Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Kokią sekundę Arera šiugždėjo popieriais studijuodamas policijos pranešimą.

— Prie Mazzini tilto. Neilgai išbuvo vandenyje. Ilgiausiai porą valandų.

Koralina stipriau suspaudė ragelį delne. Mazzini tiltas, vienas mažesniųjų Romos tiltų, buvo netoli jos namų. Tikriausiai Kristoforas mirė netrukus po to, kai išėjo iš jos.

Nemirė, pasitikslino ji. Jis buvo nužudytas. Kažkas jam trenkė per kiaušą, o lavoną išmetė į upę.

Ji padėjo ragelį nelaukdama pokalbio pabaigos. Netrukus ji važiavo Šuvanės krovininiu automobiliu Trasteverės kryptimi.

Antrajame rūmų aukšte Jupiteris atrado panašius paveikslus kaip ir pirmajame, kai kurie buvo tikslios kopijos tų, kurie buvo apatinėse patalpose, kiti nauji, atskleidžiantys tamsųjį Piranezio genijų.

Pagaliau pačiame viršuje jis išvydo septynioliktosios vario graviūros kopiją. Ilgoje salėje Kristoforas piešiniu padengė dvi didžiausias, viena prieš kitą esančias sienas. Piešinys buvo lygiai toks, kaip jį apsakė Koralina. Čia buvo požeminė upė, besiraitanti, pilka, beveik nejudančia srove tekanti per kalėjimo peizažą, tik jos viduryje nebuvo salos ir obelisko su rakto kontūru. Tai, ką buvo matęs Kristoforas, nebuvo originalas, ne vario plokštė. Tikriausiai jis susidūrė su plokštės spaudu, iš kurio kažkas pašalino dalį paveikslo. Galbūt dalis su raktu buvo išplėšta arba spausdinant uždengta.

Viena vertus, Jupiteriui ši mintis pasirodė guodžianti, dabar jis tikrai žinojo, kad vario plokštės niekas nematė. Antra vertus, net ir spaudas galėjo būti pavojingas. Jei Kristoforas tai matė, ir kiti galėjo apie tai žinoti. Taigi apie septynioliktosios plokštės egzistavimą būtų sužinota. Kitos dvi viršutinio aukšto patalpos buvo beveik neišdekoruotos. Vienoje salėje, kurios langai žvelgė į kitą namo pusę, į kitą kiemą, gulėjo senų antklodžių gniužulas ir purvinas žieminis paltas. Viena siena buvo padengta stambiais brūkšniais, griozdiškų kalėjimo buities daiktų siluetais.

Kristoforo niekur nesimatė. Jupiteris tikėjosi, kad, pasirodžius profesoriui su vairuotoju, šis pabėgo. Mintis, kad jis gali būti stebimas iš slėptuvės, sujaudino jį labiau, nei norėjo pripažinti.

Jis apžiūrėjo ir antrąjį neišpieštą kambarį, bet nerado nieko, išskyrus tuščią plastikinį vandens butelį ir storą dulkių sluoksnį ant grindų.

Nuo koridoriaus pasigirdo šiurenimas, labai trumpai, o paskui vėl įsivyravo tyla.

Jupiteris metėsi į koridorių. Šis buvo tuščias.

— Ei?.. Ar čia kas nors yra?

Niekas neatsakė.

Jis atsargiai nusėlino koridoriumi. Čia, viršuje, buvo aštuoni kambariai, po keturis kiekvienoje pusėje. Praeidamas jis žvalgėsi pro atidarytas duris, bet nepastebėjo nieko krintančio į akis.

— Ei? — sušuko jis dar kartą. Bet ir vėl veltui.

Jis jau artinosi prie paskutinių durų ties laiptais, kai prisiminė, kad kambaryje, kurį praėjo, buvo šis tas neįprasta.

Jis greitai apsisuko įveikė tuos kelis metrus iki durų. Dar kartą giliai įkvėpė prieš žengdamas į kambarį. Priešais esanti siena buvo išmarginta tryliktąja Carceri graviūros kopija, su laiptais, grandinėmis ir keistais kankinimo įrenginiais. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas neatrodė neįprastesnis, nei kiti name esantys. Antrą kartą į jį pažvelgęs Jupiteris suprato, kas jį sudomino.

Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe buvo durys. Jos taip harmoningai susiliejo su kalėjimo struktūra, kad galėjo būti paveikslo dalis, Jupiteris taip ir pamanė, pirmą kartą pažvelgęs į kambarį.

Prieš tai jos buvo uždarytos, o dabar plačiai atvertos.

Už jų — juoda tarsi aksominė uždanga.

Jupiteris atsargiai perėjo patalpą.

— Kristoforai?

Jupiteris buvo beveik prie atidarytų durų, kai koridoriuje išgirdo žingsnius. Susirūpinęs jis staigiai apsisuko, nuskubėjo prie durų ir pažvelgė pro jas.

Prieš jį stovėjo vyras, tamsiaplaukis, išsekusio veido. Jis mūvėjo nešvarius džinsus ir vilkėjo dėmėtus marškinius. Rankoje laikė kelioninį krepšį, kurio svoris tempė prie grindų.

Jupiteriui nespėjus ką nors pasakyti, vyras, kraupiai suklikęs, leidosi bėgti. Pirmą akimirką Jupiteris manė, kad jis nori jį užpulti, bet vyras pasinaudojo jo nustebimu ir puolė pro jį tolyn.

— Palaukit! — sušuko Jupiteris, tuo tarpu vyras, nors ir šlubuodamas, netikėtai greitai bėgo prie laiptų. Jis norėjo patekti į viršų, siaurais suktais laiptais užlipti aukštyn ir pro dangtį tikriausiai patekti ant pastato stogo.

Tuo metu, kai Jupiteris greitais žingsniais sekė jį, galvoje kilo daugybė minčių. Tas vyras galėjo būti valkata, kuris kartu su Kristoforu buvo čia įsikūręs. Gali būti, kad šis namas buvo žinomas panašiems žmonėms, ir, jis buvo tuo įsitikinęs, tarnavo pastoge dar ir kitiems benamiams. Kam gi tada persekioti šį vyrą, kuris tikriausiai yra koks nors nelaimėlis, visai nesvarbus, visiškai nesusijęs nei su Piraneziu, nei su Vatikanu, nei su Kristoforu?

Tačiau Jupiterio dėmesį patraukė du dalykai. Pirmiausia, medinis kryžius, kurį vyras nešiojo ant kaklo, tokius nešiojo vienuoliai, dažniausiai neturtingųjų ordinų vienuoliai. Kiekvienas kitas, vertinantis panašų papuošalą, nešiojo sidabrinį, auksinį arba pigų metalinį kryželį.

Dar išskirtinesnis buvo to vyro žvilgsnis, kai jis bėgdamas pro Jupiterį žvilgtelėjo į jį. Tas žvilgsnis buvo kupinas mirties baimės, toks į kampą įvaryto ir netekusio vilties žmogaus žvilgsnis, jog akimirką Jupiteris svarstė, ar nepalikti jo vieno spręsti savo problemų. Bet vidinis balsas jam sakė, kad ta jo baimė yra susijusi su tais dalykais, kurie domino jį patį. Jei jis norėjo tirti išsamiai, jam neliko kitos išeities, tik pakalbėti su tuo žmogumi. Galbūt jis ką nors žinojo apie Kristoforą, kas jam būtų naudinga.

Žmogus bėgo greitai, tačiau sunkus kelioninis krepšys trukdė jam. Jupiteris pavijo jį nespėjus atidaryti dangčio ir užlipti ant stogo.

— Prašau palaukti, — paprašė jis bėgančiojo dar kartą. Kai šis nereagavo, Jupiteris pačiupo kelioninį krepšį ir patraukė vyrą atgal. Jis sąmoningai negriebė nei už kojos, nei už rankos — jam tai atrodė per daug asmeniška, per intymu, per daug įžeidžiama. Pasirinkęs krepšį jis neapsiriko; vyriškis įsikibo į jį, tarsi nuo jo priklausytų gyvybė.

— Paklausykit, aš nenoriu jums nieko bloga, — pradėjo Jupiteris, bet kaulėtas kumštis trenkė jam į skruostą. Iš netikėtumo sušukęs Jupiteris susvirduliavo, žengė du žingsnius atgal ir vos neprarado pusiausvyros. Paskutinę minutę jis sugriebė žalvarinį laiptų turėklą.

Vyras pakėlė stogo dangtį. Pro atvirą kvadratą buvo matyti pilkai mėlyna ūkana. Vėsus vėjas pūstelėjo vidun ir iki Jupiterio šnervių atnešė nemalonų bėglio dvoką. Jis dvokė kelias dienas neplautu kūnu ir kelių dienų baimės prakaitu.

Jupiteris dar kartą pačiupo vyrą, kol šis neišlipo į viršų. Šį kartą jis buvo ne toks jautrus. Jis tvirtai laikė riešus ir tempė žmogų iš visų jėgų žemyn. Kelioninis krepšys išslydo iš vyro rankų ir su metaliniu žvangesiu trenkėsi į laiptus. Vyras sušuko keiksmą lotynų kalba ir dar kartą užsimojo trenkti savo persekiotojui. Jupiteris jau buvo pamokytas, išvengė smūgio, apsuko vyrą ratu ir užlaužė kairę ranką už nugaros. Jis negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį naudojo šį veiksmą. Paskutinį kartą jis mušėsi seniai, dar mokydamasis mokykloje, neskaitant žeminančios nesėkmės Barselonoje.

Vyras dar kartą sušuko, bet, užuot griebęs laisvąja ranka Jupiterį, pačiupo kelioninį krepšį ir stipriai prispaudė prie savęs.