Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Pažiūrėk į tai, — sušnabždėjo jis.

Remeo priėjo arčiau. Filmavimo kamera pažvelgė per Lorino petį į tai, kas buvo ant laipto. Grūdėtame ekrane buvo matyti tik keli tamsūs taškeliai.

Santinas baiminosi, kad tai kraujo lašai.

— Pelenai, — sušnabždėjo Remeo. — Juk tai pelenai, ar ne?

Lorinas linktelėjo.

— Bet nepaprasti, — jis pasipurtė ir atsistojo. — Tai sudegusi oda.

— Didis Dieve... — vaizdas suvirpėjo, kai Remeo atsirėmė nugara į turėklus. — Ar tu esi įsitikinęs?

— Slaugiau nemažai nelaimingųjų, kurie pas mus ateidavo nudegę, todėl žinau, kaip atrodo suanglėjusi oda, — vienuolis patrynė tarp pirštų mažytį pelenų gabalėlį. — Aš neabejoju, kad tai oda.

— Gal ji galėtų būti... kokio nors gyvulio? — Remeo balsas buvo dar silpnesnis, beveik nesuprantamas.

Lorinas gūžtelėjo pečiais, bet jo judesys buvo sukaustytas, nenatūralus.

— Galbūt.

Vaizdas susvirduliavo ir vėl sustingo, kai Remeo padėjo filmavimo kamerą ant laiptų pakopos.

Santinas dabar vos girdėjo abiejų vyrų balsus. Atrodo, jie tarėsi, ar sudegintos odos lopai gali būti Paskalio, kai Lorinas staiga suspigo.

— O ne! Viešpatie dausose — ne!

Remeo taip pat kažką sušuko, bet jo žodžių nebuvo galima suprasti.

Filmavimo kamera gulėjo ant laiptų ir rodė tuštumą. Vieną akimirką tvyrojo visiška tyla, Santinas baiminosi blogiausio, kai ekrane vėl kažkas sujudėjo. Kamerą pakėlė ir pasirodė Lorinas, tupintis ant laiptų, užsidengęs veidą rankomis. Tada objektyvas buvo atsuktas į lubas virš laiptų. Jos irgi buvo laiptų formos kaip ir grindys, tikslus jų atspindys.

Ant jų ryškėjo pėdų atspaudai, vedantys į gelmę.

Akimirką Santinas pagalvojo, kad judindamas kamerą jis prarado orientaciją. Žinoma, jis matė laiptų grindis, o ne lubas. Galbūt Remeo tiesiog apsuko filmavimo kamerą, todėl atsirado toks keistai nenatūralus vaizdas.

Tačiau tada Remeo iš lėto nuleido kamerą ir vėl pasirodė Lorinas, žvelgiantis tuščiu žvilgsniu, regis, tiesiai Santinui į akis. Filmavimo kamera kelias akimirkas sustingo vietoje, paskiau vėl buvo pakelta į viršų, be abejo — į lubas!

Kojų pėdsakai, nusitęsę išilgai laiptų, vedė žemyn, tarsi kažkas kaip ir vienuoliai leidosi į gelmę — strimgalviais!

Pėdsakai buvo neaiškūs, kartais matėsi pirštų, kartais kulnų, kartais visos kojos atspaudas.

— Mes negalime paaiškinti, iš kur atsirado pėdsakai, — pasakė Remeo į mikrofoną, jis vėl buvo truputį susitvardęs, tikriausiai todėl, kad šis atradimas buvo per daug absurdiškas ir nesuvokiamas. — Regis, juodos vietos yra nuo... nuo apdegusios odos, kuri prilipo prie lubų. Tas gabaliukas, kurį rado Lorinas, matyt, atsilupo ir nukrito žemyn, — Remeo užsikirto, bet netrukus susiėmė. — Tas, kuris bėgo lubomis, regis, tai darė degančiomis kojomis.

Vienuolis nutilo, jo žodžiai nuaidėjo tyloje. Santinas drebėjo savo slėptuvėje po tiltu ir mėgino suprasti, ką jis ką tik matė ir girdėjo.

Pagaliau Remeo ir Lorinas tęsė kelionę. Jie nediskutavo, net nemėgino pasikalbėti. Žingsniavimas laiptais tapo automatiškas, visai nesvarbu, kas jų laukė pakely.

Retkarčiais Remeo kilstelėdavo filmavimo kamerą aukštyn į lubas, ten dar ryškėjo odos lopinių ir sudegusių riebalų dėmės.

— Kvapas kaip suanglėjusių audinių, — pasakė Remeo, — visai nestiprus. Neseniai pamaniau, kad vėl girdžiu triukšmą, bet jis nebuvo toks, kaip prieš tai... greičiau panašus į ošimą. Atrodo, Lorinas nieko nepastebėjo.

Antrasis vienuolis neatsigręžė į filmavimo kamerą, nors turėjo girdėti Remeo žodžius. Jis abejingai risnojo pakopomis.

— Palauk! — staiga pratarė Remeo. — Kas čia? — jis staigiai trūktelėjo filmavimo kamerą į kairę, į nežinią už laiptų turėklų. Ten nebebuvo tamsu, iš apačios švietė ryškus spindulys, atrodė, kad ten, už turėklų, kilo saulė, pirmaisiais spinduliais nušviesdama tamsą.

— Vėl girdėti ošimas, — sušvokštė Remeo. — Jis darosi garsesnis.

Vaizdas išsikreipė, kai šviesa staiga apšvietė objektyvą. Kiekvienas mažiausias filmavimo kameros judesys sukeldavo atšvaitus, grūdėtus šviesos blyksnius, kurie vaizdą padaugino kaip veidrodžių kambaryje.

Remeo atsargiai priėjo prie turėklų. Lorino nesigirdėjo, jis buvo už ekrano ribų.

Santinas įsikibo rankomis į metalinius ekrano pakraščius, vaizdas žingsnis po žingsnio artėjo prie prarajos.

Šviesa tapo ryškesnė, ji siekė net vienuolius.

Filmavimo kamera pažvelgė per turėklus į gilumą, ne staigiai žemyn, bet buku kampu, kad galėtų pritraukti dalį atsivėrusios panoramos.

Santinas sulaikė kvapą. Mažutis ekranas negalėjo parodyti, ką abu vienuoliai, stovintys ant laiptų, išvydo — ir vis dėlto: Santinas pamiršo kvėpuoti ir galvoti. Tik palengva ėmė suvokti, ką filmavimo kamera užfiksavo.

Didis Dieve, jis tai pašino!

Remeo palenkė filmavimo kamerą statesniu kampu žemyn. Staiga vaizdą užpildė ugnis, grynas, žėrintis šviesumas, kažkas, kas degė ir žėravo, girdėjosi garsai, primenantys bepročio juoką.

Tarsi iš tolo pasigirdo Lorino šauksmas, paskiau suklykė Remeo. Filmavimo kamera nukrito ant grindų.

Paskutinis vaizdas, kurį spėjo pamatyti Santinas, buvo kryžiaus formos kūnas, skriejantis per turėklus, kryžius iš grynos ugnies!

Bepročio juokas ir Remeo klyksmas susimaišė į pragarišką triukšmą, maišėsi ir kito. Tai priminė mirštančių banginių giesmę vandenyno bedugnėje.

Vaizdas staiga aptemo.

Juosta baigėsi.

Santinas beveik valandą gulėjo nejudėdamas ir spoksodamas į tuščią ekraną. Nejudėjo ir tylėjo.

Jo atmintyje buvo įdegintas tik vienas vaizdas, perkreiptas, neryškus, netobulas.

Ne ugninio kryžiaus.

(Degančio žmogaus išskėstomis rankomis?)

Prieš savo akis jis matė bedugnės panoramą. Vaizdą per turėklus. Per tamsų, kad atpažintų daugiau nei mažą atkarpėlę. Ir vis dėlto jis žinojo, kas tai buvo. Viešpatie, jis tai žinojo, nes matė ne pirmą kartą!

Santinas iš lėto išsitiesė, sukrovė savo įrangą į kelioninį krepšį ir patraukė prie Tiberio kranto.

Jis nebuvo pasirengęs toliau žiūrėti, niekada nebus tam pasirengęs. Jis ir taip per daug matė. Jis niekada nesupras, iš kur Remeo rado jėgų užsikabaroti laiptais, kad perduotų jam juostas.

Beprotybės jėga, toptelėjo jam. Taip, tai buvo ji. Bepročio jėga.

Santinas užsimojo ir iš visų jėgų sviedė krepšį į upę. Tylėdamas jis žiūrėjo, kaip jis grimzta į juodą kaip smala vandenį.

6 SKYRIUS Taurės adeptai

Koralina susijaudinusi blaškėsi po Šuvanės svetainę ten ir atgal.

— Turime jų atsikratyti, — pasakė ji trečią kartą per kelias minutes. — Ir šukės, ir vario raižinio. Noriu, kad tie daiktai dingtų iš namų!

Jupiteris stebėjo Koralinos atspindį stiklinių durų, vedančių į sodą ant stogo, stikle. Lauke buvo tamsu. Per augalų tankmę šmėkščiojo kaimynų namo šviesos. Jis sėdėjo odiniame Šuvanės krėsle ir kažkodėl jautėsi labai saugiai tarp dviejų pusapvalių atlošo atsikišimų.

— Jau vėlu, tas, kuris nužudė Babio, žino, kad mes turime šukę. Jie mus stebėjo kavinėje, — ir tyliau pridūrė: — Atvirai sakant, mane stebina, kad jie dar nepasirodė čia.

Šuvanė linktelėjo pritardama. Ji sėdėjo prie valgomojo stalo ir putliais pirštais sukinėjo vyno taurę.

— Kodėl jie mėgino per Babio nupirkti šukę? Jie galėjo paprasčiausiai jus pagauti ir atimti šukę.