Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Atleiskite minutėlę, — Jupiteris nusitempė Šuvanę už lentynų. Kitoje lentynos pusėje stovėjo Koralina.

— Turi mums pasakyti, ką žinai, — Jupiteris pamatė, kad senosios romės akys paplūdo ašaromis. Bet dabar jis negalėjo paisyti jausmų.

— Tai buvo taip seniai, — atsakė ji pavargusiu balsu. — Prieš dvidešimt penkerius metus, iškart po to, kai atvykau į Romą. Tada turėjau draugą, čekų architektą. Mes buvome... artimi draugai. Kartą sužinojau, kad jis priklausė vienai slaptai organizacijai — Taurės adeptams. Jis labai įsiuto, kai suprato, jog žinau apie tai, ir netrukus mūsų draugystė nutrūko.

— Ir jis vis dar gyvena čia, Romoje? — paklausė Koralina.

— Taip.

Jupiteris prisiminė Babio žodžius: Ji turėjo vieną gražuolį, kuris daugybę metų apie ją sukosi ir meilinosi.

— Ar tu jį dar kada nors buvai sutikusi? — norėjo sužinoti Koralina.

— Tik mačiau iš toli. Bet žinau, kad jis retkarčiais pirkdavo pas mane knygas, žinoma, per trečius asmenis.

— Ar labai pavojingas tas vyras, kuris nedrįsta pažiūrėti savo buvusiajai į akis?

Sutrikusi Šuvanė papurtė galvą.

— Jis pats nieko negali padaryti. Jis serga. Kažkokia kaulų liga, manau. Dabar jis sėdi invalido vežimėlyje.

Jupiteris staigiai iškvėpė ir paklausė:

— Kuo jis vardu?

Koralina nustebusi pažiūrėjo į jį. Jis jai pasakojo apie tuos vyrus prie Kristoforo namo, dabar ir ji prisiminė jo pasakojimą.

— Domovojus Trojanas, — atsakė Šuvanė. — Profesorius Domovojus Trojanas.

— Vyriausiasis Vatikano architektas, — pasigirdo už jų nugarų Estakados balsas. — Galingas žmogus, pasislėpęs už Bažnyčios fasado, nors yra tik Šventojo Sosto tarnautojas pasaulietis.

— Toks pat kaip ir jūs, — tarė Jupiteris pašaipiai.

Estakada nepaisė jo įžūlumo.

— Trojanas atsakingas už visus Vatikano statybinius projektus. Jis vadovavo Siksto koplyčios ir Šv. Petro bazilikos restauravimui. Jis beveik niekada pats nepasirodo, — Estakada suraukė nosį. — Pikti liežuviai Vatikane jį vadina Šventojo Tėvo Albertu Šperu2.

Koralina vis dar žvelgė nepatikliai.

— Ar jūs jį gerai pažįstate?

— Pakankamai gerai, kad galėčiau patvirtinti jūsų senelės žodžius, — pasakė Estakada. — Trojanas yra vienas iš Taurės adeptų, svarbus žmogus jų draugijoje, — ir atsigręžęs į Šuvanę pridūrė: — Jūs iš tikrųjų tikite, kad jis kol kas davė jums ir jūsų globotiniams ramybę, nes prisimena su jumis praleistus metus? Tai jam iš tikrųjų tinka. Jis — beviltiškas romantikas.

— Dėl to jis man beveik simpatiškas, — kandžiai atrėžė Koralina Estakadai.

Ispano kantrybė trūko.

— Gerai, tada likit čia. Manau, netrukus susipažinsite su profesoriumi Trojanu.

Jis jau norėjo apsisukti, bet šį kartą Šuvanė prasispraudė pro Jupiterį ir Koraliną ir uždėjo savo milžinišką delną jam ant peties.

— Palaukit! Jie eis su jumis.

— Aš nežinau, ar... — pradėjo Jupiteris, bet Šuvanė jį nutraukė.

— Tu pasirūpinsi, kad Koralina būtų saugi, — pasakė ji įtaigiai. — Aš padariau klaidų, per daug klaidų. Tu padėsi mano mažajai mergaitei, ar ne tiesa?

— Aš jau ne vaikas, senele! — jos žodžiai turėjo išreikšti pasipiktinimą, bet Koralinos balse buvo jaučiamas liūdesys. Ji apkabino Šuvanę. — Einam kartu. Prašau...

— Ne, — ji ištarė tik šį vieną žodį, ir Jupiteris suprato, kad senoji moteris nusprendė tvirtai. Ji buvo per daug tikra romė, kad paliktų tai, prie ko buvo prisirišusi. Vaikaitė ir šie namai buvo viskas, ką ji turėjo. Ji žinojo, kad negali pasilikti Koralinos, bet tvirtai buvo pasiryžusi rizikuoti dėl parduotuvės.

— Paimkite šukę ir vario plokštę, — pareikalavo Estakada, o kai pastebėjo Jupiterio žvilgsnį, pridūrė: — Žinau, kad jums tai nepatinka, bet egzistuoja tik viena vieta, kur galėtumėt pasislėpti nuo adeptų.

— Jūs mums neatskleidėte, kur ta vieta, — pasakė Koralina.

— Mano namai, — atsakė Estakada. — Vatikanas.

Kol Jupiteris svarstė, ką atsakyti, Šuvanė maldaujamai pačiupo jį už rankos.

— Prašau, — sušnabždėjo ji tyliai.

Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro. Stambūs lietaus lašai ištikšdavo į priekinį juodo mersedeso stiklą, kai Estakada pasuko automobilį į šiaurę. Naktinės Romos žiburių girliandos, apsuptos mirguliuojančiu spindulių žiedu, lėkė pro šalį ir liejosi su lietaus uždanga.

Jupiteris sėdėjo šalia vairuotojo. Jo dešinė ranka palto kišenėje buvo sugniaužta į kumštį, toje pat kišenėje gulėjo odinis maišelis su molio šuke, dėl kurios mirė Babio. Iš pradžių jis akies kampučiu stebėjo Estakadą, bet nuvažiavus pirmąjį kilometrą atvirai ėmė stebėti ispaną.

— Žinau, jums ši padėtis atrodo paradoksali, — pasakė Estakada, neatitraukdamas akių nuo kelio. Prieš juos važiuojančio automobilio šviesos ant šlapio stiklo dužo į raudonas šukes. — Vatikanas jums dabar gali atrodyti pavojingiausia vieta. Bet, patikėkite, ten jūsų neieškos. O jūsų lobio — tuo labiau.

— Ką jūs žinote apie šukę? — paklausė Koralina ir pasilenkė prie tarpo tarp sėdynių. Į odinį dėklą supakuota vario plokštė gulėjo šalia jos ant galinės sėdynės.

— Ji yra dalis daikto, kurį adeptai trumpai vadina taure.

— Tai kokia šventenybė?

— Tam tikra relikvija; — patikslino Estakada. — Labai senas daiktas, kuris prieš daugybę metų sudužo į dalis. Adeptai per šimtus metų surinko visas šukes, išskyrus šią vieną.

— Kodėl šukė gulėjo Piranezio slėptuvėje? — paklausė Jupiteris.

— Nes jis pats kadaise buvo šios draugijos narys, — atsakė Estakada. — Bet būkite kantrūs. Aš viską jums papasakosiu apie adeptus ir taurę, kai būsime ramesnėje vietoje.

Tarsi norėdamas paprieštarauti jo žodžiams, tamsus motoroleris iššoko iš šoninės gatvės, kirto kelią ir žaibo greitumu dingo lietuje. Estakada staigiai ėmė stabdyti, kad išvengtų susidūrimo.

Jupiteris išsigando lygiai taip pat, kaip ir Koralina, bet pasistengė neparodyti susijaudinimo. Kai Estakada suvaldė automobilį, jis paklausė:

— Ko jūs tikitės iš mūsų už pagalbą? Vario plokštės? Sukės? Ar ir vieno, ir kito?

— Aš jas jau turiu, ar ne? — ironiškai žybtelėjo akimis Estakada, žvilgtelėjęs į Jupiterį. — Jei iš tikrųjų būčiau nevertas pasitikėjimo, patikėkite, man būtų nesunku abu daiktus pasisavinti iš jūsų.

Jupiterio ranka kišenėje stipriau suspaudė odinį maišelį.

— Jums reikėtų atsikratyti dviejų lavonų. Beprotį gatvės dailininką galbūt galima įmesti į upę nesukėlus įtarimo, o su mumis jums būtų sunkiau.

Ispanas nusišypsojo.

— Jei aš iš tikrųjų būčiau liepęs nužudyti tą Kristoforą, jo būtų nesuradę.

— Juokinga, — pasakė Koralina kandžiai, — bet aš pirmą kartą tikiu jūsų žodžiais.

Jie pravažiavo Umberto tiltą, pro Justicijos rūmus ir pagaliau iš Crescenzio gatvės įsuko di Portą Angelica gatvę, kuri kerta rytinę Vatikano dalį. Bažnytinės valstybės siena šioje vietoje buvo penkių ar šešių metrų aukščio, vainikuojama žmogaus aukščio tvorele su aštriais smaigais. Be atitinkamos įrangos būtų neįmanoma jos perlipti nei iš vidaus, nei iš išorės. Be to, uniformuoti sargybiniai budriai saugo visą sieną.

Gatvės gale, netoli Šv. Petro aikštės kolonados, dešinėje pusėje buvo šveicarų gvardiečių kareivinės. Prie jų tarp dviejų kolonų kilo didžiuliai grotuoti vartai, ant kolonų užtupdyti akmeniniai ereliai stebėjo gatvę. Santa Anna vartai, nepaisant vėlyvo meto, buvo atviri.