Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteris susijaudinęs papurtė galvą.

— Kas gi kalba apie prievartą? Juk negalim jo taip paprastai paleisti!

— Kodėl ne? — norėjo sužinoti Šuvanė. — Jis išprotėjęs. Jis negali mums pakenkti.

— Matau, tu nieko nesuvoki, — atkirto Jupiteris tvirtai. — Jis kažką žino apie vario graviūrą. Ir, regis, daugiau nei mes.

Šuvanė susimąsčiusi linktelėjo.

— Taip, Jupiteri. Bet mes norim tą daiktą parduoti, o ne parašyti apie jį daktarinę disertaciją.

Kol jis svarstė, ar veltis su Šuvane į ginčą, Koralina sekė paskui dailininką laiptais žemyn. Jupiteriui nepatiko, kaip lengvabūdiškai jaunoji moteris į viską žiūri. Svarbu buvo ne tik meno kūrinio pardavimas, nors ir jis dar negalėjo tiksliai pasakyti, kodėl buvo tuo įsitikinęs. Keistojo dailininko pasirodymas galėjo būti dar vienas žingsnis įmenant mįslę.

Jis nusekė paskui Koralinę ir Kristoforą į pirmąjį aukštą ir dar pamatė senį, žengiantį pro duris. Koralina kažką jam pasakė, bet šis neatsakė. Ji norėjo uždaryti paskui jį duris, kai prie jos žengė Jupiteris ir sulaikė jos ranką, suspaudusią raktą.

— Palauk! Negalim jo taip paprastai paleisti.

— Ak ne? Ką gi tu nori padaryti? — ji pažvelgė į jį didelėmis akimis, paskui lūpas iškreipė silpna šypsena. — Išmušti iš jo tiesą?

Jupiteris nežinojo, ką atsakyti į šiuos žodžius, ir jį tai pykino. Jis norėjo praeiti pro ją ir išsmukti į gatvę, bet ji sulaikė.

Jos pirštai taip stipriai suspaudė jo žastą, kad jam suskaudo. Jis nustebo, kad ji tokia stipri.

— Palik jį, — pasakė ji. — Jis nieko nepasakys.

— Kodėl tada jį čia atsivedei?

— Tikėjausi, kad aplinka jį paveiks teigiamai. Bet taip neįvyko. Mes su tuo turime susitaikyti. Visi trys.

Jupiteris pažvelgė pro siaurą vitrinos langą į skersgatvį. Kristoforas pasuko už kampo į dėl Governo Vecchio gatvę ir dingo.

— Jis nueina! — pasakė Jupiteris atkakliai. — Daugiau jo mieste nerasime! — bejėgiškumas jį daugiau siutino nei jos romus užsispyrimas.

— Jis mus susiras, kai jam reikės.

— Taip, taip, skamba neblogai, man iš karto palengvėjo. Bet ar negalėtume dėl įvairumo pabūti realistai. Šitas žmogus žino kažką, ką turėtume žinoti mes. Jei plokštė buvo žinoma jau anksčiau, jei ji yra žinoma tegu ir pačiam mažiausiam žmonių būreliui, kam nors kils klausimas, kodėl jos nėra bažnyčioje prie kitų šešiolikos. Kai kas iškels teisingus klausimus ir anksčiau ar vėliau atsidurs prie šių durų. Ką tada pasakysi? Kad tu plokštę tik pasiskolinai, kad padarytum kelis spaudus?

— Šiuo atžvilgiu tu gal ir teisus, — atsakė ji nė kiek nesigindama. — Tačiau iš Kristoforo tu nieko neišgausi, kas nors kitas — taip pat, — ji atsirėmė nugara į duris ir įdėmiai pažiūrėjo į jį. — Tuo mes ir skiriamės, Jupiteri. Tu visada rūpinaisi tik menu, bet niekada negalvojai apie žmones.

— O tu per pastaruosius dešimt metų tapai didelė žmonių žinovė, taip?

— Ne, — atsakė ji tvirtai, — tokia aš buvau jau anuomet. Todėl ir atėjau tą naktį pas tave. Žinojau, ko nori. Tik tu pats sau to nenorėjai pripažinti.

Jis išsižiojęs spoksojo į ją kaip mokinys, kuriam mokytoja padarė pastabą.

Koralina pasitraukė nuo durų, apsisuko šokio žingsniu ir nuėjo tarp knygų lentynų prie laiptų.

— Duok Kristoforui ramybę, — pasakė ji neatsisukdama. — Jau ir taip ganėtinai blogai, kad atsivedžiau jį čia. Tai buvo klaida... bet aš iš jų juk mokausi, ar ne?

Jupiteris žvilgsniu nusekė ją, kopiančią laiptais, paskiau pažiūrėjo į tuščią gatvę, vėl pažvelgė į medinius laiptus ir įsiklausė į lengvus jos žingsnius.

Su Miva jis susipažino aukcione Reikjavike. Tuo metu visą Islandiją dengė metro storio sniego sluoksnis. Ji — žavinga japonė, jaunesnė už jį dvejais metais, o atrodanti dešimčia (tada ji atrodė tokio pat amžiaus kaip Koralina, nuo šios minties jam truputį svaigo galva), jis — per daug pasitikintis meno vertybių medžiotojas, ne taip ilgai dirbantis šiame versle kaip jo konkurentai ir vis dėlto jau pasiekęs reikšmingų laimėjimų. Miva buvo sukta ir apdairi, tai jis pastebėjo jau patį pirmą vakarą, kai ji mėgino iškamantinėti apie jo laimėjimus ieškant vieno objekto iš Briuselio. Iš pradžių jis pamanė, jog ji nuėjo su juo į kambarį, kad ištardytų, bet moteris visą naktį apie tai nepratarė nė žodžio, neuždavė jokio klausimo. Jis tai palaikė jo vyriškumo įvertinimu, bet vėliau, regis, atsitiktinai Miva prasitarė, kad nuėjusi su juo į lovą, nes neturėjusi žieminių batų ir negalėjusi išeiti iš viešbučio. Kai ji tai atskleidė, Jupiteris jau pakankamai gerai ją pažinojo, kad suprastų, jog tiesa yra kažkur pusiaukelėje tarp šių abiejų kraštutinumų. Gali būti, kad ji su juo miegojo iš nuobodulio, tai gana rimtas pagrindas; bet Jupiteris vis dar buvo tikras, kad jis Mivai patiko, kad ji netgi mylėjo jį, bent jau kurį laiką. Santykiams nutrūkus, kiti mėgino jį įtikinti, kad taip nebuvo, bet jis dar šiandien tuo tikėjo, tikriausiai todėl, kad norėjo tuo tikėti.

Miva jį mylėjo. Savo nerangia išvaizda, nesugebėjimu daryti verslo, su dažnu delsimu, kurį kai kurie laikė bailumu, o tai buvo tik pastangos racionaliai įvertinti padėtį. Ji, be abejo, mylėjo — jį ir jo klientų kartoteką.

O kalbant apie racionalų padėties įvertinimą, Jupiteris mąstė, kodėl jis taip sureikšmino viską, kas susiję su Miva. Buvo aišku, kad jis garbino ją ir laiką, praleistą su ja. Bet prabėgusios meilės prisiminimai tuo ir geri, kad žvelgiant iš šalies būtų galima juos pagražinti. Jis pakankamai kentėjo prisimindamas visas tas mažas ir dideles katastrofas, įvykusias per dvejus jų bendro gyvenimo metus. Jam atrodė nereikalinga visas gijas supinti į vieną visumą, kuri tikriausiai jam būtų atskleidusi, kaip smarkiai Miva jį apgaudinėjo ir išnaudojo.

O dabar pasirodė Koralina, jau nebe penkiolikos metų kaip anuomet, ir jis kas valandą savęs klausdavo, ar ji iš tikrųjų su juo flirtuoja, ar tai tik jos maniera bendrauti, o jis tėra jos senelės dalykinis partneris, kuriuo galima truputį manipuliuoti. Jo nuojauta sakė, kad taip nėra, kad jis iš tikrųjų jai patinka, vis dar patinka, daug rimčiau nei tąsyk. Tačiau argi jis galėjo tikėti jausmais, kurie jį taip skaudžiai nuvylė? Protingiausia būtų tokius priepuolius iš viso ignoruoti.

Jausmų invalidas , — galvojo jis apimtas mazochistinės saviplakos. O dar visai neseniai jis buvo įsitikinęs, kad šis žodis pasitaiko tik blizgančių moterų žurnalų puslapiuose tarp sustingusių kvepalų aromatų ir madų industrijos reklaminių puslapių. Kai Miva išėjo, jis vartė net tuos žurnalus, ieškodamas atsakymo į kankinamą klausimą, kaip mąsto moterys, ką jos jaučia ir kodėl jos taip elgiasi su vyrais. Vienu metu jis pasijuto toks menkas, kad prisipirko ištisą rietuvę tų žurnalų ir beveik rituališkai nusiteikęs sugrūdo juos į šiukšlių dėžę. Po to kelias valandas jautėsi geriau, ganėtinai ilgai, kad galėtų rasti barą ir, užplūdus naujai liūdesio bangai, pasiguosti.

Bet tai buvo anuomet. Anuomet, prieš metus, anuomet, prieš savaitę. Dabar jis buvo Romoje, pakeliui į nusikaltimą, ir, po galais, taip elgdamasis jautėsi gerai. Tikriausiai tai buvo labiausiai vertas dėmesio jo problemos aspektas.

Kitą rytą po nepavykusios vakarienės su Kristoforu Koralina laukė Jupiterio apačioje, parduotuvėje, ir nusivedė jį į šalia esantį barą, kur jie stovėdami valgė saldžius pyragėlius ir gėrė espreso kavą.

— Aš mąsčiau apie tai, ką pasakei, — tarė ji ir padėjo puoduką.