Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Patikėkite manimi, — sušvokštė Jupiteris negalėdamas atgauti kvapo. — Aš nenoriu jums nieko padaryti! Aš esu Kristoforo pažįstamas. Aš jo ieškau.

Vyro akys buvo plačiai išplėstos ir pasruvusios krauju. Regis, jo buvo mažai miegota. Pro suskeldėjusias lūpas girdėjosi šnabždesys, tik kai jis pakartojo su maldaujančiu maldos monotoniškumu, Jupiteriui pavyko jį suprasti.

— Bulius baubia.

— Eikim žemyn, — pasakė Jupiteris švelniai. — Prašau! Pažadu, jums nieko neatsitiks. Noriu tik užduoti kelis klausimus.

Vyras sutrikęs spoksojo į jį.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Jupiteris ir dar kartą pakartojo, o kai vyras neatsakė, paprašė: — Pasakykite savo vardą.

— Santinas.

„Gerai“, — pamanė Jupiteris.

— Jums nėra ko bijoti. Nenoriu atimti jūsų krepšio. Jums nebūtina sakyti, ką ten turite. Mane domina tik Kristoforas.

Santinas leidosi Jupiterio nutempiamas laiptais žemyn, atrodo, nevalingai. Ir vis dėlto Jupiteris jautė, kad kiekviena jo kūno sausgyslė įsitempusi.

— Kristoforo čia nėra, — pasakė Santinas.

— Bet jis buvo čia, ar ne?

Jie pasiekė viršutinį aukštą. Jupiteris parodė į koridorių, ir Santinas žengė kelis žingsnius kambarių link, bet staiga sustojo ir atsigręžė į Jupiterį.

— Ar jūs jį taip pat girdite?

— Ką girdžiu?

Santinas palenkė galvą ir įsiklausė. Jo įtampa neatlėgo, ir Jupiteriui staiga tapo aišku, kad ne jis įbaugino šį žmogų. Jis bėgo nuo kažko kito.

— Bulius, — pasakė jis. — Kartais aš jį girdžiu, kai jis šnopuoja arba baubia. Ir kai jis artėja. Jis mane užuodė.

— Ką jūs vadinate buliumi? — Jupiteris nė akimirką neabejojo, kad žmogus kalba ne apie tikrą gyvulį. Jis prisiminė itališką mafijos pravardę la piovra — aštuonkojis. Gali būti, kad Santinas bėgo nuo ko nors panašaus.

Bet vyras vos vos papurtė galvą ir nieko neatsakė.

— Gerai, — atsiduso Jupiteris. — Pamėginkim dar kartą. Ar galite man pasakyti, kur galėčiau rasti Kristoforą?

— Jo čia nėra.

— Jūs tai jau sakėte.

— Aš jo nemačiau.

— Kiek laiko esate šiame name?

— Nuo šios nakties. Kristoforo čia nebuvo.

— Ar daug benamių ateina čia? Turiu omenyje, ar tai mieste žinomas prieglobstis, ar kas nors panašaus.

Santinas žvelgė į jį sumišęs.

— Aš nesu benamis... noriu pasakyti, nebuvau benamis, kol... — jis neužbaigė sakinio, bet patylėjęs pasakė: — Aš negaliu jums padėti. Leiskite man eiti.

— Kas jus persekioja?

— Niekas.

— O bulius?

Santinas greitu žvilgsniu apžvelgė laiptinę, tarsi kiekvieną akimirką lauktų, jog kas nors gali pasirodyti ir jį užpulti.

— Jis nutilo. Šią akimirką... tylu.

— Ar žinote, kur dar galima sutikti Kristoforą?

— Nereikėjo čia ateiti, — pasakė Santinas.

Jupiteris pamanė, kad Santinas kalba apie jį, apie Jupiterį, bet paskiau suprato, kad Santinas daug labiau užsiėmęs savimi, kad rūpintųsi kitais.

— Aš čia atvedžiau bulių, — pasakė Santinas, — pas Kristoforą. Tai buvo neatsakinga, — jis pažvelgė Jupiteriui tiesiai į akis. — Dabar aš norėčiau eiti. Man reikia... kai ką nuveikti.

Jupiteris žvilgtelėjo į nutįsusį krepšį ir dar kartą paklausė savęs, ką ten nešioja Santinas.

Bet jis pažadėjo tuo nesirūpinti, todėl nutylėjo. Užuot teiravęsis apie krepšį, paklausė:

— Iš kur pažįstate Kristoforą?

— Ar leisite man eiti, jei atsakysiu į šį klausimą?

Jupiteris pats sau buvo šlykštus. Jam buvo beveik gaila Santino, kurį sulaikė bėgantį laiptais aukštyn, bet ant kortos buvo per daug pastatyta.

— Jei norite, galite tuoj pat eiti, — atsakė jis. — Bet būčiau jums labai dėkingas, jei atsakytumėte į mano klausimus.

Jo taikus tonas, regis, suglumino Santiną. Jis dar kartą pažiūrėjo į vyrą ir pirmą kartą pajuto, kad Santinas nelaiko jo savo priešu, žmogumi, kuris norėjo jam prievarta padaryti ką bloga.

— Jūs manęs paklausėte, iš kur pažįstu Kristoforą. Aš juo rūpinausi. Tada, kai jis sirgo, kai jie jį pavertė bepročiu.

— Ką jūs turite omenyje, kai sakote jie?

— Aš esu vienuolis... kapucinas. Man sunku blogai kalbėti apie Motiną Bažnyčią.

— Bažnyčia mėgino išvesti Kristoforą iš proto?

— Jis dirbo restauratoriumi Vatikanui, — pasakė Santinas. — Jie paskelbė jį išprotėjusiu ir atgabeno pas mus į vienuolyną, kad mes rūpintumės juo. Tai mūsų užduotis, juk žinote? Kapucinai padeda kitiems žmonėms, mes slaugome juos, kai jie serga ir...

Jupiteris jį atsargiai pertraukė.

— Tai kodėl Kristoforas nebe jūsų prieglobstyje?

Vienuolis kiek padvejojo, paskiau atsakė:

— Jis norėjo išeiti, ir mes leidome jam. Mes nieko neuždarome.

— Tad kodėl jūs čia?

Jis vėl pritilo kelioms sekundėms.

— Aš palikau ordiną, — paaiškino Santinas pagaliau. — Aš ieškojau kur prisiglausti, — jo žvilgsnis slystelėjo krepšio, kurį jis laikė rankoje, link, tada vėl prie Jupiterio. — Aš žinojau, kad Kristoforas čia gyvena, ir atėjau pernakvoti. Tai... viskas.

— Ar jūs matėte tuos du vyrus, kurie buvo atėję prieš mane?

— Tik pro langą. Pasislėpiau čia, viršuje, už durų. Vienas jų buvo užlipęs aukštyn, bet jis manęs nepastebėjo, — Santinas nelinksmai nusišypsojo. — Durys visiems matomos ir vis dėlto paslėptos, kaip paveiksle mįslėje. Kristoforas visada turėjo silpnybę paslaptims.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Klauskite jo, ne manęs.

— Tam ir reikia jį surasti.

— Aišku kaip ant delno, ar ne?

Jupiteris pasirausė savo palto kišenėje ir ištraukė vieną iš Koralinos vizitinių kortelių.

— Jei sutiktumėt jį, gal galėtumėt man paskambinti?

— Aš neturiu monetų telefonui, — pasakė Santinas ir įsikišo kortelę į kišenę net nepažvelgęs į ją.

Truputį nustebęs, kad tokiu būdu vienuolis nori užsidirbti pinigų, Jupiteris įspraudė jam į delną šimto tūkstančių lirų banknotą ir šiek tiek smulkių pinigų.

— Ar to užteks?

Santinas labai rimtu veidu linktelėjo.

— Ačiū, — atrodė, jis mąsto, ar reikėtų ką nors pridurti, kai staiga jo kūnas staigiai trūktelėjo.

— Klausykit! — sušnabždėjo jis.

Jupiteris suraukė kaktą.

— Bulius?

— Balsai, — ramybės regimybė, kuri pastarąsias dvi tris minutes išlygino Santino bruožus, nukrito kaip kaukė.

Kitą sekundę jis jau nėrė pro Jupiterį, laikydamas savo krepšį, stogo link.

— Santinai! — sušuko Jupiteris jam pavymui, bet susilaikė ir nesivijo. Jis galėjo tik tikėtis, kad vienuolis iš tikrųjų jam paskambins.

Santinas švystelėjo krepšį pro skylę ir išlipo į lauką. Netrukus jis dingo.

Jupiteris įsiklausė. Vienuolis buvo teisus. Iš kiemo sklido balsai.

Jis nuskubėjo prie užkalto lango artimiausiame kambaryje ir pažvelgė pro plyšį į lauką. Lauke buvo dar labiau apsiniaukę, galbūt smogas, galbūt pirmieji atslenkančio lietaus pranašai. Pilka prietema gaubė miestą. Kiemas skendėjo gilioje prieblandoje.

Trys vyrai juodais kombinezonais skubėjo kiemu įėjimo link ir dingo Jupiteriui iš akių. Truputį vėliau jis išgirdo jų žingsnius namo viduje.

Visi trys kažką nešė. Sunkius kampuotus daiktus. Jupiteris vėl šmurkštelėjo į koridorių ir, persisvėręs per turėklus, atsargiai pažvelgė žemyn. Jis atidžiai įsiklausė į tylą. Vyrai nekalbėjo. Jis girdėjo juos kažką darant, jų veiksmus lydėjo tylus teškenimas.