Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Netrukus jis užuodė aštrų kvapą, kurį aukštyn, į visus kambarius ir koridorius, atnešė oro gūsis.

Benzinas! Vyrai turėjo benzino kanistrus.

Po kelių akimirkų visi trys juodai vilkintys vyrai skubėjo laiptais aukštyn. Du iš jų tyliai šnabždėjosi, bet Jupiteris nesuprato, ką jie sakė. Jis buvo pasitraukęs toliau nuo laiptų, kad tie trys jo nepastebėtų.

Jupiterio mintys blaškėsi. Vyrai nori padegti namą. Ar jie atvyko paslaptingojo profesoriaus liepti? Kodėl turėtų aukštas Vatikano pareigūnas deginti bažnytinės valstybės nuosavybę?

Jam neliko laiko ilgiau apie tai pamąstyti, nes iš vyrų žingsnių suprato, kad jie pasiskirstė. Bent vienas iš jų lipo aukštyn, į trečiąjį aukštą.

Jupiteris nebedelsė. Baimindamasis, kad jo neišgirstų, jis šoko prie laiptų, vedančių prie stogo liuko ir dingo iš namo tuo pat keliu kaip ir Santinas.

Plokščias stogas buvo padengtas juodu toliu, išmargintu šlykščių balandžių išmatų ornamentu ir blyškiomis kerpių salelėmis. Vienuolis buvo dingęs.

Jupiteris palaukė kelias akimirkas ties liuku įsiklausydamas į vyrų balsus. Ar jie jį pastebėjo?

Ne, niekas nesekė paskui. Nesigirdėjo jokių riksmų, įspėjimų ar įsakymų, jokių žingsnių laiptais liuko link.

Jis be tikslo bėgiojo po stogą, ieškodamas galimybės pabėgti. Dešinėje plokštuma baigėsi gretutinio namo, aukštesnio vienu aukštu, siena. Šioje pusėje nebuvo jokio lango. Priekyje ir užpakalyje žiojėjo abiejų kiemų prarajos. Taigi pabėgti liko vienintelė kryptis — kairė.. Tikriausiai Santinas pabėgo tuo pat keliu.

Namas kairėje buvo vienu aukštu žemesnis už rūmus. Čerpinis stogas buvo truputį pasviręs, su mūro tvorele apjuostu stogo sodu viduryje. Aukščių skirtumas, Jupiterio nuomone, buvo maždaug trys metrai, pakankamas, kad susilaužytum kojas. Ir vis dėlto tai buvo geriau, nei sudegti kartu su Kristoforo sienų piešiniais.

Jupiteris perlipo per plokščioj o stogo baliustradą ir, laikydamasis už jos, ėmė dvejoti. Trys metrai. Smūgis į stogą galėtų pradaužti sutrūnijusias čerpes, ir jis nulėktų žemyn.

Bet jam neteko priimti sprendimo.

Nuo sprogimo stogas sudrebėjo, baliustrada susiūbavo po jo delnais kaip laivo turėklai per smarkią bangų mūšą. Jis pamatė, kaip šviesus tinkas byrėjo ant čerpių apačioje. Kai jis atsigręžė, iš liuko šovė kelių metrų aukščio liepsnų stulpas, toks kaitrus, kad apsvilino jam plaukus ant sprando. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad sviedė jį pirmyn nuo saugaus iškyšulio žemyn į prarają.

Jupiteris sušuko, kai atsitrenkė į stogą — pirmiausia kojomis, paskui rankomis ir keliais. Kelias sekundes jis apkvaitęs tupėjo, kol už jo nugaros rūmus sudrebino antrasis sprogimas. Tinkas ir dulkės krito ant jo žemyn kaip cukraus pudra.

Jis atsistojo, slystelėjo ant čerpių, bet išlaikė pusiausvyrą ir nubėgo vos pasvirusia plokštuma. Už jo nugaros pakilo juodi dūmai. Gretutiniuose namuose kilo riksmas, kai žmonės pažvelgė pro langus ir pamatė liepsnojantį pastatą.

Jupiteris pasiekė sodelį ant stogo, prasispraudė pro tankią augmeniją terasos pakraštyje ir pastebėjo atviras duris į laiptinę. Tikriausiai pro čia pabėgo Santinas — tai buvo vienintelis kelias žemyn.

Jupiteris puolė leistis laiptais žemyn peršokdamas kelias pakopas, kol per tamsų koridorių nusvirduliavo namo durų link.

Kieme jau buvo susirinkę pirmieji žiopliai. Bet nė vienas nekreipė dėmesio į Jupiterį, kuris purvinas ir uždusęs išsvirduliavo iš kaimyninio namo. Jis giliai įkvėpė ir nubėgo.

Jupiteris buvo už trijų namų, kai tolumoje pasigirdo pirmosios sirenos.

Jupiteris gulėjo vonioje ir žvelgė į mažutes suodžių daleles, kurios kaip mikroskopinės saulės sistemos judėjo nuo odos kapsinčio vandens lašuose. Net po dviejų muilinimų nuo rankų vis dar varvėjo tamsus vanduo.

Nuo išsekimo jis vos neužmigo, kai staiga į vonią įsiveržė Šuvanė, ir, nekreipdama jokio dėmesio į jo nuogumą, mosuodama rankomis ėmė pasakoti, ką sužinojo apie Kristoforą iš pažįstamo žurnalisto.

Jupiteris ramiai išklausė žinią apie dailininko mirtį. Jis dar atsuko karštą vandenį, bet šiluma nebuvo maloni, tik skausminga. Jei jam būtų reikėję dar vieno įrodymo, kaip arti mirties jis buvo, tai dabar jį turėtų. Tie, kurie nužudė Kristoforą, nesiliaus toliau smurtavę.

— Ir dar kai kas, — pasakė Šuvanė eidama iš vonios.

— Klausau.

— Tavo draugas skambino. Nykštukas.

— Babio? — reikėjo labiau atkreipti dėmesį į jos reakciją, bet šią akimirką jam tiesiog trūko jėgų. Sena jos ir prekiautojo meno dirbiniais nesantaika šį kartą jam pasirodė nereikšminga. — Ką jis pasakė?

— Kad nori su tavimi susitikti rytoj prie Panteono, — ji pasakė kavinės pavadinimą, kurio jis niekada negirdėjo. — Jis kalbėjo gerokai susijaudinęs. Mane domina, kiek jis žino.

— Bijai dėl savo komisinių?

— Ne. Vis tiek bus išskaičiuota iš tavo dalies.

Jis Šuvanei nepapasakojo, kas atsitiko rūmuose, nenorėjo, kad ji dėl jo jaudintųsi. Bet dabar suabejojo, ar ji iš viso būtų atkreipusi dėmesį į galimas jo pabėgimo pasekmes. Gal jo ramus žvilgsnis ją ir nustebino, bet ji nesistengė pasiteirauti kodėl? Jupiteris manė, jog ji vengė emocijų, kad nesuabejotų savo sprendimu parduoti plokštę.

— Kelintą valandą Babio nori su manimi susitikti?

— Sakė, apie vienuoliktą.

Jupiteris linktelėjo ir neištarė nė žodžio.

Šuvanė jau norėjo išeiti, kai ant rūsio laiptų nuaidėjo žingsniai. Po akimirkos tarpduryje pasirodė Koralina, pastūmė senelę į šalį, pasilenkė prie jo ir karštai pabučiavo netikėtai užkluptą Jupiterį į kaktą.

— Už ką gi? — paklausė jis nedrąsiai, kai ji su palengvėjimu atsidususi atsitūpė šalia vonios.

— Dieve mano, Jupiteri! — ji niekaip negalėjo atgauti kvapo — ne nuo bučinio, pastebėjo jis apgailestaudamas. — Namas degė... Aš buvau ten ir... baiminausi dėl tavęs. Aš iš karto ten nuvažiavau, kai išgirdau, kas atsitiko Kristoforui. Bet... aš nežinau... aš pasiklydau. Man taip niekada nebuvo... staiga atsidūriau visiškai kitur, nebe Trasteverėje... To skersgatvio aš niekada nebuvau mačiusi.

Jo atmintyje šmėkštelėjo atvykimas taksi automobiliu, bet tada jis tą įvykį priskyrė atsitiktinumui.

— Man nieko neatsitiko, — nuramino jis ją.

— Rūmai skendėjo liepsnose! — ji nusibraukė nuo veido plaukų sruogas, kurios buvo prilipusios prie prakaituotos kaktos. — Visas kvartalas buvo pilnas dūmų. Gaisrininkai vos galėjo pravažiuoti. Aš kažkur pastačiau automobilį ir nubėgau. Bet nė vienas negalėjo man pasakyti, ar name buvo žmonių, — ji giliai įkvėpė. — Šūdas, aš taip išsigandau!

Jis švelniai nusijuokė.

— Aš iš ten išsikrapščiau prieš atvykstant ugniagesiams, — kai ji netikėdama pažvelgė į jo suodinas rankas, pridūrė: — Na taip, tuo metu , kai prasidėjo gaisras.

— Ši istorija tampa vis pavojingesnė, — pasakė ji tyliai. — Pirmiausia Kristoforas, paskiau tu.

Šuvanė kostelėjo.

— Bet jis vis dar gyvas.

Koralina įsiutusi pašoko ant kojų ir grėsmingai žengė žingsnį senelės link.

— Gana! — užsipuolė ji senąją čigonę. — Galutinai! Iš tikrųjų tau viskas priimtina, kad tik išgelbėtum savo parduotuvę, ar ne? Bet ar tu bent kartą pagalvojai, kad pati įstūmei mus į šią padėtį?

Šuvanė norėjo kažką atsakyti, bet Koralina jai neleido.

— Jei nebūtų per vėlu viską grąžinti į savo vietas, padėčiau vario plokštę atgal, — kiek pamąsčiusi ji jau tyliau ištarė: — Galbūt reikėtų tą prakeiktą daiktą tiesiog įmesti į upę.