Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Gatvė baigėsi užpakaliniu kiemu, iš trijų pusių apsuptu plytinių sienų be langų, bet ketvirtoje pusėje kilo senovinio elegantiško namo fasadas, trijų aukštų, puoštas aptrupėjusiais tinko lipdiniais. Stogas buvo plokščias, apsuptas renesanso stiliaus baliustrados.

Dešinėje nuo Jupiterio gulėjo sudaužyto motorolerio liekanos, šiaip kiemas buvo stebėtinai švarus. Jokių suplyšusių šiukšlių maišų, jokių kartono ritinių, jokių pamirštų vaikiškų žaislų arba kalėdinių eglučių su nubirusiais spygliais, nieko tokio, ko Jupiteris tikėjosi iš šios vietos. Rūmų langai buvo užkalti lentomis, bet tai buvo padaryta prieš daugelį metų. Daugelyje vietų nuo lietaus medis supuvo. Kažkas išlaužė siaurus plyšius, kurie Jupiteriui priminė šaudymo angas.

Jupiteris nuėjo tiesiai prie rūmų įėjimo, lenktų arkos formos dvivėrių durų, kurių kairioji pusė buvo nukelta nuo vyrių. Viduje tvyrojo prieblanda.

Jis klausė savęs, ko čia ieško vyrai iš limuzino. Tikriausiai jie čia lankėsi dėl Kristoforo. Tada prie durų ant sienos jis pastebėjo skardinę lentelę, kurioje buvo parašyta, kad šis statinys yra Vatikano nuosavybė. Ar Koralina nesakė, kad nesutarimai kilo tarp įvairių partijų, nesutariančių dėl nuosavybės teisių? Regis, Vatikanas šį ginčytiną klausimą išsprendė savo ruožtu. Gerai, gali būti, kad senasis profesorius čia lankėsi tik apžiūrėdamas pastatą. Galbūt jis buvo vienas iš už ne Vatikano teritorijoje esantį Šventojo Sosto turtą atsakingų žmonių.

Bet Jupiteris nenorėjo tikėti šia hipoteze. Vario plokščių atradimas ir Kristoforo pasirodymas sukėlė jam nepasitikėjimą, jis jautė, kad jį gali užgriūti vis didėjanti paranoja. Neįvertinti Vatikano būtų didelė klaida, pirmiausia kardinolo fon Tadeno bei jo baltaodžio tarno Landinio. Mintyse į savo priešininkų sąrašą jis įtraukė mistiškąjį profesorių ir jo vairuotoją.

Iš rūmų vidaus sklido užsistovėjusio oro, šlapimo ir drėgno mūro kvapas. Staigus ir šaltas vėjo gūsis pūstelėjo į jį ir išpūtė jo paltą kaip laivo bures prieš audrą. Jis išsiėmė fotoaparatą iš kišenės ir uždėjo pirštą ant mygtuko, kad, esant reikalui, galėtų greitai sureaguoti.

Ryžtingiau nei anksčiau jis žengė pro durų arką... ir įžengė į Carceri pasaulį.

Pirmoji salė buvo vartai į Piranezio visatą. Sienos iki viršaus buvo padengtos šešiolikos vario graviūrų kopijomis, milžiniško dydžio ir kupinos detalių, kurios nebuvo pridėtos. Detalės, kurios originale buvo tik užmestos, čia buvo labiau išryškintos. Grandinės, tiltai ir laiptų pakopos atrodė plastiškiau, požeminės salės erdvė buvo gigantiškesnė ir kraupesnė. Kristoforas leido sau praleisti tik vieną smulkmeną: jo versijoje kalėjimas buvo tuščias, be žmonių. Be susisukusių kūnų ant laiptų ir pakeliamųjų tiltų, be juodų prakeiktųjų šešėlių. Kristoforo Carceri buvo apleistas, ir tai šią milžinišką, nežmonišką architektūrą pavertė dar kraupesne.

Kelias minutes Jupiteriui norėjosi kur nors atsiremti, nes iliuzija — o tai, be abejo, buvo iliuzija — buvo tobula. Jis matė, kad tai tik paveikslai, kad fantastiška kalėjimo katedra neegzistuoja, ir vis dėlto ji jam pasirodė neįtikimai tikroviška, tokia slegianti beprotišku dydžiu.

Iš lėto jis ėjo per salės centrą prie įėjimo į koridorių kitoje salės pusėje, prie angos į Piranezio vizijas, kurios kilo jo viduje, o galbūt vedė dar toliau, į šią žmonių apleistą bedugnę, tokią genialią ir tokią siaubingą. Koridoriaus sienos nebuvo išpaišytos. Pagaliau Jupiteris lengviau atsikvėpė. Koridoriaus gale, beveik už dvidešimties metrų, laiptai vedė į viršų. Kad ten patektų, jam reikėjo praeiti pusę tuzino atvirų durų. Už kiekvienų durų buvo tas pats vaizdas — aukšti kambariai, kuriuos Kristoforas išpiešė dažais, teptukais, kreida ir pavertė Piranezio požemiais, siaubingu milžiniškų akmens blokų gamtovaizdžiu.

Šie rūmai buvo šauksmas, dailininko meno altorius. Jupiteris klausė savęs, ar Kristoforas su sujauktu proteliu jautėsi pats esąs kalinys to kalėjimo, kuriame prieš daug metų pasiklydo ir iš kurio nerado išėjimo. Galbūt tai buvo jo fotografiško suvokimo šešėlinė pusė. Ar gali būti, kad Carceri jame taip įsišaknijo, kad jis nuo jo nebegalėjo išsivaduoti, norėjo to ar ne? Gal jis pats tapo Piranezio meno dalimi, nes Carceri paveikslai jame gyveno nuosavą gyvenimą, dauginosi toliau kaip virusas kompiuteryje, užimdami vis daugiau vietos, užgoždami realų pasaulį ir jį patį paversdamas iliuzine tikrove?

Menas kaip virusas, kuris ardo smegenis. Ar tai įmanoma, ar įsivaizduojama ?

Jupiteris vijo šias mintis šalin — jam svaigo galva.

Iš lėto jis praėjo visas duris, tada ėmė kopti laiptais į antrąjį aukštą.

Koralina sėdėjo prie savo rašomojo stalo namo rūsyje prieš šviečiantį kompiuterio vaizduoklį, rankoje ji laikė ragelį ir klausėsi Šuvanės pokalbio.

— Kristoforas mirė, — tarė vyro balsas ragelyje. — Pranešimą gavome prieš valandą. Kažkas jį ištraukė iš upės. Policija tvirtina... palauk, minutėlę... — sušnarėjo vartomi popieriaus lapai. — Štai čia. Didelė žaizda galvoje. Tikriausiai smurtinė mirtis, taip čia parašyta, — vyras karčiai nusijuokė. — Galima pamanyti, kad jis galėjo pats trenkti galvą į sieną ir persiristi per tilto turėklus.

Koralinos skrandis susitraukė. Staiga telefono ragelis jos rankose pasidarė šaltas kaip ledas. Ji girdėjo, kaip Šuvanė susikaupusi kvėpuoja.

Vyras, su kuriuo ji kalbėjo telefonu, buvo Lorencas Arera, Corriere della Serą redaktorius. Jis dažnai apsilankydavo Šuvanės parduotuvėje, kadangi užsakydavo surasti tam tikros medžiagos, davė savo telefoną. Šuvanė jam paskambino norėdama daugiau sužinoti apie Kristoforą. Arera kartą rašė apie kelis gatvės dailininkus, kurie vieno seno fabriko grindis pavertė savotiška galerija. Tąsyk žurnalistas neigiamai atsiliepė apie jaunuolių talentą ir pažymėjo, kad vyrukams reikėtų būti Kristoforo kirpimo dailininkais, kad sėkmingai įgyvendintų tokį projektą. Šuvanė pamanė, kad Arera ką nors žino apie dailininką. Skambindama į redakciją ji tikėjosi, kad gaus daugiau informacijos apie vakarykštį lankytoją.

O tada sužinojo apie Kristoforo mirtį.

— Benamiams taip dažnai atsitinka, — konstatavo Arera. — Beveik kas savaitę vienas jų plaukia upe. Šį kartą tai buvo Kristoforas. Gaila, jis buvo toks talentingas.

— Ar numanote, kaip tai galėjo atsitikti? — Šuvanė stengėsi suvaldyti balsą, kad jis nedrebėtų. — Kuo jis užsiėmė prieš patekdamas į gatvę?

— Jis restauravo paveikslus, — atsakė žurnalistas. — Freskas. Ilgai dirbo Siksto koplyčioje ir Šv. Petro bazilikoje. Jei gerai prisimenu, daugelį metų buvo labiausiai privilegijuotas Vatikano specialistas. Nežinau, ar gerai nusimanote apie šį darbą, bet, patikėkite, tokie talentai retai pasitaiko.

— Mano dukterėčia yra restauratorė. Prieš kelias dienas ji dar dirbo Vatikanui.

— Matote — iki tam tikro laiko! Tai taškas. Restauratoriai beveik niekada neįdarbinami ilgam laikui, tokia tvarka Vatikane. Bet Kristoforo talentas buvo įvertintas. Jis ten dirbo daugiau nei dvidešimt metų.

— O kodėl liovėsi?

— Persidirbo. Sutriko protelis. Manau, susirgo kažkokia liga. Prieš kelerius metus jį staiga atleido. Jie tiesiog išmetė jį į gatvę. Kiek žinau, kurį laiką juo rūpinosi viename vienuolyne, kol jis iš ten dingo ir vėliau pasirodė kaip gatvės dailininkas, — Arera atsiduso. — Daugiau, deja, nežinau.

— Kur jį ištraukė iš vandens?