjo nuo riebalų, nors jis prieš kelias valandas išsimaudė po dušu.

„Grįžk, — sušnabždėjo balsas jo galvoje, jis labai priminė Remeo balsą. — Pakalbėk su abatu Dorianu. Atsiprašyk jo už viską. O tada melskis, kol tavo lūpos paplūs krauju“.

Bet jei jis taip pasielgtų, jie jį pagautų. Niekas negali jo apsaugoti, nei Dorianas, nei kiti kapucinai.

Jis buvo prakeiktas, visai nesvarbu, kokią atgailą sau pasiskirs. Viskas veltui.

Lauke po langu pasigirdo šnopavimas. Gilus, švogždžiantis, gyvuliškas šnopavimas. Santinas pasisuko ir įsispoksojo į langą.

— Kas... — išsprūdo jam, bet jis neištarė viso sakinio.

Šnopavimas pasikartojo, bet šį kartą ne lauke. Jis buvo kambaryje. Jis sklido iš vaizdo grotuvo garsiakalbio!

Santinas puolė prie lovos ir pažvelgė į ekraną. Iš susijaudinimo jam gniaužė kvapą. Vaizdas kaip pašėlęs šokinėjo į šalis, iš kairės į dešinę ir vėl atgal.

— Kas tai buvo? — sumikčiojo Lorinas. — Viešpatie aukštybėse, kas tai buvo?

Remeo neatsakė. Filmavimo kameros prožektoriaus spindulys šmėsčiojo po laiptus, aukštyn, žemyn, ieškodamas šnopavimo šaltinio. Jis turėjo būti labai garsus, jei mikrofonas taip gerai jį pagavo. Arba labai arti.

Lorino veidą iškreipė siaubo grimasa.

— Tu tai girdėjai, ar ne?

— Taip, — atsakė Remeo silpnu balsu. — Girdėjau.

— Ar jis sklido iš viršaus, ar iš apačios?

Vaizdas sudrebėjo, kai Remeo papurtė galvą.

— Aš nežinau, — jo balsas rodė begalinį sutrikimą.

— Tai buvo panašu į... gyvulį, — pasakė Lorinas.

— Kokie gyvuliai gali būti čia, apačioje?

Ne į gyvulį , — pamanė Santinas sukrėstas. — Tai buvo jautis. Jaučio šnopavimas.