Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Na? — paklausė Jupiteris. — Ką jis sako?

— Jis pamėgins.

— Koks draugas jis tau yra?

Koralinos dešinysis antakis kilstelėjo.

— Koks čia klausimas?

— Klausiu grynai iš smalsumo.

Ji pasistengė nenusišypsoti.

— Tik draugas. Tiesą sakant, vienos draugės draugas. Ar nusiraminai?

— Aš ir nesijaudinau.

Koralina greitai nusisuko į kairę ir vogčiomis nusišypsojo. Vis dėlto jis pastebėjo.

— Ko šaipaisi? — pasiteiravo jis.

— Šuvanė mane perspėjo, kad saugočiausi tavęs.

— Manau, todėl ji ir papasakojo tau apie Barseloną.

— Tada, kai tu pirmą kartą pas mus buvai, aš jai papasakojau, kad tu man... — regis, ji svarstė, kaip geriau užbaigti sakinį, — patikai.

— Aha.

Koralina nusijuokė.

— Tąsyk ji apie tave pasakė daugybę malonių dalykų. Pasakė, kad būtų tave nužudžiusi, jei tu tą naktį mane nors pirštu...

— Nemanau, kad kalba ėjo apie mano pirštą, — nutraukė jis jos kalbą šypsodamasis.

Ji trinktelėjo jam kumščiu į šlaunį.

— Tikriausiai ne.

— O dabar ji vis dar... turi tokių pat ketinimų.

Koralina gūžtelėjo pečiais.

Bet jis buvo atkaklus.

— Dabar aš nekantrauju sužinoti, ką ji pasakė.

— Jai nepatiko tavo santykiai su Miva. Ji pasakė, kad... — ji papurtė galvą ir nusišypsojo. — Ne, to tu nenorėtum išgirsti.

— Greičiau, klok viską.

Koralina vis delsė. Akivaizdu, ši tema jai buvo nemaloni.

— Ji sako, kad tie santykiai atskleidė tavo silpnumą... Palauk, tu turi pamėginti ją suprasti! Ji daug savo gyvenimo metų praleido gatvėje. Romų bendruomenė yra griežtai suskirstyta sluoksniais. Tu gi žinai — vyrai turi būti tikri vyrai, visos tos mačo manieros...

— Ji laiko mane silpnu?

Koralina staigiai sustojo, praleisdama ties sankryža per kelią einančius vaikus.

— Ne įprasta prasme. Kai ji sako silpnas, daugiau nori pasakyti... nestabilus.

— Nestabilus!

— Liaukis, neimk to galvon.

Prieš juos į kitą gatvės pusę žygiavo japonų turistų grupė. Jis keikė save, nes vieną akimirką akys nevalingai ėmė ieškoti Mivos veido.

Kai jis vėl pažvelgė į Koraliną, pamatė, kad ji pastebėjo, kas dedasi. Likusį kelionės laiką jie tylėjo.

Collegio Romano aikštėje jie rado laisvą vietą automobiliui ir padavė raktelį senam automobilių aikštelės prižiūrėtojui, kuris prisikabino jį prie krūvos kitų raktų ant ilgos juostos, ją buvo pasikabinęs ant juosmens kaip meksikiečių banditai šovinių juostą. „Tai dar viena Romos paslaptis“, — pamanė Jupiteris. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės čia palieka ne tik automobilius, bet ir jų raktus. Jis niekada apie tai nepasiteiravo.

Šį kartą pasielgė taip pat.

Babio laukė jų gatvės kavinėje Rotondos pakraštyje. Jis atrodė labai mažas už savo garuojančio kapucino kavos puodelio. Padavėjas atnešė jam keletą pagalvėlių, kad jis galėtų sėdėti aukščiau, bet antikvaras vis tiek atrodė mažulytis ir suglumęs su savo puikiai pasiūtu baltu kostiumu.

— Sėskitės, — pasakė jis po trumpo pasisveikinimo ir parodė dvi laisvas kėdes. Greitu žvilgsniu jis nužvelgė Koralinę, bet, Jupiterio nuostabai, nykštukas nevaidino galantiško kavalieriaus. Kažkas atsitiko — tai buvo vienintelis neįprasto jo elgesio paaiškinimas.

— Reikėjo mums susitikti kokioje nors saugesnėje vietoje, — pasakė Babio. — Bet jei aš per tuos metus ko nors išmokau, tai taisyklės, jog nėra geresnės slėptuvės už viešą vietą.

Jupiteris ir Koralina sunerimę susižvalgė.

— Ar jūs turit šukę?

Jupiteris paplekšnojo nedidelį kauburėlį vidinėje palto kišenėje. Nuo susitikimo su Babio jis neišėmė šukės iš kišenės.

— Ką sužinojai?

— Pakankamai, kad pasiūlyčiau tau nepaprastą kainą.

— Skamba neblogai.

— Ne, — paprieštaravo nykštukas, — nelabai. Aš siūlau šią kainą, kad išgelbėčiau jūsų gyvybes. Tai draugiškumo gestas.

Koralina pasisuko į Jupiterį.

— Ką jis sako? — jos balse buvo girdėti nekantrumas ir truputis baimės.

— Tikiuosi, jis mums tai paaiškins.

Kai pro jų stalą praėjo juodai apsirengusių kunigų grupė, nykštukas išsigandęs krūptelėjo. Jis ilgai lydėjo tuos vyrus žvilgsniu, paskui pasilenkė ir kaip sąmokslininkas pažvelgė. Jo trumpos rankutės vos siekė kapucino puodelį. Pieno puta kavos paviršiuje virpėjo, kai Babio pakėlė puodelį ir gurkštelėjo.

— Norėčiau iš jūsų nupirkti šukę, — pasakė jis, — kol jums kas nors neatsitiko. Jie jus nužudys, bet jūs manimi nepatikėsit, kol bus per vėlu. Tu, Jupiteri, tikrai nepatikėsi, ir, jei teisingai vertinu tavo jaunąją draugę, ji taip pat nepatikės.

Jupiteris žiūrėjo į jį vis labiau stebėdamasis.

— Tu anksčiau mokėjai geriau blefuoti, — tai, žinoma, buvo blefas, be to, jie seniai žinojo, kad šukė ir vario plokštė — pavojingi daiktai. Tačiau jie būtinai turėjo kuo daugiau sužinoti, visas smulkmenas, kurias iškapstė Babio.

— Jūs nenorit manęs suprasti, ar ne? — Babio veidas rodė nekantrumą. — Noriu atiduoti daiktą tiems, kurie labai juo domisi, taip domisi, kad yra pasiryžę labai smarkiai rizikuoti.

— Kas tai per žmonės?

Meno dirbinių pirklys papurtė didžiulę galvą.

— Tu gi žinai, kad negaliu tau atsakyti. Tu mane gerokai įmurkdei į visą tą reikalą.

— Liaukis, Babio! Tu užuodi riebų sandėrį, ir tai viskas. Kitaip mes čia nesėdėtume.

Už poros metrų prajojo du karabinieriai. Žmonės aikštėje staigiai pasitraukė į šalis, kai išgirdo kanopų kaukšėjimą. Kai abu dingo, ore dar vis jautėsi silpnas arklidės kvapas.

— Dink iš Romos, — pasakė Babio Jupiteriui. — Ir geriau pasiimk savo mažąją draugę kartu.

Iš nykštuko lūpų mažoji draugė skambėjo groteskiškai ir įžeidžiamai. Koralina šaltai kreipėsi į jį:

— Dėkoju, pone Babio, dabar jūs turėtumėt padaryti siūlymą.

Nykštukas pasilenkė į priekį, tyliai sudejavęs, paėmė popierinę servetėlę nuo stalo ir pakraštyje tušinuku užrašė skaičių; jis baigėsi daugybe nulių.

Jupiteris norėjo jį paimti, bet Koralina pačiupo pirma. Jos veidas pragiedrėjo.

— Tik už šukę? — paklausė ji sumišusi, Jupiteris po stalu spyrė jai į koją.

Babio kaipmat ištempė ausis.

— Turite dar ką nors man pasiūlyti?

— Ne, — pasakė Jupiteris, paėmė servetėlę ir skaitydamas sumą susiraukė. — Per mažai, ir tu tai žinai.

Koralina žvelgė į jį išpūtusi akis.

— Per... — bet staigiai nutilo ir nervingai nudelbė akis į Babio puodelį.

— Ne per mažai, — paprieštaravo nykštukas. — Tiek vertos jūsų gyvybės. Aš perku iš jūsų šukę ir atiduodu ją, ir niekam nieko neatsitinka. Tai puiki kaina.

Jupiteris liko nepajudinamas.

— Mane domina pirmiausia kaina, kurią gausi tu, mielas drauge.

— Tu vis dar nieko nesupranti, Jupiteri, — Babio žvilgsnis tapo toks skvarbus, kad galėjo suskaldyti geležinę Jupiterio kaukę. — Mes čia nesiderame dėl pardavimo. Čia vyksta derybos ne dėl pinigų, bet dėl jūsų gyvybių, — jis greitai apmetė žvilgsniu aikštę, turistus, namų šeimininkes ir prekių išnešiotojus. — Jie mus stebi. Dabar, šią akimirką. Ir jei jums išėjus aš neturėsiu šukės, jiems tai nepatiks, — jo balsas pamažu darėsi šaižesnis. — Ar tau viskas ganėtinai aišku, mielas drauge?

Koralina susirūpinusi žiūrėjo į Jupiterį iš šalies ir akivaizdžiai laukė, kada šis priims pasiūlymą. Bet jis vis dar nebuvo įsitikinęs, kad Babio sakė tiesą. Jis pakankamai gerai pažinojo nykštuką, ir neabejojo, kad šis dažnai lošdavo žymėtomis kortomis. Visos jo kalbos galėjo būti tik triukas, kad įkalbėtų parduoti šukę.