Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Lorinas priėjo arčiau, kol atsidūrė priešais kamerą. Jis nuleido balsą ir pradėjo vos suprantamai šnabždėti.

— Manai, tai buvo tas, kuris pačiupo Paskalį?

— Mes nežinome, ar jį kas nors pačiupo .

— Bet tu juk taip manai, ar ne? Juk tu galvoji tą patį, ką ir aš.

— Aš nežinau, ką manyti.

Lorinas pažiūrėjo pro šalį į Remeo veidą, paskiau tiesiai į objektyvą.

— Mes čia, apačioje, mirsime, — pasakė jis tyliai ir netikėtai susitvardęs, beveik su palengvėjimu. — Mes mirsime kaip Paskalis.

— Paskalis nemirė! — atrėžė Remeo.

— Ne? — šaižiai nusijuokė Lorinas. — Tai kur jis? Ir kokie tai garsai?

Akimirką jie abu nutilo ir įsiklausė į bedugnės garsus. Santinas drebančiais pirštais padidino garsą iki galo.

Toli toli pasigirdo stiprių smūgių garsas. Iš pradžių tai skambėjo kaip plojimas, paskui vis labiau panėšėjo į greitus žingsnius.

Trypimas.

Tada jis staiga nutrūko.

— Tai... liovėsi, — sušnabždėjo Lorinas.

Remeo neatsakė, jis klausėsi.

— Jis dingo, — pasakė Lorinas dar kartą.

Tylu!

Tyla nusileido ant suktų laiptų. Vieną minutę, dvi, tris.

Šnopavimas vėl pasigirdo, šį kartą garsesnis ir arčiau nei anksčiau.

Tačiau abu vyrai ekrane nereagavo. Lorinas toliau žvelgė į tuštumą, Remeo taip pat ramiai laikė filmavimo kamerą, tarsi nebūtų girdėjęs šnopavimo.

Ir Santinas suprato!

Jis šoko nuo lovos ir nušlubavo prie lango. Vienuolis prispaudė savo veidą prie šalto stiklo ir atsitraukė tik tada, kai pamatė, jog langas aprasojo.

Bet jis apsiriko. Pieniška migla ant lango kilo iš išorės, o ne iš vidaus. Tai buvo sudegusių šiukšlių dūmai, kurie dar nevisiškai išsisklaidė.

Apačioje, per dūmus, iškreiptas ir išplaukęs, kažkas judėjo. Juodas siluetas šmėkštelėjo per aikštę, galbūt automobilis, o gal kas nors kita.

Ir vėl pasigirdo šnopavimas.

Santinas žinojo, ką jam daryti. Jis išjungė prietaisą, apvožė jį krepšiu ir užtraukė užtrauktuką. Po kelių sekundžių jis jau buvo už durų koridoriuje ir skubėjo avarinio išėjimo link, siauros laiptinės užpakalinėje pensiono dalyje, vedančios į vidinį kiemą.

Kai jis skubėjo pro vartų arką, jam pasirodė, kad už nugaros girdi niršų jaučio baubimą, tokį garsų, kad net asfaltas po jo kojomis drebėjo, tokį piktą, kad jo širdis susitraukė, pasidarė negera, jis susiūbavo, užkliuvo ir vos nesudaužė vaizdajuosčių leistuvo. Paskutinę akimirką jis pasisuko taip, kad krepšys užkristų ant jo.

Šnopavimas nepasikartojo, bet Santinas negalėjo sutramdyti kilusios panikos, pakilo ir nubėgo toliau, jis bėgo taip greitai, kiek leido jo raiša koja, bėgo nuo galingo nematomo priešo į vakaro sutemas.

Po kelių minučių jis nebežinojo, kur atsidūrė, klaidžiojo po nepažįstamų gatvelių labirintą, kurių niekada gyvenime nematė. Atrodė, tarsi miestas būtų pats savaime pasikeitęs, pasislinkęs per magišką subtilų pertvarkymą.

Ar tai buvo Roma, ar košmariškų sapnų vieta, iškreiptas metropolio vaizdas, toks senas kaip žmonija, suakmenėjęs jos baimės atvaizdas?

Išsekęs vienuolis susmuko prie vieno namo durų, pritraukė kelius ir apkabinęs suspaudė krepšį.

Per plūstančių ašarų miglą jis žvelgė į skersgatvį, iš kurio atėjo.

Jis buvo visiškai nykus, tuščias ir tylus.

4 SKYRIUS Kristoforo altorius

Jau buvo tamsu, kai Jupiteris pasirodė prie Šuvanės namų durų. Koralina jam atidarė duris ir nuėjo priekyje, vedė laiptais aukštyn į svetainę.

— Turiu tau staigmeną, — pasakė ji paslaptingai. Atrodė, jai smagu.

— Kokią staigmeną?

Ji neatsakė, bet sustojo prie durų ir praleido Jupiterį į priekį.

Apvalus medinis stalas buvo padengtas, dubenyse garavo valgis. Kiti jau buvo susėdę ne todėl, kad buvo nemandagūs, bet todėl, kad turėjo svečią, kuriam, regis, buvo brangus kiekvienas kąsnis.

Senis, kurio Jupiteris niekada nematė, sėdėjo priešais pilną lėkštę. Išbadėjęs žmogus srėbė valgį nekreipdamas dėmesio į Jupiterį.

Šuvanė sėdėjo viena kėde toliau ir pažvelgė į Jupiterį suraukusi kaktą. Jis iš karto suprato, kad jai ši padėtis nepatiko. Vadinasi, šį keistuolį pakvietė Koralina.

— Mes turim svečių, — pasakė Šuvanė lediniu balsu.

— Su kuo turime garbės?

Senis vis dar nepakėlė akių. Užuot pasisveikinęs jis į savo lėkštę įsidėjo trečią kietai prikimštą papriką ir tuoj pat ėmėsi jos.

— Jo vardas — Kristoforas, — pasakė Koralina. — Jis — dailininkas.

— Duonos kąsnio neužtikrinantis menas, ar ne?

Koralina nepritardama kilstelėjo antakį.

— Jei būtum matęs, ką jis nupiešė, nesišvaistytum savo ciniškomis pastabomis.

Jupiteris priėjo prie senio ir atkišo ranką nesitikėdamas, kad dailininkas reaguos. Tačiau, jo nuostabai, Kristoforas trumpam atsitraukė nuo savo šventinio valgio, paspaudė Jupiterio ranką nežiūrėdamas šiam į veidą ir skubiai griebėsi šaukšto.

— Jupiteris, — prisistatė Jupiteris.

— Dedalo namuose, — pasakė Kristoforas, — visada naktis.

Jupiteris nustebęs pažvelgė į Koraliną, kuri nieko nesuprasdama trūktelėjo pečiais.

— Jis tai sako jau trečią kartą. Visą laiką kartoją šį sakinį.

— Ir daugiau nieko, — užbaigė Šuvanė. — Net ačiū nepasakė, — ji nepalankiai stebėjo valgantį Kristoforą ir tikriausiai skaičiavo, kiek kainuos šio susivėlusio senio maitinimas.

Dedalo namuose visada tamsu.

Jupiteris atsitūpė šalia senio.

— Ką norėjote tuo pasakyti?

Kristoforas nežiūrėjo į jį.

— Tai neturi jokios prasmės, — pasakė Koralina, atsisėdo į savo vietą prie stalo ir paėmė vieną papriką. Jupiteris stebėjosi, kad ji gali valgyti, kai čepsintis ir dvokiantis senis sėdi su ja prie stalo. Jis prarado apetitą.

— Gerai, — pasakė jis, — tada paaiškinkit man, ką jis čia daro.

— Koralina jį surado, — suniurnėjo Šuvanė.

— Senele! — sušuko vaikaitė pasipiktinusi. — Tu kalbi apie jį, tarsi jis būtų pamestas skėtis.

— Tas bent jau nebūtų alkanas. Tereikėtų nušluostyti drėgna skepeta.

Jupiteris žvelgė į dailininko rankas. Po jo nagais buvo pilna spalvotos kreidos dulkių, mažytės vaivorykštės stebėtinai ilgų ir plonų pirštų galuose.

— Aš dar kartą nuėjau prie bažnyčios, — pradėjo Koralina, ji papasakojo viską, kas atsitiko. Apie Landinį ir kardinolą fon Tadeną, apie skubų bėgimą su Kristoforu. Ir apie paveikslą, kurį dailininkas nupiešė ant asfalto.

— Ar esi įsitikinusi, kad tai tas pats motyvas? — paklausė Jupiteris.

— Be abejonės.

Kristoforas ramiai valgė toliau. Jei jis ir girdėjo pokalbį, to neparodė. Gal jis slapčia šaipėsi iš vaišingų šeimininkų? Ką jis iš tikrųjų žinojo apie tą motyvą?

— Kristoforai, — kreipėsi Jupiteris į jį. — Turite mums pasakyti, kur matėte tą paveikslą.

Dailininkas nereagavo.

— Jau beveik valandą mes bandome tą patį sužinoti, — pasakė Koralina ir pastūmė pusę nesuvalgytos paprikos į šoną. — Nėra jokios prasmės.

Tarsi išgirdęs slaptą signalą, Kristoforas atitraukė kėdę ir atsistojo. Akimirką jis apkvaitęs žvelgė į stalą, paskui — į Jupiterį ir Koraliną.

— Dedalo namuose visada naktis, — pasakė jis dar kartą. Nei padėkos, nei atsisveikinimo. Jis apėjo Koraliną ir patraukė durų link.

Jupiteris keiktelėjo, norėjo sulaikyti senį, bet Koralina sustabdė jį rankos judesiu.

— Ne, — pasakė ji tvirtai. — Ne taip. Mes negalime jo sulaikyti per prievartą.